Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Besiruošdama „Midsummer Vilnius “ festivaliui šokėja susilaužė koją: šokio teatrui teko viską apgalvoti iš naujo

LOW AIR Interviu
Gedmanto Kropio nr. / LOW AIR
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Kūrybinis choreografų duetas Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius kartu su Vilniaus miesto šokio teatru „Low Air“ legendinį Igorio Stravinskio kūrinį „Šventasis pavasaris“ naujam gyvenimui prikėlė pasitelkę profesionalią gatvės ir šiuolaikinio šokio choreografiją. Liepos 19 d., Valdovų rūmų kieme, jie pristatys modernią klasikinio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją.

Kada asmeniškai pirmą kartą susipažinote su klasikiniu baletu ir koks buvo jūsų pirmasis įspūdis?

Airida: Pirmą kartą klasikinio baleto žingsnius išbandžiau būdama 6 metų, kai stojau į gimtojo Rokiškio choreografijos mokyklą, vėliau šokio pedagogikos studijose į šią sritį toliau. Visus 7 metus ir mokiausi šios technikos. Pirmas įspūdis buvo labai geras, nes mažam vaikui šokis, o ypač baletas, atrodo didingai. Pabaigusi choreografijos mokyklą studijas toliau tęsiau Lietuvos edukologijos universitete.
Laurynas: Mano baleto pirmoji patirtis ir prisiminimaI yra gana komiški. Nuo breikerio iki baleto artisto labai labai toli. Kur tiesios linijos tampa kreivomis linijomis. Pirmieji išbandymai ir pabandymai buvo Televizijos projekte „Tu gali šokti“. Iš savęs labai juokiausi, bet norėjau ir stengiausi tobulėti.

Vaido Jokubausko nuotr./„Low Air“
Vaido Jokubausko nuotr./„Low Air“

Kodėl per „Midsummer“ Vilnius festivalį sumanėte parengti būtent modernią klasikinio baleto „Šventasis pavasaris“ versiją?

Airida ir Laurynas: Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ repertuare turime 5 spektaklius, o „Midsummer Vilnius“ festivalyje džiaugiamės galėdami parodyti šį spektaklį, nes Valdovų rūmai turi savo istoriją menantį braižą. Spektaklis, būdamas klasikinio, modernaus ir urbanistinio šokio technikų junginys, puikiai atlieps šių dienų aktualumą ir nuotaiką. Esame modernistai, urbanistinio šokio šokėjai, todėl klasikinius kūrinius matome kiek kitaip, juos interpertuojame besiremdami savo patirtimi.

Kas repetuojant šį pasirodymą jums buvo didžiausias iššūkis?

Airida ir Laurynas: Didžiausias iššūkis yra traumos. Repeticijų metu, likus vos dviems savaitėms iki pasirodymo, viena mūsų šokėjų patyrė traumą, susilaužė koją ir nusitraukė pėdos raiščius, kas jai kainuos 2 mėnesius kantrios reabilitacijos, o mums – įtemptų repeticijų, įvedant į sąstatą naują šokėją. Taip pat šiam pasirodymui įvedame dar vieną, puikų urbanistinio „gatvės“ šokio šokėją, kuris pridės naujų spalvų.

Auros Skulskytės nuotr,./LOW AIR
Auros Skulskytės nuotr,./LOW AIR

Kaip manote, kas keitėsi gatvės šokio kultūroje Lietuvoje per pastaruosius 10 metų?

Airida ir Laurynas: „Gatvės“ šokio kultūra pasiekė savo aukštumas ir populiarumą. o kartu nuosmūkį, kai šis šokis tapo mažiau įdomus ir išsibarstęs. Per paskutinius 5 metus galime pasidžiaugti profesionalų ir kultūros sektoriaus pripažinimu. Labai svarbus pasiekimas, kai Urbanistinio šokio teatro spektakliai laimi aukščiausius Lietuvos scenos meno apdovanojimus bei sulaukia Lietuvos kultūros ministerijos pripažinimo. Be visa ko, urbanistiniai šokiai tapo ir aukštųjų mokyklų mokymo programų dalimi, kas šiam šokiui suteikia didelį pripažinimą.

Vienas iš jūsų teatro „Low Air“ tikslų – padėti suprasti gatvės šokio kultūrą, tačiau ne visiems žiūrovams lengva perprasti pasirodymus be žodžių. O kaip šokėjai? Kokias istorijas papasakoti lengviau, o kokias sunkiau?

Airida ir Laurynas: Tikrai nevisada paprasta suprasti, ką nori pasakyti ar kokią žinutę nori perteikti menininkas žiūrovui. Ypač, jeigu nėra žodžių. Mes galvojame ir bandome keisti tą vieno ar kito sureikšminimą. Galvojame, kad svarbiausia – pajausti. Mes tikrai nesistengiame, kad būtų suprasta pajudesiui, kaip ir teatre yra daug užkoduotų sakinių ir žinučių, taip pat ir šokyje. Tik kartais atrodo, ką išgirstame žodžiais iškarto ir suprantame, bet juk nebūtinai režisierius nori tą perteikti. O judesį vertiname kitaip – galvojame, kad nesuprantame. Kiekvienas iš matomo ar girdimo reiškinio pasiimam tai, ką norime pasiimti ir suprasti, ir nebūtinai tai turi sutapti su kūrėjo siekiais. Tam turi įtakos kiekvieno iš žiūrovu patirtis. Ji yra teisinga.


Mes būdami šokėjai kartais net sau asmenines istorijas susikuriame, kad geriau įsijaustume į spektaklio mintį ir choreografo viziją. O tie įsivaizdavimai būna net labai skirtingi. Kas svarbiausia – vaidmens emocija būna TEISINGA.

Ko kiekvieną kartą tikitės iš savo žiūrovų?

Airida ir Laurynas: Dėmėsio.

Kiek užtruko, kol „išgryninote“ kitą savaitę laukiančio pasirodymo idėją?

Airida ir Laurynas: Šią versiją, kurią pamatys festivalio žiūrovai, gryninome net pusantrų metų. Po pirmosios premjeros, jį visiškai perstatėme. Visada dirbame tol, kol daugiau ar mažiau esame patenkinti rezultatu. Tad ši versija bus specialiai ruošta festivaliui Valdovų rūmuose.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt