Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Anželika Cholina mini kūrybos 25-metį: „Jei mano spektakliai jaudina žmones – aš pati laimingiausia“

Anželika Cholina
P.Gasiūno nuotr. / Anželika Cholina
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Choreografė – režisierė Anželika Cholina kuria jau 25 metus. Pradėjusi dirbti neįtikėtinai jauna, pristačiusį pirmąjį baletą „Medėja“ būdama vos virš 20-ies, choreografė sako visada dariusi tai, ką moka ir supranta. Savo kūrybinės veiklos 25-mečio proga A.Cholina įgyvendinsianti savo svajonę – atvežti į Lietuvą Vachtangovo teatre Maskvoje statytus spektaklius.

Spalio 20-23 d. LNDT žiūrovai galės pamatyti „Aną Kareniną“, „Moterų krantą“ bei „Otelą“, kuriuose vaidina bei šoka žinomi Rusijos artistai.

25-eri kūrybos metai – tai daug ar mažai?

Nesureikšminu savo profesijos, laiką joje pavadinčiau tiesiog nuostabaus ir tikro gyvenimo metais.  Režisieriaus profesiją tu suteiki pats sau. Bet kuris žmogus gali atsikelti vieną rytą ir pasakyti: „Nuo šiandien aš būsiu režisierius“. Tada jis susiranda erdvę, suburia žmones, pasakoja jiems savo idėją, užkrečia juos ja. Iš kažkur atsiranda stalas, kėdė...

Taip gimsta teatras, spektaklis. Visada yra taip pat. Tau belieka tik kaskart pateisinti save, būti Dievu juo nebūnant. Atsisakant savęs, savo silpnybių, kovojant su savo netobula žmogiškaja prigimtim, kad paskui tave eitų žmonės, kurie supras tavo mintis ir priims tavo pasaulėžiūrą. Galbūt man būtų svarbiau atsakyti sau, ar tie metai buvo įdomūs ar neįdomūs... (šypsosi).

Jūs labai anksti pradėjote kurti. Paprastai choreografais, režisieriais tampa žmonės, įgiję sceninę patirtį ar baigę karjerą kaip šokėjai. Kaip jautėtės atėjusi į didžiulę trupę statyti pirmųjų savo darbų? Juk viskas prasidėjo LNOBT scenoje?

Aš tik dabar suvokiu, kad kai stačiau pirmąjį savo baletą ''Medėja“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, man buvo vos virš dvidešimt. Mane išgelbėjo mano drąsa, žinojimas, ką noriu daryti, pasitikėjimas savimi ir paprasčiausias nesuvokimas situacijos sudėtingumo. Ir dar tai, kad aš pradėjau statyti dar studijuodama GITIS'e, Vilniaus baleto mokyklos mokiniams. Dirbau beveik su visomis klasėmis ir stačiau jiems įvairių žanrų choreografines miniatiūras ir spektaklius. Tai buvo puiki praktika prieš susitikimą su baleto artstais.

P.Gasiūno nuotr./Anželika Cholina
P.Gasiūno nuotr./Anželika Cholina

Žvelgiant atgal, kokį matote savo kelią?

Atgal nesižvalgau. Nemėgstu rūšiuoti darbų, skaičiuoti nuopelnų. Jeigu paklaustumėte, kiek pastačiau spektaklių, tiksliai ir nepasakyčiau. Galvoti, ką nuveikei, yra absoliučiai beprasmiška, nes pradedant naują spektaklį, susitinkant su artistais, jautiesi nulis ir esi nulis, turi įrodyti save kiekvieną kartą iš naujo. Viena, ką suvokiu ir dėl ko džiaugiuosi, yra tai, kad gyvenau, gyvenu ir tikiuosi gyvensiu visada taip pat įdomiai, plačiai ir laimingai.

Ar galite palyginti save karjeros pradžioje ir dabar?

Beje, žodis ''karjera'' man irgi nepatinka…(šypsosi). Neįmanoma ''padaryti karjeros'', nes viskas turi gautis ir gaunasi savaime, jeigu turi idėją, ja mirtinai tiki ir dirbi jausdamas absoliutų malonumą. O dėl skirtumo, kokia buvau ir esu dabar, net nežinau. Visada buvau smalsi, visada knietėjo statyti, visada mokėjau dirbti, visada gerbiau dirbančius su manimi. Pagrindinis dalykas, kuris domino mane nuolat, buvo noras auginti save kaip žmogų. Atpildas už tai – laisvės ir stiprybės pojūtis, kuris man dabar suteikia dar daugiau pasitikėjimo, jėgos ir provokuoja mane dar didesniems iššūkiams ir avantiūroms teatre.

Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina
Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina

Didžiausi atradimai jūsų gyvenime?

Vienareikšmiškai – žmonės. Visi. Ir geri, ir blogi. Tiksliau, nėra blogų ir gerų, nes visi nuodėmingi, visų gaila.

Jūsų spektakliai pasižymi jausmingumu, elegancija, juose narpliojate santykius ir griebiate už širdies… Ar manote, kad galite kurti kitaip?

Teatre galima gerai padaryti tik tai, ką pats supranti. Tik tada gaunasi aiškiai pasakyti. Mano spektakliai – mano pasaulėžiūra. Jeigu tai liečia širdis, jaudina žmones – aš pati laimingiausia.

Ilgamečiai jūsų bendražygiai – scenografas Marijus Jacovskis bei dizaineris Juozas Statkevičius. Kas šitiek metų jus išlaiko kartu?

Mums lengva kartu, ir tai svarbiausia. Suprantam vienas kitą per daug nediskutuodami, sutampa musu estetikos supratimas, susitikti visada malonu ir įdomu dirbti. Niekada nebuvo minties dirbti su kažkuo kitu.

Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina
Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina

Garsėjate tuo, kad gebate pastebėti talentus, šokti išmokote net iki tol nešokusius, o vaidinti – nevaidinusius. Ar manote, kad tai sunkus darbas, ar to pasiekiate savo įžvalgumo dėka?

Pamatyti kitame jo gerąsias savybes ir padėti atsiskleisti artistui yra įdomioji mano profesijos dalis. Tai padaryti visai nesunku, jeigu giliniesi į žmogų, padedi jam išlaisvėti ir daliniesi su juo savo pasitikėjimu. Kaip paskui gera matyti, kad tam artistui sekasi, kad jis tiesiog žydi, kad jį kviečia kiti režisieriai. Labai džiaugiuosi, kad man visada buvo svetimas pavydo jausmas teatre ir kad visada gyvenau žinodama, jog po saule vietos užteks visiems.

 Rimas Tuminas jumis pasikliovė ir pakvietė dirbti Vachtangovo teatre Maskvoje. Ne veltui – jums buvo įteikta Rusijos premija „Teatralo žvaigždė“, Olego Jankovskio premija, o spektakliai nominuoti garbiems „Auksinės kaukės“ apdovanojimams. Ar tikėjotės tokios sėkmės?

Aš tiesiog kaip visada dariau tai, ką moku. O būti įvertintai ir vertinamai visada malonu.

Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina
Asmeninio albumo nuotr./Anželika Cholina

Jau greitai, spalio 20-23 dienomis, Vilniuje prasidės Vachtangovo teatro gastrolės, jūsų kūrybos 25- mečio proga bus atvežti net trys jūsų spektakliai, kaip jaučiatės?

Tai buvo mano didžioji svajonė – atvežti į Lietuvą spektaklius, kuriuos pastačiau Maskvoje ir pristatyti juos mano žmonėms, mano publikai.  Jaučiu ir pakylėjimą, ir jaudulį, nes tai labai atsakinga ir svarbu man. LNDT scenoje bus parodyti trys spektakliai – „Ana Karenina“, „Moterų krantas“ ir „Otelas“.

Tai labai didelės ir brangios gastrolės, todėl esu itin dėkinga visiems, kas prisideda ir padeda man jas organizuoti.  Visi šie spektakliai yra anšlaginiai Vachtangovo teatro repertuare ir vadinami ''nauju žodžiu'' Maskvos teatrinėje erdvėje.  Teatro kritikai reiškė nuostabą dramos aktorių gebėjimais atlikti sudėtingiausius choreografinius piešinius ir sugebėjimą sukurti puikius vaidmenis šokio kalba.

Esate minėjusi, kad „talentingą žmogų sunku nustebinti, nes jis pats stebina kitus“. Kas galėtų nustebinti jus?

Mane? Ateitis.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Greta Cholina
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Greta Cholina
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt