Aktorius Pijus Narijauskas: „Sūnus ir muzikinė poema yra gražiausia, ką esu sukūręs“

Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.
Autorius: Augustė Gittins
Publikuota: 2020-12-21 17:53
Vienas iš „Vėjų teatro“ įkūrėjų, aktorius ir kompozitorius Pijus Narijauskas besibaigiant pirmajam karantinui, jau pradėjo ruoštis antrajam. Būtent šiuo laiku gimė paskutinieji dvidešimt ketverių metų menininko kūriniai – pagal Salomėjos Nėries pasaką parašyta muzikinė poema „Eglė žalčių karalienė“ ir naujas muzikos albumas „Baisiai gražu“, atsiradęs iš to paties pavadinimo spektaklio.

Su Pijumi kalbame apie kūrybą, jo galvoje skambančią muziką ir teatro scenos ilgesį.

Muzikos kompozicija daugeliui yra sunkiai suprantama. Nejaugi galvoje tiesiog ima ir skamba muzika?

Muzika galvoje skamba, tikrai! O kartais nutinka ir taip, kad, vos prisėdi prie pianino, ir  pirštai patys ima groti harmonij, kuri galvoje dar niekada nebuvo skambjusi. Žinoma, ne visada tokie stebuklai vyksta, kartais prie pianino turiu pasėdėti ilgiau, kad atsirastų kažkas įdomaus. Kiekvien kart, pradėjęs naują darbą abejoju, ar šį kartą pavyks? Kas, jei TA melodija nesuskambs galvoje? Tris kartus stuksenu į medį – iki šiolei viskas vyksta gana  sklandžiai be ilg krybinių kani.

Smalsu, kaip kuriantys naujas melodijas žino, kad jos nebuvo sukurtos prieš tai?

Aš ir pats sau dažnai užduodu šį klausimą. Kartais, paklauss savo dainos, kad ir iš „Vėjų teatro“ repertuaro, suprantu, jog joje girdėti įvairios muzikos, kurios pats klausausi, motyvai. Kartais savo muzikoje girdžiu „Kamani šilel“, kartais – Marijon Mikutavii, o kartais – Tomą Waitsą. Neseniai vaikų ir jaunimo literatūros festivaliui „Vaikų knygų sala“ kūriau garsinę pasaką mažiausiems klausytojams. Įsijungęs ją supratau, kad pasaka prasideda keturiomis identiškomis natomis, kaip ir viena legendinės grupės „The Doors“ daina. Pasijuokiau ir tiek, nemanau, kad tai – didelis blogis. Juk kiekvienas esame mozaika iš to, k kažkada matme, girdjome ir kas esame mes patys.

Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.
Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.

Tavo muzikin kelion prasidjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Ar kada nors muzika buvo pabodusi?

Kaip ir daugelis paauglių išgyvenau laiką, kai viskas buvo atsibodę. Dvylikos daug smagiau skambjo pabėgimai iš pamok, petard sprogdinimas kiemuose ar Gedimino prospekto šlifavimas. O ir muzika tuomet buvo kitokia – Kanye Westas ir elektronikos grupė „Daft Punk“. Tačiau tėvai, nuostabs mano mokytojai ir choro draugai padėjo, kad visko nemesčiau ir likčiau muzikoje. Slapta po mokyklos planavau stoti į fortepijono ar dirigavimo specialybę – tokia artima man buvo muzika. Tačiau pasirinkau aktorinio meistriškumo studijas. Pamaniau, kad geriau tegul muzika lieka hobiu, kuriuo užsiimsiu tada, kai noriu, o ne, kai reikia.

Kuo labiau save laikai – aktoriumi ar muzikantu?

Ech, paklauskit ko nors lengvesnio! Pastaruoju metu kiekvien dien savęs to klausiu. Visgi, labiausiai esu tėtis savo dvimečiui sūnui Timonui, jei jau kalbame apie gyvenimo vaidmenis. Per karantiną vienareikšmiškai buvau kompozitorius, juk gyvos scenos būta visai mažai. Tuo tarpu muzikinių užsakymų per epidemiją atsirado daug – žmonės nori pateikti kuo daugiau turinio internete, o jam dažniausiai reikia kokio nors muzikinio apipavidalinimo. Šis bangavimas tarp profesijų man patinka. Padirbu kompozitoriumi, pasiilgstu aktorystės. Padirbu aktoriumi, pasiilgstu muzikos. Gera ko nors pasiilgti!

Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.
Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.

Esi prats prie dviej auditorij teatre – vaik ir suaugusi. Kuriems vaidinti lengviau?

Ties sakant, niekada neskirstau auditorijos. Viskas priklauso nuo konkretaus spektaklio ir net nuo dienos, kada jį rodai. Kartais spektaklis eina lyg gerai prisuktas laikrodis – emocijos gyvos, žirovai reaguoja, istorija pasakojasi. O kartais stovi vietoje, kad ir ką bedarytum, kaip besistengtum. Ir nesuprantu, kas dl to kaltas. Taiau reikia pripažinti, kad vaidinti mažiems vaikams kiekvien kart yra iššūkis – nežinai, kas gali įvykti. Čia daug kas priklauso nuo mažojo žiūrovo: ar jis bus išsimiegojęs, gerai pavalgęs. Gal tiesiog mėnulio fazė jam netinkama? Juokas juokais, tačiau pradėjau jausti mėnulio fazių ir planetų išsidėstymo įtaką mūsų elgesiui. Pamenu, per vieną spektakl jautme, kad viskas slysta iš rank, vaikai buvo irzls, daugelis verk ir, atrodo, nieko negaljome padaryti. Po spektaklio perskaitėme, kad tą dieną Jupiteris buvo ypatingai priartėjęs prie Žemės, o žvaigždes išmanantys teigia, kad tai gali lemti vaikų irzlumą ir nerimą. Suaugusieji nėra tokie jautrūs aplinkybėms, arba bent jau moka sukilusias emocijas nuslėpti.     

Ką tik į dienos šviesą paleidai muzikinę poemą „Eglė žalčių karalienė“. Regis, tai vienas didesnių tavo asmeninių projektų?

Kūrybinis procesas prasidjo birželį, kai iš Lietuvos kultros tarybos gavau stipendij. Muzika galvoje dėliojosi gerus penkis mėnesius – niekada prie kūrinio nesu taip ilgai sėdėjęs. Vien dėl to man jis yra ypatingas. Neturiu savo įrašų studijos, o įrašų reikėjo padaryti velniškai daug – glaudžiausi įvairiose nuomotose erdvėse, nam sandėliuke ar prie besikūrenančio židinio tvų sodyboje. Esu dėkingas visiems, mane priglaudusiems. Ypatingai – žmonai Eglei, kuri išvesdavo sūnų į lauką, kad galėčiau įrašinėti namuose.

„Eglė žalčių karalienė“ – ikoninis, žinomas kūrinys. Kurdamas muziką Salomėjos Nėries tekstams jaučiau didelę atsakomybę. Ne vienas žmogus klausė, ką gi dar galima su šiuo kūriniu padaryti – jis tiek kartų rodytas, dainuotas. Lyg pats savęs to neklausčiau... Poema ilga, joje daugiau nei 200 posmeli. Teko naudoti skirtingas dainavimo technikas, mokytis groti naujais instrumentais. Manau, kad tai yra gražiausia, ką iki šiol esu sukūręs. Po sūnaus, žinoma.

Rašei, kad krei „Egl žali karalien“ vaikams, tačiau baigęs, suabejojai, kam ji išties skirta. Ar tai reiškia, kad muzika labiau veda tave, negu tu j?

Tekstas diktavo krinio nuotaik – daug melancholijos, lidesio, skausmo. Krinys išėjo ypa rimtas, nes šioje istorijoje maža vietos linksmoms ir nuotaikingoms temoms.  Ir vis dėlto, tai nereiškia, kad vaikai jo negali klausyti. Visada galvojau, kad vaikams nereikia kurti kažkaip ypatingai, kitaip nei suaugusiems. Juk gera muzika mums, dažnai yra gera muzika ir mūsų vaikams. Kiek iš ms vaikystje klaussi „ABBA“, „Queen“, „AC/DC“, Vytauto Kernagio ir visų tų, kurių klausydavosi ms tvai? Nejaugi mums nepatiko? Taigi nesakau, kad „Egl žali karalien nra skirta vaikams. Tiesiog krinys puikiai tinka ir vaik tvams.

Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.
Pijus Narijauskas / Dovilė Ma Photography nuotr.

Šie metai kultūros žmonėms apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Tavo žmona, režisierė Eglė Kižauskaitė, su kuria kartu įkūrėte „Vėjų teatrą“ yra sakiusi, kad vaikų teatro konkurentai yra ne tik kiti teatrai, bet ir parkai, žaislai, kinas ir visos kitos pramogos. Kaip nenuleisti rankų tokiu keistu metu?

Gyvename laikais, kai teatras tampa viena iš alternatyvų, kaip šeimai smagiai praleisti savaitgalio popietę. Jie renkasi – ar eiti į batutų parką, zoologijos sodą, VR kambarį, ar į teatrą. Ir tai nėra blogas dalykas, tiesiog darosi vis sunkiau tėvams parodyti teatrą kaip kokybiško laisvalaikio pasirinkimą. Esu įsitikinęs, kad dauguma tėvų įsivaizduoja, kad vaikų teatre jiems patiems bus nuobodu, teks valandą laiko nepatogioje kėdėje žiūrėti į keistai strikinėjančius, spalvotai apsirengusius ir suvaikėjusius aktorius. Visada sakau, kad „Vėjų teatre“  mes kuriame kokybiškus spektaklius ir laisvalaikį visai šeimai. Norime, kad prasmę ir jaukumą mūsų spektakliuose pamatytų ir suaugusieji. 

Ar šiame skaitmenos pasaulyje savo teatrui radote skaitmeninių alternatyvų?

Įtemptai dirbome jau nuo pirmojo karantino pradžios, antrajam karantinui ruošėmės dar intensyviau. Kartu su „Vėjų teatru“ įrašėme du muzikinius albumus – “Btybs” ir “Baisiai gražu”. Pastarasis – šviežiausias ms krinys, jame skamba mano kūrybos dainos iš to paties pavadinimo spektaklio. Didžiuojuosi šiuo albumu, brandinome jį daugiau nei metus – nuo pirmųjų „Baisiai gražu“ spektaklių sulaukdavome klausimų iš tėvų, kada bus galima dainų paklausyti namuose.

„Baisiai gražu“ albumas ir „Eglė žalčių karalienė“ tarsi pradeda naują mano ir „Vėjų teatro“ muzikinės kūrybos etapą. Neabejoju, kad šeimos, saugiai švęsdamos Kalėdas namuose, turės kokybišką muzikinį foną. Kviečiu apsilankyti ir mūsų „Youtube“ platformoje – joje vedame pamokas, mokomės groti mūsų teatro kurtas dainas. O internetiniame puslapyje vejuteatras.lt rasite profesionaliai nufilmuotus spektaklius vaikams. Taigi, netinginiaujame, tačiau be galo pasiilgome gyvos scenos ir savo žiūrovų. Jau dabar turime paruošę dalykų, kurie tiesiog privalo būti parodyti gyvai!

Temos:
Kultūra

Naujausi straipsniai