Aktorius Sakalas UŽDAVINYS (56) su patyrusiais sklandytojais Algirdu Šimoliūnu ir Ignu Bitinaičiu per dvi rugpjūčio savaites ketina perskristi Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą. Trijulė užsimojusi įveikti 1800 kilometrų, šią savaitę jie startavo iš Kartenos greta Baltijos jūros, finišas – Odesoje prie Juodosios jūros, numatyti penki ar šeši sustojimai aerodromuose pakeliui.
„Šiuo skrydžiu norime pabrėžti, kad karinių neramumų vis dar krečiama Ukraina yra laisvos oro erdvės dalis“, – idėją sujungti šimtmetį mininčią Lietuvą ir nepriklausomą valstybę kuriančią Ukrainą pristato Sakalas.
Komanda, su kuria užsimojo istoriniam skrydžiui, patikrinta: prieš porą metų jie drauge įveikė 500 kilometrų ir perskrido tris Baltijos valstybes. Kaip sekasi skristi drauge su labai patyrusiais pilotais – pernai Ignas tapo pasaulio jaunimo sklandymo vicečempionu?
„Mes nesivaržome, juk ir su Gariu Kasparovu gali sužaisti šachmatų partiją... – nusijuokia Sakalas, nuo vaikystės lydėjusią svajonę skraidyti įgyvendinęs tik brandžiame amžiuje. – Europoje yra nemažai tokių keliautojų sklandytuvais – jie turi aerodromų sąrašą ir straksi nuo vieno iki kito.“
Ši vasara Sakalui penktoji, kuri skaičiuojama ir sklandytuve praleistomis valandomis. Vos atšilus orams aktorius su visa manta iš Vilniaus persikelia į Paluknio aerodromą – kad kelias nuo lovos iki sklandytuvo būtų kuo trumpesnis!
„Kada šįmet persikrausčiau? Tuoj pažiūrėsiu į skrydžių knygą, – Sakalas susiranda savo bibliją, kurioje preciziškai žymimas kiekvienas pakilimas, – pirmasis šių metų įrašas skelbia, kad dangaus svaigumą pajuto jau balandį. – Bėda tik ta, kad vienas sklandytuvu negali pakilti, reikia viso kolchozo – kas nors turi mašiną užkurti, kad tave paleistų, kas nors išleisti iš aerodromo... Tai komandinis sportas.“
Skrydžiai aktorių viliojo nuo mažens, paauglystėje skaitė apie aviaciją viską, kas tik patekdavo į rankas, ilgas valandas medituodavo prie rusų kalba leidžiamo žurnalo „Konstruktor“ spausdinamų lėktuvų brėžinių. „Nagrinėjau schemas kaip kokius piramidės labirintus“, – nusijuokia. Jis netgi puoselėjo mintį rinktis piloto profesiją, tačiau pasiryžimą sustabdė tai, kad sovietmečiu Lietuvoje tokie specialistai nebuvo rengiami, reikėjo vykti svetur: „Tapau aktoriumi, bet man niekada nebuvo paslaptis, kas vyksta, kai sėdžiu keleiviniame lėktuve ir kertu vandenyną.“
Sakalas sako daugybę metų tik varvinęs seilę žiūrėdamas į lėktuvus, kol atsitiktinumas atvedė į aerodromą: su kolega vedė aviatorių renginį, organizatoriai buvo atsitempę ir sklandytuvą. Į Paluknio aerodromą susiruošė dar po kelių mėnesių, jį paskraidino. „Paskui dar kartą. Dar vieną. O kitą vasarą pradėjau mokytis valdyti pats“, – prisimena.
Sovietmečiu Paluknio aerodromas buvo rimta sklandymo bazė, priklausanti DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). „Viena turtinga gamykla įrengė ir šį pastatą, to meto sąlygomis jis buvo labai modernus, čia dirbo keliolika žmonių, vien trys sargai saugojo visą teritoriją, lėktuvų buvo gyvas velnias, degalų mašinoms niekas neskaičiavo, sklandytuvai galėjo pakilti į dangų kiekvieną dieną, – apie antraisiais namais tapusį Paluknį pasakoja Sakalas. – Paskelbus nepriklausomybę, entuziastai slėpė lėktuvus, naktimis ardė ir išgabeno į saugias vietas, sukišo į kluonus, kad rusai neišsivežtų. Traukdamasi sovietinė kariuomenė čia išdaužė, ką galėjo.“
Į sklandymą stačia galva nėręs aktorius iš pradžių Paluknyje nuomojosi kambarėlį, kad nereikėtų skubėti iš Vilniaus, kai išaušta skrydžiui palanki diena. Ar kad galėtų vos išgėręs rytinę kavą pradėti narstyti sklandytuvą – juk skrydžiams reikia ir pasiruošti. „Vasarą mūsų, artistų, darbai sulėtėja, atsiranda laiko kitiems dalykams“, – pažymi ir kviečia pakilti į aerodromo pastato antrą aukštą, kur įsirengė jaukią studiją. „Studentišką“, – patikslina praverdamas duris.
Solidus sovietinis židinys byloja, jog kažkada čia buvo aviatorių poilsiui skirta patalpa. Pro langą atsiveria vaizdas į ežerą. „Kai man pasiūlė susitvarkyti šią patalpą, idėja atrodė neįgyvendinama – ji buvo labai apleista, – pamena Sakalas. – Nešvaistant pinigų, – juos juk turiu kur leisti, nes skraidymas nėra pigus malonumas, – ji virto jaukia.“ Jaukumo suteikia ir netikėti aviatoriški akcentai – svajoti apie skrydžius galima įsitaisius senose „Boeing“ sėdynėse, netrukus ant sienos bus pakabinti legendinio Lenkijos propelerių meistro Grzegorzo Peszke pagaminti jau atskraidžiusio lėktuvo propelerio sparnai.
Šią vasarą ant pastato stogo atsirado ir didžiulė terasa. „Tokia buvo žmonos sąlyga – ji vasarai persikels tik tada, kai turės kur jaukiai pasėdėti“, – juokiasi aktorius. Nuo terasos aerodromas atsiveria lyg ant delno, matyti kiekvienas judesys. „Ir dar čia gyventi labai patinka mūsų augintiniui – jo visas aerodromas, kiekvieną rytą ir vakarą drauge apeiname teritoriją“, – kasdieninis kelių kilometrų maršrutas nėra jokia katorga.
„Kas man yra skrydžio laimė? – perklausia aktorius, nuo terasos žvilgsniu perbėgdamas didžiuliame lauke išsirikiavusius sklandytuvus. – Man tai – egzistencinis procesas. Esu įsitikinęs, kad Egipto piramidės ar galingiausias pasaulio dalelių greitintuvas – gražiausi žmonių sukurti dalykai. Jie neatneša jokios materialinės naudos, bet... Yra teorija, kad piramidės sukūrė Egiptą, nes jų statybų organizavimas privertė suformuoti aiškią valstybės valdymo struktūrą. O dabar į greitintuvą investuojami milijardai, kad žmonija suvoktų savo vietą visatoje. Man tai be proto gražu. Skrydis – vienas iš tokių elementų.“
Gal prie tos magijos reikėtų pridėti svaiginančius vaizdus, kurie atsiveria pakilus link debesų? „Kai pakyli, neturi laiko gėrėtis peizažais – nebent tik užmesti akį, – purto galvą. – Turi būti taip susikoncentravęs, lyg sėdėtum prie šachmatų lentos, kur figūros nėra stabilios, juda, keičiasi priklausomai nuo paros laiko ir oro sąlygų. Kai žaidi tokią šachmatų partiją, nėra laiko pasiimti ir gurkštelėti arbatos, kurios puodelis stovi šalia lentos.“
