Vidas Petkevičius norėtų nepastebėtas vaikščioti gatvėmis, bet tai nutiks dar negreitai. Aktorių pažįsta ir myli kelios kartos, kone visi lietuviai: ir rimto teatro gerbėjai, ir serialų maniakai, ir jaunimas, smagiai žiūrėjęs filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, už kurį Vidas gavo Sidabrinę gervę.
– Visada norėjau paklausti: iš kokio aukščio spektaklyje „Bebenčiukas“ šokdavo Ragana? Atrodydavo, kad ji nusileidžia iš palubės ir perskrenda pusę scenos.
– Ta Ragana iš tikrųjų labai prisidėjo prie dabartinių mano traumų. Ten aukščio pakako, be to, vaidindamas juk nežiūri, kaip saugiai nušokti, – žiūri, kaip pagauti Bebenčiuką. Ir kai nusileidi nepasiruošęs, iškart nukenčia nugara. Kartais būdavo neteisingai sustatyti kubai, nuo kurių šokdavau. Sykį atsispyriau, jie pasislinko ir į tuos pačius kubus atsitrenkęs įskėliau šonkaulius. Nieko nepadarysi, tokia profesija.
– Ir dažnai ji tokia? Pavyzdžiui, kaip jums sekėsi dirbti užkeiktajame „Makbete“?
– Ten visi mes daugiau ar mažiau nukentėjome. Mano – nugara ir ne tik. Per vieną labai svarbų spektaklį (jį žiūrėjo valstybinė komisija) aš kone nualpau, po pirmo veiksmo išvežė greitoji. Vėliau žiūrėjo, darė tyrimus, spėliojo, gal hipertenzinė krizė.
Bet ligi šiol nežinau, kas tai buvo... Daugelyje pasaulio šalių net vengiama garsiai minėti Makbeto vardą, sakoma: „Shakespeareʼo tas veikalas.“, ir visi žino, apie ką kalbama.
Bet kai pradėjau filmuotis „Giminėse“, va tada tikrai neleisdavo pereiti gatve, pirštais badydavo. Kaip sakė viena žemaitė: „Žiūrėk, žiūrėk, eina Roberts.“ Pasijutau kaip kokia Julia Roberts.
– Pasakojama, kad Dalia Tamulevičiūtė, rinkdama jūsų kursą, nežiūrėjo išvaizdos – žvelgė giliau. Kuo ją patraukė jaunas Petkevičius?
– Nežinau. Bet spėju, kad, pasirinkusi mane, ji nebuvo labai patenkinta. Nedaug gaudavau iš jos vaidmenų. Buvau uždaras žmogus, visai neaktorinės natūros. Daug kas sakydavo: „Koks tu artistas. Gatvėje pilna tokių kaip tu.“
Taip ir buvo. Bet aš niekada nenorėjau tapti išskirtiniu. Man daug įdomiau būti nepažįstamam, stebėti kitus ir kaupti medžiagą vaidmenims.
– Bet ar pavykdavo likti nematomam? Juk jūsų dešimtuką tauta žinojo mintinai.
– Tada vengiau viešumos, nedalijau jokių interviu. Ir dešimtuke buvo ryškesnių žmonių, kuriuos tauta labiau pastebėdavo. Kitas gal būtų pasijutęs nuskriaustas, o aš džiaugiausi.
Apskritai teatras – toks dalykas: gali sukurti amžiaus vaidmenį ir likti nežinomas. Bet kai pradėjau filmuotis „Giminėse“, va, tada tikrai neleisdavo pereiti gatve, pirštais badydavo. Kaip sakė viena žemaitė: „Žiūrėk, žiūrėk, eina Roberts.“ Pasijutau kaip kokia Julia Roberts.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Vidu Petkevičiumi galite rasti sausio mėnesio žurnale „Laima“.