Aktorius Rutgeris Haueris: kokia buvo jo gyvenimo kelionė?

Rutgeris Haueris / „Scanpix“ nuotr.
Rutgeris Haueris / „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
2019-08-18 09:00
AA

Gali netikėti sutapimais, bet vis tiek simboliška, kad Rutgeris Haueris (1944-2019) paliko šį pasaulį tais pačiais metais, kaip ir jo herojus Rojus Batis kultiniame filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“.

Seniai, labai seniai, kai filmus dar rodė kino teatruose, o serialai nepranoko filmų, mažai kuris kino kūrinys pelnė tokią žiūrovų meilę kaip ši Ridley Scotto mokslinės fantastikos juosta: ji – devintojo dešimtmečio „Sostų karai“ ir „Černobylis“. Ir mažai koks monologas cituotas taip dažnai kaip paskutiniai Hauerio personažo – replikanto Rojaus Bačio – žodžiai: „Aš mačiau tai, kuo jūs, žmonės, tiesiog nepatikėsite. Degančius laivus Oriono pakraštyje. Stebėjau Si spindulius, žėrinčius tamsoje netoli Tanhoizerio vartų. Visos šitos akimirkos ištirps laike kaip ašaros lietuje. Metas mirti.“

Dar viena simboliška detalė – filme replikantų vadas ir kovotojas Rojus taikiai miršta, nes baigiasi jam skirti ketveri metai. Panašiai išėjo ir Haueris – po neilgos nenurodomos ligos savo namuose Betsterzvago kaimelyje. Atsisveikinimo ceremonija buvo privati, šeima – našlė Ineke ten Cate ir dukra iš pirmosios santuokos Aysha Hauer – apie tai pranešė tik po savaitės.

Gražu, postmodernistiška ir kiek ironiška. Nes vien Rojaus vaidmens būtų pakakę Nyderlandų kino žvaigždei išgarsinti. Ir paversti jį populiariosios kultūros ikona. O juk tų vaidmenų buvo per pusantro šimto.

Dviejų teatro žmonių – aktorių, aktorinio meistriškumo ir dramaturgijos disciplinos dėstytojų – vienintelis sūnus (augo dar trys dukros) beveik buvo pasmerktas vaidinti ir teatre debiutavo vienuolikos. Tiesa, paties Rutgerio žodžiais, tėvai labiau domėjosi menu nei atžalomis, nors norėdami ugdyti kūrybiškumą ir leido jį į Valdorfo mokyklą.

Penkiolikos vaikis ją paliko ir prekybos laivyne tapo junga. „Moko tik gyvenimas, ne mokykla, viso labo diegianti įgūdį mąstyti kaip visi. Penkiolikos atsidūrus laive teko daug dirbti. Plaukiojome visus metus, pamačiau daugybę įvairių vietų: Niujorką, Čikagą... Beprotiškai patiko keliauti, kaskart atrasti ką nors nauja – žmones, vietas. Visa tai plečia akiratį, o to, be abejonės, labai reikia aktoriui“, – rašė jis 2007 metais pasirodžiusioje autobiografijoje „All Those Moments: Stories of Heroes, Villains, Replicants, and Blade Runner“ („Svarbiausios akimirkos: herojų, piktadarių, replikantų istorijos ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“).

Daltonizmas neleido Haueriui padaryti karjeros laivyne. Grįžęs į sausumą vaikinas įstojo į vakarinę mokyklą, kelis mėnesius atitarnavo kariuomenėje kaip slaugytojas: žmogus, suvaidinęs tiek herojų ir piktadarių, buvo prisiekęs pacifistas, pasirengęs padaryti viską, kad nereikėtų imti ginklo. Dvidešimt ketverių debiutavo kine – tiesa, vaidmuo buvo toks nedidelis, kad montuodami filmą jį tiesiog iškirpo.

Viskas pasikeitė, kai aktorius sutiko režisierių. Haueris tobulai dėvėjo šarvus, šuoliavo ant žirgo ir mojavo kardu, žodžiu, buvo nepriekaištingas riteris Florisas, režisieriaus Paulo Verhoeveno istorinio kovinio serialo herojus. Paskui jie dar ne sykį dirbo kartu (kraitis – serialas ir penkios juostos), o 1973 metų drama „Turkiški saldumynai“ buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias filmas ne anglų kalba. Jis laikomas populiariausia visų laikų Nyderlandų juosta, 1995-aisiais net buvo išleistas Hauerio personažą vaizduojantis pašto ženklas, dar po ketverių metų aktorius pripažintas Nyderlandų šimtmečio kino žvaigžde. Ir tik per plauką kultinių vaidmenų sąraše neatsirado robotas policininkas: Verhoevenas nusprendė, kad jo numylėtinis aktorius per aukštas (1,85 metro) įkūnyti šį personažą.

Haueris suvaidino daugiau kaip pusantro šimto personažų nepriklausomose Europos kino juostose, Holivudo veiksmo filmuose, televizijos serialuose. Buvo aukštas ir tiesus gražuolis (iki pat galo išsaugojo pavydėtiną stotą), piktadarys, karys, menininkas, milijonierius ir valkata, vikingas ir vampyras. Ir visada – įdomus ir atsidavęs darbui. Beje, minėtąjį Rojaus monologą improvizavo: pagal scenarijų jo personažas turėjo pasakyti kokių 300 žodžių kalbą, pilną sudėtingų techninių terminų. „Man atrodė, kad atsisveikinimas – netinkama akimirka gražbyliauti. O ir androido baterijos jau senka, jis neturi laiko plepėti. Pamaniau, kad pakaks ištarti vienintelį sakinį. Galiausiai liko du, kurie buvo scenarijuje, aš pridėjau dar porą: „Visos šitos akimirkos ištirps laike kaip ašaros lietuje. Metas mirti.“ Suprantu finale sukūręs kai ką svarbaus – tylą ir greitį. Malonu, kad daugelis iki šiol atmintinai cituoja šiuos žodžius.“

Paradoksalu, kad Haueris iš pat pradžių labiau domėjosi režisūra (nufilmavo tris trumpametražes juostas, viena jų buvo apdovanota Paryžiaus kino festivalio žiūrovų simpatijų prizu) nei aktoryste. Ir sako niekada nebuvęs kinomanas: „Aš nedaug išmanau apie filmus. Ir ne tiek jau daug jų žiūriu, o pažiūrėjęs iškart pamirštu pavadinimus. Nemanau, kad aktorius turi būti kinomanas. Net apie pačią aktorystę iš esmės nebūtina nusimanyti. Yra šimtai tūkstančių kitų būdų vaidinti.“ Vieną iš jų turbūt galima pavadinti Hauerio metodu.