Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dominykas Vaitiekūnas: „Mokymasis akademijoje primena slogų sapną, kurio susapnuoti darkart nebenorėčiau“

Dominykas Vaitiekūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Dominykas Vaitiekūnas
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Po kalbų apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studento savižudybę, ne vienas aktorius išsakė savo nuomonę apie studijas akademijoje. Abejingas neliko ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas.

Savo nuomonę jis išsakė socialiniame tinkle „Facebook“:

„Man tikrai būtų sunku vertinti LMTA darbo kokybę dabar, nes su ta įstaiga nebeturiu jokių tiesioginių sąsajų. Kai perskaičiau praeitą savaitę pasirodžiusį LMTA vaidybos studento mamos laišką, kilo labai daug minčių, bet jų tiek daug, jog maniausi nesutalpinsiąs į keletą pastraipų.

Todėl pamatęs Beata Tiškevič pasisakymą socialiniame tinkle, nudžiugau, kad kažkas imasi dėstyti mintis ir nebijo pasidalinti savo patirtimi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tragedijos sukrėsta Beata Tiškevič: „Akademijoje buvo baisiausia, ką gyvenime esu patyrusi“

Šiandien skaičiau spaudoje ir Karolinos Žernytės, ir Aistės Diržiūtės pasisakymus. Tikėtina, kad kiekvienas LMTA studentas turi savitą studijų patirtį. Manau, kad yra tokių kursų, kuriems studijos akademijoje praėjo be emocinių traumų ir nuoskaudų. Ir tikrai labai daug priklauso nuo dėstytojų, pas kuriuos patenki, o ypač daug priklauso nuo kurso vadovo.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Dominykas Vaitiekūnas
V.Ovadnevo nuotr./Dominykas Vaitiekūnas

Kurso vadovas – tai ponas, nuo kurio malonės gali priklausyti, ar eisi lažą, ar išvengsi baudžiavos. Viena didžiausių bėdų mano galva, kad vaidybos mokymo sistema Lietuvoje vis dar remiasi tam tikru autoriteto mokymo principu, kada pagrindinė atsakomybė tenka vienam žmogui – autoritetui-kurso vadovui, kuris savo nuožiūra taiko mokymo metodus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Akademijoje studijavusi aktorė Aistė Diržiūtė: „Nepatyriau jokio tiesioginio žeminimo, tyčiojimosi“

Kitaip tariant ketveriems metams surinkta 12–20 aktorių grupė atitenka vieno (kartais dviejų žmonių) „globon“. O „globėjas“ turi gan didelę autonomiją, kokius metodus taikyti, kokią vaidybos studijų programą sudaryti ir kokį krūvį studentams paskirti. Formaliai jis prižiūrimas katedros, bet tik formaliai. Tokioje sistemoje kurso vadovas gali piktnaudžiauti savo autoritetu į valias.

Mūsų studijų metu buvo laikomasi nuostatos nesikišti į kurso vadovų darbą. Tai, kad kas nors žiauriom priemonėm, taikydamas psichologinį spaudimą ar kokią kitą taktiką, mokydavo studentus „gerai vaidinti“, akademijoje būdavo vieša paslaptis ir įprasta į tai „nesikišti“. Kaip ir nesikišama, jeigu dėstytojas-autoritetas nesilanko paskaitose. Panaši retorika dažnai išgirstama, kalbant apie smurtą šeimoje – svarbiausia „nesikišti“. Kaip visuomenei „nereikia“ kištis į smurto šeimoje problemas, taip LMTA katedrai atrodydavo, kad nereikia kištis į kurso „šeimos“ reikalus.

Vienas dėstytojas pora mėnesių nesirodė paskaitose, mes nuėjome į dekanatą ir ten išgirdome: „Mes žinom. Mes jį esame išleidę nemokamų atostogų.“ Paklausėme, kodėl vietoj jo Katedra neatsiunčia kito dėstytojo. Mums buvo pasakyta, kad jeigu norime, patys turėtume to „kito“ dėstytojo ir pasiieškoti, nes tai ne katedros – o mūsų kurso problema. Ir dar pridėjo, kad jeigu norime kažką keisti, reikia patiems imtis iniciatyvos ir susirasti naują dėstytoją.

Kiek aš mačiau ir sugebėjau tuo metu vertinti situaciją, tai mano kursas iš mūsų pagrindinių dėstytojų nepatyrė pažeminimų, patyčių. Keletas iš jų tikrai buvo puikūs ir geranoriški, mūsų negąsdino, neterorizavo. Turėjome kitokių problemų – kai kurie būdavo tokie malonūs, kad nesirodydavo keletą mėnesių ir netgi neateidavo į savo paties egzaminą.

Bet pažymius surašyti sugebėdavo ir dar išdiferencijuodavo. Tiesa, buvo ir toks atvejis, kada mūsų viena šokio dėstytoja egzamino metu pasistatė studentą priešais auditoriją liepė šokti vienam, filmavo jį su videokamera ir siūlė visiems kartu pasijuokti iš kurso draugo. Bet tai tik vienetiniai atvejai, kurie mums primindavo, kad buvome iš tų laimingųjų, kurių įkaitais nepaėmė joks feodalas.

Kitų kursų patirtys buvo kitokios, kai kurių gerokai žiauresnės. Pamenu ir Beatos minimą istoriją su žmogumi po paskaitos šokusį tiesiai į upę. Bet tai per daug nestebino. Kaip ir nestebindavo tai, kad ne vienam prireikė profesionalios psichikos sveikatos specialistų priežiūros. Pažįstu ne vieną fakulteto studentą, turėjusį rimtų psichinės sveikatos sutrikimų.

Karolio Bakūno nuotr./Dominykas Vaitiekūnas
Karolio Bakūno nuotr./Dominykas Vaitiekūnas

Krūvis pirmuosiuose kursuose buvo milžiniškas. Jeigu nespėdavai važiuodamas troleibusu į paskaitą paskaityti dramaturgijos, tai egzaminui pasiruošti nespėsi, nes baigęs 22 val. vakaro keliausi namo, o 7 val. ryte vėl stovėsi troleibuse ir skaitysi kokį nors veikalą. Savaitgalį niekur neisi ir repetuosi vištos ar vėžlio etiudą, nes „tokio tinginio, kuris negali aukoti savo poilsio vietoj tauraus vėžlio vaidmens, niekam nereikės“.

Tai ir kitų įkalbėtos ir kai kurių iš mūsų pačių sau įsikalbėtos gyvenimo tiesos nuostatos. Akademijos mikroklimatas visada buvo slogus, be perstojo kieme rūkantys, verkiantys, net mašinų stovėjimo aikštelėje desperatiškai repetuojantys jauni žmonės – tai pilkas kasdienis Kino ir teatro fakulteto peizažas.

Sėdėjimas iki išnaktų, repeticijos atostogų ir švenčių metu. Didžiulis nuovargis, nemiga, įtampa, stresas ir nuolat pabrėžiamas „negailėkite savęs, kitaip nieko nepasieksite“, „būkite protingi ir niekam nesiskųskite tuo, kas dedasi akademijoje, nes nukentėsite“ – tai buvo fakulteto gyvenimo normos, nekitusios mūsų studijų metais, labai gaila, jeigu jos nepakitusios ir šiandien.

Dekanato slenkstį mindydavau dažnai, bet, be pasakymo „mes nieko negalim padaryti“, nieko kito neišgirsdavau. Tiesa, buvo viena ir ne tokia abejinga reakcija. Po vienos viešos diskusijos, kurioje iškėliau vieną konkretų probleminį atvejį, teko apsilankyti ir rektorate, kur tuometinis rektorius, ištraukęs iš stalčiaus „Lietuvos žinių“ straipsnį, kuriame buvo minima mano pavardė, įspėjo mane, kad už tokias viešas kalbeles negausiu diplomo. „Savas paukštis savo lizdo neteršia“ – rodos, tokia fraze buvau išlydėtas iš rektoriaus kabineto. Įdomiausia tai, kad rektoriaus stalčiuje gulėjęs straipsnis buvo apie diskusiją, kurioje rektorato atstovai nepasirodė, nors ir buvo pakviesti.

Pasimokius keletą metų tokioje įstaigoje kaip LMTA, galima „užsiauginti gerą skūrą“. Tada jokie gyvenimo vėjai nebaisūs. Sako, aktoriai būna labai ištvermingi. Kartais ištvermingesni už sportininkus. Ištveria jie labai daug. Iki kol įšoka į upę, išsitaško statybų aikštelėje, pasikaria arba paprasčiausiai būna prirakinti ir stabilizuojami gražų metų laiką žyminčioj gatvėj.

Man neteko kreiptis į psichinės sveikatos specialistus dėl savo sveikatos, su specialistais teko bendrauti dėl kolegų sveikatos. Nors nerimo ir nemigos priepuoliai man taip pat buvo nesvetimi. Iš esmės man asmeniškai mokymasis akademijoje primena ilgai trukusį slogų sapną, kurio susapnuoti darkart niekada nebenorėčiau. O iš to sapno pabudus, pasidarė akyse žymiai šviesiau.

TAIP PAT SKAITYKITE: Akademijoje studijavusi aktorė Aistė Diržiūtė: „Nepatyriau jokio tiesioginio žeminimo, tyčiojimosi“​

Tragedijos sukrėsta Beata Tiškevič: „Akademijoje buvo baisiausia, ką gyvenime esu patyrusi“​

Studento tragedija atidengė tamsiąją LMTA pusę – kaip ten įmanoma nepalūžti?​

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt