Nesuklysime pavadindami jį švedų kino patriarchu, tačiau pats Stellanas Skarsgårdas (68) sako, kad tikrai galėtų gyventi nedirbdamas ir toli gražu ne visada pasiilgsta plušėti filmavimo aikštelėje. Ką gi, aktorius, sukūręs beveik pusantro šimto vaidmenų, iš kurių kas antras – kino įvykis, gali būti kiek įnoringas.
Vien šiemet už vaidmenį seriale „Černobylis“ jis buvo nominuotas „Emmy“ (ir iki šiol maloniai prisimena Vilnių kaip „draugišką ir gražų miestą, kuriame daug gerų restoranų“). Naujasis norvegų režisieriaus Hanso Petterio Molando filmas „Vogti arklius“, kuris bus rodomas lapkričio 7-ąją prasidedančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“, pretendavo tapti geriausiu Berlyno festivalyje (galiausiai „Sidabriniu lokiu“ buvo įvertintas operatoriaus darbas). Sukrečianti holokausto drama „Nudažytas paukštis“ – viena iš Venecijos favoritų. Drama „Viltis“ ir meilės istorija „Aš tave rasiu“, pristatytos Toronto ir Taorminos festivaliuose, taip pat giriamos ir kritikų, ir publikos.
Panašiai būtų galima perbėgti kone visą Skarsgårdo darbų sąrašą. Todėl netikėtai skamba aktoriaus žodžiai interneto kino žurnalui „Brief Take“: po „Nudažyto paukščio“ premjeros Toronto kino festivalyje jis sakė tiesiog nuostabiai gyvenęs tuo metu, kai keitė sauskelnes ir gamino valgyti savo vaikams. Žinoma, kino industrijoje vis dar netrūksta žmonių, su kuriais norėtų padirbėti (nors ir taip dirbo su Larsu von Trieru, Stevenu Spielbergu, Davidu Fincheriu, Alejandro Gonzálezu Iñárritu, Milošu Formanu, Volkeriu Schlöndorffu, Gusu van Santu, Bo Widerbergu – sąrašas, kurį būtų galima tęsti, atrodo tarsi paimtas iš žinyno „Garsiausi pasaulio kino režisieriai“), bet iš principo nežinąs, ką veiks po trijų mėnesių. „Toks jau tas mano gyvenimas – neturiu toli siekiančių planų, o paskui priimu pasiūlymą, imuosi darbo ir tai man puikiai tinka“, – dėstė jis.
Skarsgårdas racionalus kaip programuotojas ir prisipažįsta, kad jį sunku sujaudinti, nors filmai „Nudažytas paukštis“, „Aš tave rasiu“, „Vogti arklius“, „Viltis“, pasakojantis apie paskutine vėžio stadija sergančios moters santykius su vyru, spaudžia emocijas. Pastarojo režisierė Maria Sødahl, minėtojo Hanso Petterio Molando žmona, prieš devynerius metus pati susidūrė su šia liga: gydytojai smegenyse aptiko piktybinį auglį. Skarsgårdas su Molandu – seni bičiuliai (drama „Vogti arklius“ – jau penktasis bendras jųdviejų darbas), todėl ši žinia palietė ir jį. „Žinojau Marios istoriją, bet filme ji įstengė atsiriboti nuo ligos ir įžvelgti komiškąją situacijos pusę. Buvo nuostabi patirtis“, – sako aktorius. Jis prisipažįsta žiūrįs ne tiek jau daug filmų, nors kartais tenka tai daryti kaip Kino akademijos nariui, bet mielai skaitąs. Ir apskritai, tvirtina aktorius, Holivude net sėdant į taksi automobilį vairuotojas tau įbruka scenarijų, o čia, Švedijoje, žmonės vis dar skaito knygas, kurias galima ekranizuoti.
Atrodo, kad Skarsgårdo kartos vyras, nors ir švedas, neturėtų pernelyg didžiuotis laiku, praleistu virtuvėje ir vaikų kambaryje. Antra vertus, aktorius ne kartą pabrėžė, kad jo paties vaikystė buvo laiminga (tai irgi nedažna kalbant apie jo kartą). Karjera – sklandi, nuo pirmųjų vaikiškų filmų Švedijos televizijoje iki neginčijamo autoriteto Holivude (aktorių pora Paulas Bettany ir Jennifer Connelly jo garbei net sūnų pavadino Stellanu).
Jis gali didžiuotis aštuoniomis savo atžalomis. Keturi – Alexanderis (43), Gustafas (38), Billas (29) ir Valteris (24) – vaidina nuo vaikystės ir džiaugiasi pasirinkta profesija. Tėvas nuo mažens vesdavosi juos į filmavimo aikštelę ir Skarsgårdų ketvertukas puikiai suvokė, koks tai sunkus darbas, vis dėlto talentas padarė savo. Patriarchas sako džiaugiąsis, kad jie visi gabūs: būtų siaubinga, jei profesija patiktų, o vaidinti nesugebėtų.
Dar vienas sūnus Samas (37) pasirinko mamos kelią ir tapo gydytoju. Dukra Eija (27) – buvęs modelis, baro savininkė. Visa ši Skarsgårdų kompanija – aktoriaus ir gydytojos My Skarsgård (63) santuokos vaisius. Dar du sūnus – Ossianą (10) ir Kolbjörną (7) – jam pagimdė antroji žmona amerikietė prodiuserė Megan Everett (43). Jie susituokė 2009 metais, o šešiasdešimt vienų aštuntą kartą tapęs tėčiu Skarsgårdas ryžosi vazektomijai. Anot jo, aštuonių vaikų, net ir talentingų, pakaks.
Aktorius, kuriam puikiai sekasi piktadarių ir prieštaringų herojų vaidmenys, laikomas vienu mieliausių ir atidžiausių kolegų. Pats paradoksą aiškina paprastai: tikrą pabaisą pajėgus suvaidinti tik išties mielas žmogutis. O jei rimtai – dar tėvas mokė, kad nė vieno kito žmogaus žodis nėra nei svarbesnis, nei menkesnis už tavo paties. Skarsgårdas irgi įsitikinęs, kad geras aktorius privalo domėtis žmonėmis, būti smalsus, žaismingas ir kantrus. Pats jis negali dirbti nesmagioje aplinkoje, o smagu tik tada, kai aplinkiniai laimingi.
Atrodo, garsusis švedas lengva ranka griauna mitus apie kenčiantį menininką ir būtinybę išeiti iš komforto zonos. Ir prisipažįsta nemėgęs legendinio tėvynainio režisieriaus Ingmaro Bergmano – „labai inteligentiško, bet negero žmogaus“. „Visi režisieriai pamišę dėl kontrolės, bet Bergmanas peržengė ribas. Su žmonėmis negalima elgtis kaip jis: Bergmanas laužė aktorius ne norėdamas priversti geriau vaidinti, o rodydamas savo galią“, – yra sakęs interviu „Guardian“. Ir pats ironiškai vadina save kastruotu buliumi – porelę tokių paleidžia per bėgimą su buliais Pamplonoje, kad apramintų likusios bandos agresiją.