Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aušra Maldeikienė paaiškino, kodėl jos mama – globos namuose

Aušra Maldeikienė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Aušra Maldeikienė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Ekonomistė, Vilniaus miesto tarybos narė Aušra Maldeikienė atvirai paaiškino, kodėl jos mama daugiau nei metus gyvena globos namuose „Senevita“.

A.Maldeikienė savo įrašą publikavo tinklaraštyje maldeikiene.lt: 

Jau ne kartą esu viešai sakiusi televizijos laidose („Yra kaip yra“ ir „Valdžios diagnozė“), kad mano mamytė sunkiai serga ir jau senokai mūsų nebepažįsta. Ji jau daugiau nei metus gyvena globos namuose „Senevita“, kurios žmonėms esu labai dėkinga už išskirtinai šiltą santykį su jiems patikėtais senukais.

Kada benuvažiuočiau, visada labai jauku, idealiai švaru ir tvarkinga, močiutės (mamos aukšte 12 senučių, kurios jau visiškai nebesusivokia šitame pasaulyje) prižiūrėtos, žiūri televizorių (deja, nesupranta, ką mato), užkandžiauja ar, kaip mano mamytė, dėlioja vaikiškas dėliones ir net kartais bando skaityti.

Mano mamytė jau senokai nežino, kas aš, tiesa, slaugutės sakė, kad pamačiusi mane per televizorių, ji kartais sako — Aušra. Tiesa, kas ta Aušra, ji jau nebežino.

Tada paklausiau, o ar seniai tą Maldeikienę ji matė. Verdiktas buvo griežtas: „Seniai nemačiau, jau, matyt, mirė“.

Dar gyvendama su manimi prieš gerų pusantrų metų ji kartą pamačiusi mane per televizorių atsisuko ir rimtai man pasakė: „Maldeikienė“.

Mačiau, kad ta pavardė, iškilusi iš jos sąmonės gelmių, su manimi jai nesisieja, tad paklausiau, o ar žino, kas ta Maldeikienė. Mamytė mąstė, mąstė ir sako: „Mano duktė“. Tada paklausiau, o ar seniai tą Maldeikienę ji matė. Verdiktas buvo griežtas: „Seniai nemačiau, jau, matyt, mirė“.

Dabar mamytė tokiais ilgais sakinukais jau nebekalba.

Kodėl tai rašau? Priežasčių kelios.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Aušra Maldeikienė
Aušra Maldeikienė

Pirma, šiandien viena žurnalistė ironiškai šypsodamasi (pasak jos, rinkimai yra rinkimai), manęs paklausė, kiek praturtėjau pardavusi paveldėtą mamos žemę. Atsakymas labai paprastas: negali paveldėti gyvo žmogaus turto, kita vertus, jokios žemės mano mama niekada nėra turėjusi. Tiesa, prieš pusantrų metų pardavėme mamos dviejų kambarių butą Vilniuje, Kalvarijų gatvėje.

Mamytė jau ilgokai iki tol viena pati gyventi negalėjo ir ją kurį laiką globojo jaunesnė sesuo. Po to pasiėmiau ją pas save. Su mumis ji praleido apie aštuonis mėnesius, per kuriuos jos sveikata blogėjo ir ji vis sunkiau orientavosi tikrovėje; pasiklysdavo bute, nerasdavo savo kambario, blaškydavosi, nerimaudavo.

Parduoto buto pinigai atiteko mamytės globai, dalies jos namo Palangoje (pagal testamentą mano gimtųjų namų dalis po mamytės mirties priklausys mano broliui) remontui, priežiūrai ir išlaikymui. Taigi, į ironišką žurnalistės klausimą, ar labai praturtėjau pardavus mamos „žemes“ galiu atsakyti labai paprastai: nepraturtėjau. Pinigai teko ne man. Jie mano mamos ir skirti jai.

Kodėl pasirinkau globos namus? Atsakymas paprastas: taip patarė mamytę gydžiusi gydytoja, kuri primygtinai aiškino, kad „nors lietuviai jau suprato, kad dantis turi gydyti dantų gydytojas, jie kol kas mano, kad sunkias neurologines ligas, o tokia yra Alzheimerio liga, galima gydyti meile“.

Lietuviai kol kas mano, kad sunkias neurologines ligas, o tokia yra Alzheimerio liga, galima gydyti meile.

Psichologiškai toks sprendimas buvo sudėtingas, — labai plačiai įsišaknijusi idėja, kad tikra meilė reikalauja aukojimosi. Reali gyvenimo praktika parodė, kad ta propaguojama meilė išties labai dažnai yra didelis egoizmas, nes sunkus ligonis lieka be nuolatinės gydytojo priežiūros, kuri reiškia gerokai adekvačiau parinktus vaistus, kurie pagerina ir prailgina ligonio gyvenimą.

Buvo domimasi ir tuo, ar globos namai valdiški. Taip, jie „valdiški“. Senevita — viešoji įstaiga, kurios steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tiesa, tai, kad globos namai valdiški, nereiškia, kad jie nemokami. (Akivaizdu, kad klausimas buvo apie tai, ar aš permečiau savo mamos išlaikymą valstybei, taigi leistų spekuliuoti tema, kad naudojuosi biudžeto pinigais).

Už mamytės globą mokame pilną jos išlaikymo kainą, 21 eurą per dieną, taigi gerokai per 600 eurų per mėnesį. Didžioji tos sumos dalis, be abejo, yra mamytės pensija ir globos pinigai, kurie skiriami tokiems itin sunkiems ligoniams, papildomai per mėnesį mamytės išlaikymas, nekompensuojami vaistai bei skanesnis papildomas maistas atsieina per 200 eurų.

Antra, ir tai noriu pabrėžti ypatingai, panašios priekabės rodo ir žurnalistų negebėjimą matyti realias problemas. Šiuo atveju pagrindinė bėda ne ta, kad pažeminsiu kokią Maldeikienę, pademonstruodamas jos godumą ir savanaudiškumą (galiu nuraminti, šios savybės man visiškai nebūdingos), kiek ta, kad ir toliau įtvirtinamas mitas apie tai, jog senam žmogui nereikia realaus ligų gydymo ir specialios priežiūros.

Būtent todėl, kad gajūs tokie stereotipai, gerų globos namų Lietuvoje tragiškai mažai, jų kaina itin didelė, ir tokia priežiūra prieinama labai mažam įvairiomis demencijos formomis sergančių senukų ratui.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt