Aktorius Paulius Markevičius – apie naują vaidmenį kine, režisūrą ir stebinančius šių dienų įvykius

Paulius Markevičius / MMLAB, D.Matvejevo ir G.Skaraitienės nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2021-06-05 19:08
„Daug bedirbdamas galvojau, kada ateis tas karantinas, apie kurį visi šneka, kada atsisėsiu ant sofos, atsidarysiu vyno butelį ir ramiai skaitysiu knygą. Ta diena neatėjo“, – juokauja vienu geriausių jaunosios kartos aktoriumi tituluojamas Paulius Markevičius (32). Žiūrovai jau gali įvertinti naujausią jo vaidmenį filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Portalui Žmonės.lt Paulius pasakoja apie gyvenimą tarp aktorystės ir režisūros bei stebinančius šių dienų įvykius.

Vos įsiveržęs į kino ir teatro pasaulį, P.Markevičius iškart sulaukė žiūrovų simpatijų ir kritikų įvertinimo.

Už vaidmenį filme „Išgyventi vasarą“ Paulius 2019 metais tapo geriausiu festivalio „Kino pavasaris“ aktoriumi. Pernai jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“.

P.Markevičiaus žvaigždė ne mažiau ryškiai spindi ir režisūroje – dėmesio sulaukia jo kuriami spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno dramos teatre bei Vilniaus teatre „Meno ir mokslo laboratorija“. Pastarajame Paulius dirba meno vadovu, režisieriumi ir aktoriumi.

Jaunajam režisieriui produktyvumo nestinga – 2020-aisiais P.Markevičius žiūrovų akis džiugino trimis pastatytais spektakliais – „Miražas“, „Ženklai“ ir „Plutonas“. 

„Ilgai miegoti tikrai nėra kada“, – Žmonės.lt paklaustas, kaip suspėja suderinti tiek veiklų, nusijuokia P.Markevičius.

Paulius Markevičius / Filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kadras
Paulius Markevičius / Filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kadras

Pandemija sukėlė nemenkų iššūkių. Kaip jūs šiuo laikotarpiu realizavote save?

Kažkada juokais karantiną palyginau su tvanu, kuomet turi tik dvi galimybes – ieškoti būdų pasidaryti plaustą arba atsisėsti ir pradėti verkti, taip tik dar labiau keldamas vandens lygį. Manau, kad karantinas kuriančius žmones išstūmė iš komforto zonos. Seniau būdavo, kad turime salę, turime beprotiškas technines galimybes, bet kartais nežinome, ką su visu tuo daryti. Kai to netenkame, pradedame aktyvviau galvoti.

Tai tikrai įspyrė į užpakalį, tad su savo komanda nusprendėme rizikuoti ir ieškoti būdų, kaip galime išlikti kaip teatras, kokių inovacijų galime pasiūlyti žiūrovams tokiomis apribotomis aplinkybėmis ir, galų gale, kaip galime išlaikyti darbus scenografams, apšvietėjams, kompozitoriams ir aktoriams. Tai mums suteikė erdvės ir laiko įgyvendinti dalykus, apie kuriuos ilgai galvojome, bet nustumdavome į šalį.

Pavyzdžiui, visada norėjome nuflmuoti spektaklius, bet kadangi mes juos visada pristatydavome gyvai, tai neturėjome tam laiko. Pasikvietėme kino režisierius, su kuriais bendradarbiaujame, ir kiekvienam spektakliui pradėjome ieškoti specifinės, autentiškos išraiškos per kamerą.

Nors jau ir iki tol filmuodavome spektaklius, bet aš tai vadinu dokumentacija – tu rodai, kas vyksta scenoje, bet filmuodamas spektaklį statiškai, per dvi kameras, neperteiksi jausmo ir veiksmo. Buvo paskata keistis. O ir instaliacijas skirtingose teatro ir miesto vietose pradėjome kurti. Teatras išsiplėtė į skirtingas formas ir paliko scenos ribas, todėl šį etapą galiu vertinti kaip didelę paskatą judėti pirmyn.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“

Viskas skamba labai pozityviai. Ar tikrai per tuos metus nebuvo jokio emocinio lūžio?

Žinoma, buvo visokių emocijų. Daugiausia jų buvo, kai reikėjo galvoti, ką mes dabar darysime, o ir teko įnikti į neįprastą veiklą – darbą prie kompiuterio, prie popierių. Daug bedirbdamas galvojau, kada ateis tas karantinas, apie kurį visi šneka, kada atsisėsiu ant sofos, atsidarysiu vyno butelį ir ramiai skaitysiu knygą. Ta diena neatėjo (juokiasi).

Pastatėte spektaklį „Alberai, WRU?“, kuris nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, pernai pelnėte šį apdovanojimą kaip geriausias antro plano aktorius už vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. Atrodo, viską, ką darote, sulaukia pasisekimo. Kokie viso to užkulisiai? Dirbate visą parą?

Su „Meno ir mokslo laboratorija“ esame nepriklausoma grupė, tad turime dirbti įvairiausius darbus – ir patys vaidinti spektaklyje, ir jį režisuoti, ir dažyti dekoracijas, ir plauti salę, ir dar kurpti pusmečio planą. Tas darbas išlipa iš įprastų darbo laiko rėmų, o tai kartais yra pliusas, o kartais minusas. Tu tarsi dirbi nuolatos, o jei ir savaitgalį išvažiuoji į gamtą, vienas smegenų pusrutulis vis vien sukasi, semiasi įkvėpimo iš to, ką mato.

Paulius Markevičius ir Aleksandras Špilevojus / Gretos Skaraitienės nuotr.
Paulius Markevičius ir Aleksandras Špilevojus / Gretos Skaraitienės nuotr.

Jūs esate ir aktorius, ir režisierius. Mėgstate pasakoti istorijas?

Man patinka klausytis istorijų, man patinka žmonės, kurie moka pasakoti istorijas, dėl to aš susižavėjau teatru. Teatro istorijos nėra pasakojamos vien tekstu – čia tu pamatai pasaulį, kuris tau iki tol neegzistavo, o stebėdamas jį randi ir asociacijų su savo tikruoju gyvenimu, su savo patirtimis. Kaip ir kine – žiūri į istoriją, vykstančią Berlyne, bet gali viską puikiai asocijuoti su tuo, kas vyksta tavo kieme, tavo šeimoje. Atsidūriau teatre, nes norėjau pats įlįsti į tų pasakojamų istorijų pasaulį ir pats jas kurti, kalbėti apie tai, kas svarbu.

Sakoma, kad skirtinguose etapuose žmonėms svarbūs vis kitokie klausimai. Apie ką jums dabar svarbu kalbėti?

Mane labai domina žmogiškumas ir santykiai. Vis stebiu ir stebiuosi, kaip mes galime vienas kitam kenkti, pykti, kerštauti, neatjausti vienas kito. Būna, kad kalba du skirtingus požiūrius turintys žmonės, o atrodo, jog bendrauja dvi plytos – niekaip nepavyksta vienas kito suprasti. Mano kūryboje ši tema kartojasi skirtingose situacijose ir tampa vis aktualesnė.

Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas / Gretos Skaraitienės nuotr.
Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas / Gretos Skaraitienės nuotr.

Kalbate apie žmonių susiskaldymą. Ar tai yra susiję su prieš kurį laiką vykusiu „Šeimos gynimo maršu“?

Kalbant apie tai, kas vyko pastarosiomis dienomis, man labai įdomu, jog tai įvyko Vilniuje. Vilnius yra įdomus savo istorija, nes pats miestas nuo seno nebuvo niekieno – jį skirtingos valdžios tik bandė kažkokiais būdais padaryti kitokiu, atimti jo tapatybę, tačiau čia vis vien liko tie patys pastatai, gatvės, menančios miesto istoriją. Man šių dienų įvykiai primena bandymą viena idėja okupuoti miestą. Man tai atrodė juokinga, absurdiška, o ir suprantu, kad tas maršas nieko nereiškia. Jis yra tik pasekmė visuomenėje vyraujančios neapykantos, kuri atsiranda iš mūsų bendros istorijos.

Neseniai klausiausi vienos labai įdomios paskaitos, kur psichologai nagrinėjo mūsų tėvų ir senelių amžiaus žmones, kurie turėjo išgyventi didelę gyvenimo dalį priespaudoje. Dabar jie gyvena visiškoje laisvėje, o prie to ne taip lengva prisitaikyti – juk iki tol negalėjai nieko, o dabar – laisvė viskam. Taip pasikeitus gyvenimo sąlygoms, sunku suvokti, kas vyksta mūsų viduje, tad atsiranda daug neaiškumo ir neapykantos. Apie tuos dalykus vienareikšmiškai reikia kalbėti.

O ar šių dienų aktualijos jus inspiruoja kūrybai?

Šiuo metu tikrai neinspiruoja, tačiau ateityje – galbūt. O gal mano kolegos sugalvos ką nors.

Iš tikrųjų, šiuose šeimų maršuose šiuo metu aš matau ir daug pozityvo – prieš kokius 20 ar 30 metų mes net negalėtume pagalvoti, jog išvis kažkas gali protestuoti prieš tokį dalyką kaip LGBT. Dabar galime pasižiūrėti, kaip per sąlyginai trumpą laiką viskas pasikeitė, tad tuo pasidžiaukime. Mažais žingsniais keičiamės.

Paulius Markevičius / MMLAB nuotr.
Paulius Markevičius / MMLAB nuotr.

Aktorius ir režisierius. Kuris darbas jums yra artimesnis?

Iš tiesų, dabar esu patyręs kelio traumą, tad kai kuriuos spektaklius turėjau atšaukti – negalėjau jų vaidinti dėl savo fizinės formos. Galvoju, kad taip pats likimas mane sodina į režisieriaus kėdę, bet čia, žinoma, juokauju. Man labai patinka režisuoti, o vaidinti taip pat patinka, tad sunku atsakyti į šį klausimą. Kartais turi daryti ne tai, kas patinka, o tai, ką reikia daryti (juokiasi).

Užsiminėte apie likimą. Esate minėjęs, kad iš pradžių norėjoje stoti į Karo akademiją, o aktorystė gyvenime atsirado atsitiktinai – nuėjęs į stojamuosius egzaminus, patekote į vaidybos kursą, todėl ten ir likote. Tikite likimo ženklais?

Stengiuosi nesureikšminti ženklų, tačiau jei pastebiu kažkokius dalykus, kurie trukdo vykdyti planus, atsižvelgiu. Juk būna, kad turi vykti į Klaipėdą, bet iš pradžių palieki mašinos raktelius, vėliau sugenda mašina, dar vėliau palieki telefoną namuose. Atrodo, kažkas tave atkalbinėja nuo tos kelionės, o vakare pamatai, kad įvyko didžiulė autoavarija.

Esu atsidavęs likimui, nes kai kurių įvykių tiesiog negali sukontroliuoti. Pavyzdžiui, filmuoji filmą, reikia saulės, o ateina debesys ir nieko nepadarysi. Galbūt vienintelis mūsų kaimyninės šalies prezidentas gali pasitelkti naikintuvus ir debesis prasklaidyti, bet kai esi paprastas kino režisierius, prodiuseris ar aktorius – turi prisitaikyti (šypsosi).

Paulius Markevičius / Gretos Skaraitienės nuotr.
Paulius Markevičius / Gretos Skaraitienės nuotr.

Neseniai įvyko Tomo Smulkio režisuoto filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ premjera. Tarp aktorių esate ir jūs. Papasakokite apie savo vaidmenį. Koks jis?

Aš vaidinu aktorės Mildos Noreikaitės kuriamos veikėjos mylimąjį. Šio filmo veikėjai išgyvena lūžį, tad turi priimti svarbius gyvenimo sprendimus, o tą padaryti kiekvienas iš jų atidėlioja. Juk patys žinome, kaip būna, kai nenori priimti kažkokio sprendimo, tai atidedi jį kitai dienai, kitai savaitei, tikiesi, kad jis pats išsispręs. Tačiau tokiu būdu jie virsta tik dar didesne sniego lavina. Prie tos lavinos griūties artėjame ir mes su Milda, filme spręsdami šeimos kūrimo ir nekūrimo dilemą.

Kaip pavyko prisijaukinti šį personažą? Galbūt turėjote panašių patirčių gyvenime?

Tokios patirties, kokia yra užrašyta scenarijuje, neturėjau, tad man labai padėjo ir scenaristė Birutė Kapustinskaitė, ir režisierius Tomas Smulkis, ir Milda Noreikaitė. Žinoma, visi rėmėmės pačių patirtais, matytais žmonių gyvenimais ir jų istorijomis, tai manau, kad gavosi tikra ir nuoširdi istorija, kurią reikia pamatyti. Čia galima atpažinti save.

„Žmonės, kuriuos pažįstam“ anonsas:

Sakoma, kad aktoriai kurį laiką gyvena su vaidinamo personažo „oda“. Ar išties gyvenime atsispindi tie vaidmenys, kuriuos atliekate kino ar teatro aikštelėje?

Atsispindi ir, manau, kad tai yra neišvengiama. Įsivaizduokite, jūs skaitote scenarijų bent 100 kartų ir nuolatos kartojate tuos žodžius bei situacijas. Kartojate to žmogaus mąstymą, ėjimo manierą, judėjimo, kalbėjimo manierą ir tai netyčiomis persiduoda realiame gyvenime.

Manau, kad filmavimo pabaigoje labai svarbu yra atsisveikinti su tuo personažu. Jau išmokau padėti tašką, kas iš pradžių nebuvo lengva. Tam prireikė praktikos (šypsosi).

O kaip žiūrite į filmus ir spektaklius, kuriuose vaidinote? Ar pavyksta „išjungti“ tą vidinį kritiką?

Dabar jau pavyksta, bet studijų laikais aš net negalėjau pasižiūrėti filmo, kuriame vaidinu. Galvodavau, ką tas aktorius daro mano kūne, kodėl jis taip elgiasi, kodėl taip šneka (juokiasi). Kiek vėliau supratau, kad su tokiu požiūriu toli nenueisiu, nes negaliu įvertinti savo darbų. Turėjau išjungti vidinį kritiką ir eiti pasižiūrėti filmo kaip žiūrovas – ramiai, be jokio nusistatymo.

Paulius Markevičius / Gretos Skaraitienės nuotr.
Paulius Markevičius / Gretos Skaraitienės nuotr.

Mes daug kalbame apie aktorystę, bet muzika taip pat yra didelė dalis jūsų. Ar karantino metu pavyko daugiau laiko atrasti muzikai?

Pirmojo karantino metu man pavyko atsidėti garso pasauliui – kartu su kompozitoriumi Andriumi Šiuriu kūrėme audio spektaklį. Tas audio spektaklis vadinasi „Signalai“ ir jis yra sukurtas tarsi gidas, kurio žmonės gali klausytis ir stebėti nakties dangų, žvaigždes, bet tuo metu vyksta ir dramaturginė istorija.

Bet dabar muzikos gyvenime mažai – pastaruoju metu turėjau daug administracinio darbo, tad sintazatoriai liko apdulkėję nuošalyje. Tikiuosi vasarą juos ištrauksiu, nes labai pasiilgau. Jau kūryba veržiasi ir jau yra daug minčių naujiems spektakliams.

Muzika yra švarus kūrybos laukas, kuriam kartais nereikia jokių žodžių – ji tarsi komunikuoja pati. Juk tai pokalbis tarp muzikos skeidėjo ir jos klausytojo ir ta bendravimo forma mane labai traukia. Galbūt todėl, kad tikrai labai mėgstu pasakoti istorijas.

Naujausi straipsniai