Aktorius Simonas Dovidauskas – apie vaikystę Rietave, kompleksus ir įstrigusius Eimunto Nekrošiaus žodžius

Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.
Autorius: Pranešimas spaudai
Publikuota: 2021-09-18 10:53
„Yra dalykų, kuriems negali priešintis“, – kalbėdamas apie savo kuriamo personažo likimą sako aktorius Simonas Dovidauskas. Šiuo metu jis intensyviai ruošiasi režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Koriolanas“ premjerai, kuriame atliks pagrindinį vaidmenį. Pagal Viljamo Šekspyro tragediją sukurtą premjerą rugsėjo 22 ir 23 dienomis pristatys teatras „Meno fortas“ ir Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“.

„Koriolanas“ yra itin retai teatro scenoje statoma Viljamo Šekspyro pjesė. Ar iki prasidedant repeticijoms gerai ją žinojai?

Pirmą kartą apie ją išgirdau, kai Paulius pasakė, kad statys Šekspyro pjesę. Iki tol nežinojau, kas tai per medžiaga.

Gal gali būsimam žiūrovui pristatyti, apie ką yra ši pjesė?

Ši pjesė yra apie besiplėšantį žmogų ir jo išgyvenimus. Jis yra atsidūręs tarp trijų galingų jėgų – valdžios, šeimos ir savo norų. Tai kūrinys apie žmogaus esybę: ko jis nori, ko tikisi, kas jį priverčia save paminti, nusižeminti. Taip pat tai yra pjesė apie žmogaus kvailą tikėjimą ir nusivylimą.

Ar jau gali sakyti, kad perpratai Koriolaną?

Tas pirmas įspūdis, kuris ateina perskaičius pjesę ar kitą kūrinį, ir yra pats teisingiausias. Turbūt pirmą kartą gyvenime skaitant medžiagą ir besiruošiant spektakliui supratau, kad man su Koriolanu viskas yra aišku. Kaip jį sukurti scenoje? Čia jau kitas klausimas.  Bet jo esmę, kas jis yra, koks tai žmogus, aš labai greitai pagavau. Tik kai pradėjome jį nagrinėti repeticijose, apie jį kalbėti, aiškintis ir bandytis scenoje, pjesė šiek tiek nukrypo nuo to, kaip aš ją įsivaizduočiau. Tada Koriolanas man pasidarė labai labai neaiškus. Dažnai būna, kad tau viduje kažkas užsifiksuoja ir labai sunku nuo to nueiti. Viskas, ką supratau apie Koriolaną perskaitęs pjesę, yra manyje, bet dabar į jį reikia pažiūrėti iš kitos pusės.

Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.
Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.

Legendinis romėnų veikėjas Koriolanas yra istorinė asmenybė. Ar verta ieškoti istorinės medžiagos apie kuriamus personažus? O gal tai fikcijoje patalpinamas herojus, kurio tikro gyvenimo detalės nėra svarbios? Ką įdomaus pavyko atrasti tyrinėjant šią asmenybę?

Jei Šekspyras rašė apie istorinę asmenybę Koriolaną, būtina daugiau apie jį sužinoti. Ne veltui nekuriamas naujas personažas, o pasirinktas realus žmogus. Medžiagos apie Koriolaną nėra daug, faktų taip pat nėra išlikę. Netgi nėra aišku, kokia buvo jo gyvenimo pabaiga. Koriolanas buvo jaunas kareivis, kuris kovojo už Romą. Netyčiomis atsidūręs tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, jis iškilo kaip Romą apgynęs didis karys. Esu skaitęs, kad Koriolanas yra lyginamas su Dievais – jis yra, bet jo kaip ir nėra, žmonės jo nori, bet ir nekenčia.

Bet ar Koriolano asmenybė pati nevirsta fikcija, kai apie jį praktiškai nėra išlikusios informacijos?

Jo asmenybę gaubia migla ir tada pradedi svarstyti, kas yra realu, o kas – sukurta.

Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.
Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.

Ši pjesė turi ir politinį atspalvį. Kaip ji suskamba šiandien?

Tokią medžiagą visuomet galima vertinti iš šiandienos perspektyvos. Gal todėl ir yra tas teatras, kad žmonės pamatytų ne parodomąją pusę, o galines duris, pro kurias įeina. Ši medžiaga gali būti ir apie kovą dėl valdžios: kas į ją ateina, kas išeina, kas ir kaip dėl jos kovoja. Daugelis spektaklių kalba apie valdžią ir tame nėra nieko blogo, bet ar ji tikrai yra tokia stipri, kad apie ją reikėtų kalbėti? Gal žymiai svarbesnė yra valdžioje atsidūrusio žmogaus tragedija?

Valdžia yra kažkoks apvalkalas, kuris pasikeičia kas keturis metus, o žmogus lieka. Jis būna vienoje partijoje, po keturių metų pasikeitus valdžiai – jau kitoj, dar po keturių – vėl kitoj. Ar tas žmogus pats eina, ar jį kas nors verčia tai daryti? Jeigu verčia, tai kas? Jeigu jis savo noru tai keičia, tuomet gal jis yra silpnas vertybiniu požiūriu? Spektaklyje Koriolano motina sako: „Valdžios rūbu apsivilko“, o Koriolanas atsako: „Lai jis prasmenga“, bet vis tiek juo apsirengia, nes yra dalykų, kuriems negali pasipriešinti. Pjesėje mums yra duotos tam tikros politinės aplinkybės, bet mano supratimu, nėra verta kalbėti apie politinius dalykus, nes jie yra laikini.

Ar aktoriai, kaip kultūros lauko atstovai, yra aktyvūs sprendžiant socialines problemas? Juk neretai aktoriaus profesija yra kiek sudievinama, o tai gali padidinti jų įtaką visuomenėje.

Yra tokių aktorių, kurie yra aukštinami, jie yra matomesni, todėl visos mintys, kurios yra pasakomos ne ant scenos, neša labai didelę atsakomybę. Bet man atrodo, kad gal ne aktoriai, o spektakliai ir jų personažai turi daryti įtaką žmogui ir jo priimamoms vertybėms. Gal žiūrovui spektaklis sukels šiltus prisiminimus ar grąžins į jam svarbias vietas, ir tai bus labai gerai. Mane gatvėje buvo sustabdžiusi moteris ir paklaususi, ar aš vaidinau tame spektaklyje. Be abejo, pasijaučiau suglumęs, nes mane atsimena. Bet tada pradėjau galvoti, kad apie mane kažkas galvoja, kažkas prisimena. Tai priverčia pakelti darbo kokybę.

Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.
Simonas Dovidauskas / Dainiaus Putino nuotr.

Kaip kito tavo santykis su profesija?

Labai keitėsi, nors nuo pirmų dienų studijose mano aktorystės kelio pagrindas liko toks pats. Apsišlifavo kai kurie požiūrio kampai. Taip visur nebesiplėšai, kaip tą darydavai jaunas. Kalbu dabar kaip koks senis (juokiasi). Atsirado tam tikras nuolaidumas ir išmintis. Su laiku ateina ir atsakomybė – jei pirmuosiuose kursuose leisdavai sau daugiau pajuokauti, tai dabar supranti, kad eini dirbti darbą, o tave supa žmonės, kurių laikas yra labai svarbus. Bet džiaugiuosi, kad su kokiomis vertybėmis įstojau į studijas, tokios jos ir išliko. Tikriausiai mano tėvų įskiepytos tam tikros vertybės neleido man blaškytis ir kažko ieškoti dėl skanesnio kąsnio. Mano tėtis Klaipėdoje baigė režisūrą, mama – lietuvių filologiją ir režisūrą. Visą laiką namuose mane supo knygos. Aplinkoje dažnai matydavau pavyzdžius, kai tėtis su savo kursiokais imdavo vaidinti savo spektaklių scenas. Kai buvau vaikas, didelėmis akimis juos stebėdavau ir būdavo taip gera ir smagu juos matyti. Tą mano vertybinę skalę ir pagrindą po kojomis, kuris kartais braška ir traška, bet kurio nepaleidi, ir suformavo tėvai, vaikystės aplinka, namai, pokalbiai ir mažas miestelis Rietavas.

Visada labai gražiai atsiliepi apie gimtąjį Rietavą. Pasakoji, kad esi užaugęs kultūringoje ir meniškoje aplinkoje.

Mažame miestelyje rūpi kiti dalykai. Čia nebuvo daug spektaklių, kultūrinio gyvenimo, parodų, koncertų, dailės ekspozicijų. Bet čia svarbūs paprasti žmogaus gyvenimo dalykai. Turėjome didelį daržą, o ten reikėjo ir bulves sukasti, važiuoti į mišką medžių žiemai pjauti, vėliau – juos kapoti. Eidavome į diskotekas, laiką leisdavome jaunimo organizacijoje, kur būdavome, grodavome. Esu laimingas žmogus, kad taip augau, ir esu dėkingas už tai.

Simonas Dovidauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Simonas Dovidauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Ar niekada neturėjai kompleksų dėl to, kad esi kilęs iš mažo miestelio?

Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, tikrai tokį kompleksą turėjau. Į stojamuosius egzaminus atėjau apsirengęs juodu kostiumu, su iš mamos pasiskolintu „Swarovski“ auskaru ausyje, su kažkokiomis apyrankėmis ant rankų. Aš maniau, kad turi ateiti visas pasipuošęs ir švytintis. Juk atvyksti iš mažo miestelio, turi pasirodyti, nors tai ir priešinasi tavo esybei. Kursiokai Vygandas ir Paulius (Vygandas Vadeiša ir Paulius Markevičius – aut.past.) vis atsimena ir pasakoja, kad atrodžiau labai „pasikėlęs“. Buvo tas mažo miestelio kompleksas, nes nesi toks „krūtas“ kaip vilniečiai, tai reikia kažką sugalvoti, pasirodyti. Šioje vietoje man labai padėjo a. a. režisierius Eimuntas Nekrošius. Jis nesistengdamas ir pats to nežinodamas neleisdavo nuklysti į vieną ar kitą pusę. Kai jis mirė, atsivėrė didelė duobė, kuri yra iki šiol. Bet čia ne man vienam taip yra. Visiems, kas pas jį ir su juo buvo, yra tas pats.

Eimuntas Nekrošius buvo vienas iš tavo kurso vadovų, kūrei vaidmenis keliuose jo spektakliuose. Kokį ryškiausią prisiminimą, susijusį su režisieriumi, iki šiol saugai?

Yra išlikusių daug gerų prisiminimų. Iš tikrųjų net labai gerų prisiminimų. Bet vienas, kurį nešiojuosi, yra lyg mano kelrodė žvaigždė. Neatsimenu aplinkybių, bet atėjau į „Meno fortą“ ir režisierius pasakė labai gerą frazę, kuri patvirtino viską, ką anksčiau galvojau. Aš visada sakiau, kad aš geriau liksiu prie savo tuščios suskilusios geldos, negu eisiu prie kažkieno kito pilnos vaišių ir švytinčios. Jau geriau bus mano suskilusi gelda, bet tai bus mano. O režisierius kažkada pasakė: „Turėk savo kelią, žinok, kur nori nueiti, ir vieną gražią dieną tu ten nueisi.“ Tai yra labiausiai mano širdyje įstrigę žodžiai, kurių niekas iš manęs neiškraustys.

Iki spektaklio „Koriolanas“ premjeros liko mažiau nei savaitė. Kada tu, kaip aktorius, galėsi pasakyti, kad viskas, kūrybinis procesas baigtas, vaidmuo yra sukurtas.

Po penkių premjerinių spektaklių parodymo atsiranda jausmas, kad viskas, vaidmuo yra padarytas. Į premjerą visada eini nežinodamas. Po kelių rodymų tavo širdies ir galvos stalčiukuose viskas sugula ir žinai, koks esi tame vaidmenyje.

Naujausi straipsniai