Vis tiek ji aktorė. Taip mano sėdantys į gydytojos odontologės Mildos Štakėnaitės (31) kėdę. Ta gracinga laikysena ir tas žvilgsnis, perskrodžiantis įdėmiau nei bet koks rengtenas. Taip mano Mildos gerbėjai, besižavintys šios jaunos moters kardinaliu profesinio gyvenimo posūkiu.
Baigėte medicinos mokslus ir štai pusę metų darbuojatės odontologijos klinikoje. Kaip jaučiatės?
Būna ir šilta, ir karšta vienu metu – kartais jaučiu, kaip vienu metu į kraują plūsteli ir vyriški, ir moteriški hormonai. Tai nėra lengviausia specialybė. Kol kas nejauku, nes daug galvoju apie pacientus, nemiegu naktimis, pabundu pradėjus kalti širdžiai, nes žinau, kad turėsiu sunkių pacientų – jau iš anksto planuoju, ką darysiu. Visos mintys darbe. Bet kolegos ramino: „Milda, čia viskas normaliai, nepraeis nė dešimt metų ir įprasi“. (Juokiasi.)
Bet juk būdama mokinukė ruošėtės studijuoti mediciną. Kas nutiko, kad pasukote į aktorystę?
Taip, mokyklos metais norėjau studijuoti mediciną, buvau įnikusi ir į gamtos mokslus, bet kartu lankiau ir dramos būrelį. Prisimenu epizodą: su dramos būreliu daug važinėdavome po įvairius moksleivių festivalius, namo grįžinėdavome jau vėlai naktį. Draugai siaučia, o aš, pasišviesdama telefonu, ruošiuosi biologijos egzaminui. Kažkaip viskas drauge manyje sugyveno – ir užmojis medicinai, ir aktorystei. Likus dviem mėnesiams iki valstybinių egzaminų nusprendžiau, kad visgi noriu būti aktorė, o ne gydytoja. Tiesiog tuo metu nugalėjo menas. Kai aplinkiniai sužinojo mano sprendimą, sakė, kad darau nesąmonę. Bet tai buvo stiprus vidinis noras.
Esu sutikusi didžių aktorių, kurie iki studijų buvo matę vos vieną kitą spektaklį, bet tiek pakako išjudinti sielos gelmes. O jūsų kokia patirtis?
Gyvenome Jonavoje, važinėdavau Į Kauno dramos teatrą, tuomet buvo režisieriaus Gintaro Varno aukso amžius, jis statė daug spektaklių. Jo „Nusikaltimą ir bausmę“ žiūrėjau gal penkis kartus. Tuometis Kauno dramos teatro repertuaras buvo stiprus impulsas, galvojau, kad ir aš noriu štai taip daryti savo gyvenime.
Jūsų tėvelis veterinarijos gydytojas, kiek šios srities epizodai buvo stiprūs jums augant?
Jis kartais mane pasiimdavo į darbą, stebėdavau, kaip jis atlieka procedūras, leidžia gyvūnams vaistus, o aš išgyvendavau, kad jiems skauda. Pamenu, tėtis grįždavo namo ir pasidėdavo koridoriuje didelį odinį krepšį, nuo kurio sklisdavo stiprus vaistų kvapas, kuris užtvindydavo visą patalpą.
Ką sakė tėtis, kai jo dukra, taip stropiai beisruošusi medicinai, pasuko kitu keliu?
Nieko nesakė. Gerai mokytis buvo mano reikalas, net jei būčiau vidutiniška mokinė, niekas nebūtų išgyvenęs. Gerai mokytis buvo mano asmeninė ambicija. Tėtis nenusiminė dėl mano pasirinkimo. Tačiau niekas giminėje nesuprato mano noro studijuoti aktorystę. Aplinkiniai kraipė galvas: kas čia per profesija, o jos dar reikia mokytis aukštojoje mokykloje?! – visiems tai buvo tarsi atradimas.
Kaip jus pasitiko Lietuvos muzikos ir teatro akademija? Įžengėte kupina iliuzijų?
Iliuzijos ten dūžta per pirmus du mėnesius. Įstojęs jautiesi super žvaigždė, vienintelis, ypatingas ir kai dabar pavarysi - visi bus apakę nuo tavo žavesio (juokiasi). Bet įstoji ir supranti, kad esi ribotas, kompleksuotas, pamažu mokaisi į sceną išeiti nuogas, atverti jautrumą, jausmus. Išmoksti būti be odos, persilaužti. Akademijos aplinka žiauri, niekas ten tavęs negiria, o laužo. Turi išmokti vėl iš naujo susikurti save, patikėti arba...pasitraukti.
Kurią poziciją užėmėtė jūs?
Aš baigiau mokslus, man pavyko save iš naujo sukurti, pamilti. Pusė tavo bendramokslių, pradėjusių mokytis kartu, atkrenta. Žmonės mato tik gražiąją aktorystės pusę, net neįsivaizduoja, kokia sudėtinga ši profesija.
Akademijoje mokėsi ir garsių aktorių atžalos. Ar nepajutote apgailestavimo, kad štai kai kuriems galbūt gyvenime lengviau – juk stereotipiškai manoma taip, o jums visko tenka siekti pačiai? Jums niekas kelio nepramynė nei į mediciną, nei į aktorystę.
Niekada niekam nieko nepavydėdavau. Net negalvodavau apie tai. Tu esi ypatingas savo istorija, esi kitoks ir tiek.
Kas tuomet lemia, kad susiformuoja profesinės dinastijos – aktorių, medikų? Jūs ragavote abiejų sričių, tad gal galite nusakyti, kas tas lemiamas faktorius, genas, formulė, pagaliau – magija?
Įdomus klausimas... Gal tėvai nori perduoti vaikams tai, ką turi geriausio – išmintį, patirtį, tuo tarsi norėdami palengvinti jų gyvenimą, nupasakoti profesijos niuansus ir subtilybes, kurias perpranti tik per savo paties pralietą kraują. Bet nežinau, ar tai gerai, juk sakoma, kad vertingiau žmogui yra įteikti meškerę, o ne žuvį. Tuomet rezultato, kurį pats pasiekei, skonis, vertė, prasmė visai kitokia.
Pasidžiaukite savo aktorine veikla, pasiekimais – dėl ko šilta ant dūšios?
Žvelgiu į tai per budistinę filosofiją: supili mandalą iš smėlio ir paskui net pačią įmantriausią sugriauni. Menas, ypač aktorystės, tuo ir žavus, kad tai tik akimirka, kuri sukelia įspūdį, sujaudina ir...vėl viskas iš naujo. Praėjo ir viskas – stoja kiti dalykai.
Gal labiausiai matoma mano veikla – tai dalyvavimas televizijos šokių projekte, vaidmuo seriale „Moterys meluoja geriau“, bet buvo ir kitokių serialų, keli filmai, vaidinau režisieriaus Jono Vaitkaus pastatymuose.
Kuris vaidmuo jums artimiausias, o gal buvo ir toks, kurio net nenorite prisiminti?
Sunkiausias - Markizės de Sad. Pagrindinis vaidmuo, teksto – gal šeši lapai smulkiu šriftu. Monologo struktūra sudėtinga – reikėjo kalbėti daug ir nenutrūkstamai, net įkvėpimai suplanuoti, jokios improvizacijos, pagal japonišką techniką scenoje turėjau nuolat būti įtūpusi, vaikščioti mažais žingsniukais.
Sykį, pamenu, vaidinam, o mano galvoje - baltas lapas, viską užmiršau. Užstrigo vienas žodis, ir visa mašina sustojo. Aplink mane ratu turėjo dvi bendrakursės, jos iš mano akių mato, kas nutiko, bet nepasimetė, pradėjo sakyti ir mano, ir savo tekstą, aš žvelgiu į tamsą, matau žiūrovų galvų kontūrus... Bet vienu metu sraigtukas pajudėjo ir aš vėl įsivažiavau, spektaklis puikiai praėjo. Bet užkulisiuose jau visi iš įtampos ant pirštų galų buvo atsistoję! Šis vaidmuo man buvo emociškai sudėtingas, buvau jaunutė, gal kokių dvidešimties, iš kažkur į save reikėjo įkrauti, ko dar nebuvau patyrusi pagal savo brandą. Tai spektaklis apie moterį, kurią kankina Markizas de Sadas, pusę gyvenimo jis praleidžia kalėjime, bet ji jam lieka ištikima, jo laukia.
Aktoriai skirsto vaidmenis į rimtus ir nerimtus - skirtus uždirbti pinigų. Ar jums buvo iškilusi ši dilema, kaip ją sprendėte?
Aišku, kad buvo. Tik nėra čia ką spręsti – arba turi darbų, arba ne. Lietuvoje aktoriai nelabai turi iš ko rinktis. Aš į bet kokias užduotis stengiausi pažvelgti kūrybiškai. Juolab kad kolegos – draugiški, tuomet ir dirbti gera. Tie šešeri aktorystės metai buvo puikūs.
Kada ėmė krebždėti mintis apie mediciną? Ir kaip atrodė apsisprendimo akimirka?
Krebždėjo gal visą laiką. Kol kartą pajutau, kad aktorystė man – lyg išaugtiniai drabužiai, iš gyvenimo noriu daugiau. Pasijutau lyg galingo automobilio variklis sename zaporožietyje ir nežinau, kur tą jėgą išlieti. Drąsos išvažiuoti ir bandyti laimę užsienyje neturėjau, nors buvo tokių pasiūlymų. Ir netikėjau tokio sumanymo sėkme. Kadangi visą laiką turėjau ambicijų, todėl radau jėgų ir drąsos imtis naujų studijų.
Supratau, kad nereikia gyvenime sakyti „niekada“. Nes tik pasakai ir tenka tai išbandyti. Baigusi aktorinį išvykau pailsėti į Indiją ir sakiau, kad daugiau niekada nestudijuosiu, nes labai pavargau (juokiasi).
Kaip jus pasitiko šį sykį jau medikų kalvė?
O... Atsimenu, kaip vos pradėjus anatomijos kursą, per porą dienų reikėjo išmokti kelis šimtus lotyniškų terminų. O dar pradėjom ir kaulų dalis mokytis. Apėmė tokia neviltis, net nežinia, nuo ko pradėti... Bet apsišarvavau kantrybe ir pradėjau kalti. Skaitai po tūkstantį kartų, kol pradedi jausti termino prasmę, o paskui, žiūrėk, - net ir malonumą (juokiasi). Štai kas yra medicina.
Gal aktorystės įgūdis mokytis tekstus pravertė studijuojant mediciną?
Tai mažiausiai svarbi ypatybė, kurią išugdo aktorinis. Išmokti tekstus mintinai – tai paprasčiausias dalykas. Aktoriniai sugebėjimai praverčia nebent egzamino metu, kai ko nors nežinai – o negali visko žinoti – nutaisyti protingą veidą, kad galvoji (juokiasi).
Aktorystės žavesys lyg ir suprantamas – vien ką reiškia scenos magija, užkulisių paslaptys, o kas žavu medicinoje?
Adrenalinas. Sudėtingoje situacijoje turi sugalvoti, kaip padėti žmogui, kad jis pasijustų geriau. Pacientas pavargęs, nepatenkintas, bet tu tai suvaldai ir išsprendi. Odontologiją rinkausi, nes paskaičiavau, kad keliolika metų studijuoti kažin ar galėčiau, o šios studijos trumpesnės. Be to, odontologijoje daug estetikos, man patinka iš nieko išlipdyti gražų, funkciškai gerą dantuką. Tu padedi žmogui ne tik atsikratyti skausmo, bet ir labiau pasitikėti savimi - laisvai šypsotis. Be to, odontologijoje nužudyti ką nors yra sudėtinga (kvatoja).
Aktorė Milda Štakėnaitė gaudavo gėlių, o daktarė Milda Štakėnaitė dabar liko be jų?
Oi! Aš gaunu ir kiaušinių, šlepečių, moliūgų, obuolių – tai, ko būdama aktorė tikrai negaudavau (kvatoja).
Ar jau ištarėte tą klastingą „niekada“ nevaidinsiu?
Ne. Sulaukiau kelių kvietimų filmuotis, bet neturėjau laiko. Visai norėčiau ką nors gero, kokybiško nuveikti aktorystėje. Žinoma, neatsisakant medicinos. Pasiilgstu aktorių bendruomenės – ten laisvės daugiau ir gero humoro. Nuotykių, spontaniškumo!..
Ką patartumėte abiturientui ar kitam žmogui, kuris blaškosi nežinodamas, kokį profesinį kelią pasirinkti?
Palinkėčiau pasitikėti savimi ir nebijoti rizikuoti. Palinkėčiau jausti malonumą pačiame procese, nes tikrai ne rezultatas svarbiausia. Išnaudoti kiekvieną dieną, mėgautis ir sudėtingomis akimirkomis. Negalvoti, kad būtina pasiekti tikslą, nes tikslas yra pats procesas.
