Aktorius Simonas Storpirštis: „Tėtis man vis dar duoda patarimų“

Simonas Storpirštis/Simo Sirutavičiaus nuotr.
Autorius: Marija Angeloska
Publikuota: 2019-07-18 17:49
Praėjusį lapkritį meno pasaulį sukrėtė skaudi netektis – praradome aktorių Arūną Storpirštį. Tuomet jo šeima atsivėrė tylos siena, tačiau tikra tiesa, kad žaizdas gydo laikas. Retai interviu dalijantis, tėvo pėdomis į aktorystę pasukęs Simonas Storpirštis šį kartą itin atvirai prabilo apie tai, kaip jam sekėsi kilti karjeros laiptais gyvenant žinomo tėčio šešėlyje, šeimos puoselėtas tradicijas ir ilgai slėptą istoriją iš studijų laikų.

Vieniems žinoma pavardė – našta, kitiems – galimybė. Kaip nuo vaikystės ją priėmėte Jūs? 

Anksčiau buvo kažkoks jaunatviškas užsispyrimas, kai norėjosi visiems įrodyti, kad visko siekiu pats. Juokus priimdavau tiesiogiai – jei kažką pasiekiu, tai tik dėl pavardės. Bet mąstymas ta tema labai pasikeitė. Dabar tai peraugo į meilę pavardei ir supratimą, ką ta pavardė neša. Priimu ją ir save kaip Storpirščių aktorinės dėlionės detalę, pradėtą mano tėčio, dėdės ir pusbrolio.

Ar žinoma pavardė atnešė skaudinančių patirčių?

Taip, ypač – studijų metais. Pas mus žurnalistai dažnai neturi apie ką rašyti ir kai aš stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, spauda pradėjo rašyti, kad Arūno Storpirščio sūnus seka tėčio pėdomis. Kai atėjau į stojamuosius, amžinąjį atilsį Vytautas Kernagis buvo komisijoje ir pasakė: „O atėjo tas, apie kurį jau visi laikraščiai rašo, nors jis dar niekur neįstojęs. Dabar suprantu, kad jis neturėjo omenyje nieko blogo, bet man tuo metu tai atrodė labai asmeniška.

Simonas Storpirštis/Simo Sirutavičiaus nuotr.
Simonas Storpirštis/Simo Sirutavičiaus nuotr.

Kaip tėtis reagavo, kai pasakėte, jog norite tapti aktoriumi? 

Nepasakyčiau, kad tėtis labai apsidžiaugė, nes suprato, koks tai kelias. Čia ne greitkelis, kur visur vienodas greitis ir mažai posūkių. Čia – Camino de Santiago, kur eini pėsčiomis, labai ilgai, dažnai esi vienas, sutinki daug nepažįstamų žmonių, kurie trumpam tampa tavo draugais. Teatras tik atrodo komandinis sportas, o man tai asocijuojasi su indidvidualiu darbu ir dideliu savęs grūdinimu.


O kaip į jus reagavo kiti akademijos dėstytojai? Ar niekada iš jų nejautėte spaudimo?

Sunku pasakyti, nes vienas dėstytojas buvo tėčio kursiokas, o kitas – mano dėdė (juokiasi). Tai įsivaizduokite, kaip aš turėjau jaustis! Visko būdavo, grupiokai sakydavo, kad dėstytojai man nuolaidžiauja, bet mano toks charakteris, kad visi tie žodžiai buvo tik spyris į užpakalį ir mane motyvuodavo dar daugiau dirbti, kad negalėtų taip sakyti.

Prisimenu vieną juokingą istoriją iš studijų laikų, kai Sluškų rūmuose, kuriuose anksčiau buvo kalėjimas, su grupiokais juokaudavome, kad ir mes ten jaučiamės kaip kalėjime, nes nuo ryto iki vakaro ten sėdime, valgyti neturime ir neaišku, kas bus, kai iš ten išeisime.

Repetuodami etiudą sugalvojome, kad reikia išspirti grotas, kurios dar buvo likusios mūsų auditorijoje, ir išmesti kėdes pro langus. Praeidamas pro šalį visa tai pamatė administratorius ir mus visus išsiuntė rašyti pasiaiškinimo. O mes, kaip tikri aktoriai, parašėme tokį aktorinį pasiaiškinimą, nes tuo metu repetavome pagal Konstantino Stanislavskio techniką ir mus apėmė vidinis šišas. Negalėjome leisti sau nesuvaidintiiki galo. Dėstytojas Algirdas Latėnas atėjęs į paskaitą iš pradžių bandė pykti, bet vėliau juokėsi ir sakė: Gerai, gerai šaunuoliai. Viską išteisinote kaip tikri aktoriai. Negalima chaltūrinti vaidinant“.

Simonas Storpirštis / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Simonas Storpirštis / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Viename interviu minėjote, kad jei galėtum atsukti laiką atgal, pasirinktum ėte kitą profesiją. Kodėl?

Ar seniai tai minėjau? (juokiasi) Nes pakankamai atspindi mano dabartinį mąstymą. Gal jau pasenau, nes pradedu galvoti apie stabilesnį gyvenimą. Turiu šeimą ir labai gaila laiko, kurį praleidžiu uždirbdamas pinigus. Labai save dėl to kaltinu, bet jaučiuosi pats save įkalinęs savo profesijoje. Daug romantiškiau  skamba darbas su medžiu kokioje nors sodyboje. Ateina žmonės pas tave, tu su jais bendrauji, priimi užsakymus ir tada sau dirbi visą dieną gamtoje.

Buvo pamąstymų daryti karjerą užsienyje, bet visa tai liko fantazijų lygmenį. Tai tik stereotipinis mąstymas, kad ten išvažiuoji ir daugiau nieko nereikia. Ne, jei esi žmogus su sąžine, moraliniais principais, tai ar čia, ar užsienyje, vis tiek atsiras gyvenimiškų problemų.

Po ilgo laiko tarpo turėjau savaitę atostogų su šeima, kai su vaiku buvo ne tik arba tėtis, arba mama, bet visi trys kartu. Ir tai buvo toks retai pažįstamas jausmas... O  kai pagalvojau, kad man tai yra keista, pasidarė dar liūdniau.

Simonas Storpirštis/Asmeninio archyvo nuotr.
Simonas Storpirštis/Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų žmona taip pat aktorė. Kaip po vienu stogu sugyvena du menininkai?

Taip pat, kaip du mokytojai, tik galbūt kalbamės apie kitus dalykus. Abu esame labai emocionalūs, o aš išvis esu degtukas. Greitai užsidegu, labai daug pasakau, o kai užgęstu, susigėdęs guliu kažkur kamputy, nes gėda. O mano Indrė tampa lyg karšto būdo pietietė, atrodo, nieko nepadariau, bet taip emocingai ginasi, kad girdi visa gatvė (juokiasi).

Kadangi mes abu labai greitai įsiplieskiame, tai labai greitai ir užgęstame. Po to lieka tik pasijuokti. Kartais, kaip ir dauguma žmonų, valgome tik grikius, o kartais išeina ir pasilepinti. Stengiamės nepaskęsti buityje. Visada žinau, kad grįžęs iš darbo namuose gausiu užuovėją žmogaus, kuris mane supranta ir ne visada rimtai priima mano nesąmones.

Seriale Pasmerkti vaidinote blogiuką Marką. Kiek šis vaidmuo panašus į jūsų asmenybę?

Visai aš ten geras, o kad sumušiau pora žmonių, tai kam nepasitaiko? (juokiasi) Jis panašus į mane moralinėmis nuostatomis, charakteriu. Gatvėje žmonės kartais mane atpažįsta kaip Marką ir jiems turbūt net neįdomu, kad esu Simonas. Nesu  Marijonas Mikutavičius, bet kartais gatvėje nusifotografuoti paprašo ir manęs. Neseniai Nidos parduotuvėje berniukas sušuko:  „O, Markas!“. Galbūt būtų priėjęs ir nusifotografuoti, bet staiga pamatė, kad aš į parduotuvę įėjau basas, tai noras greitai dingo. Juk per televizorių toks kietas, o realybėje – be batų.

Simonas Storpirštis/Lauros Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis/Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar iš tėčio gaudavote gyvenimišų patarimų, kuriais vadovaujatės iki šiol? 

Gali keistai skambėti, bet jis vis dar man duoda patarimų ženklais. Gal dėl to, kad ne daug laiko praėjo. Prisiminimai, tradicijos – viskas dar gyva. Ypač vietos, kurios jį primena. Yra užsiėmimų, kurių aš vienas nedarau. Pavyzdžiui, futbolo žiūrėjimas kol kas mane dar liūdina. O pamokos... Pamokų jis daug neduodavo, viską leisdavo suprasti tylėjimu. Jis buvo labai tikras žmogus, kuris nemokydavo kitų. Turbūt tai ir yra didžiausia jo išmokyta pamoka – nereikia kitų mokyti, kaip gyventi.

Naujausi straipsniai