Penkis „Oskarus“ pelniusios juostos „Artistas“ režisierius Mišelis Hazanavičius ėmėsi kito neįprasto projekto – filmo visai šeimai „Dingęs princas“. Lietuviams puikiai žinomas ne tik kūrėjas, bet ir pagrindinė juostos žvaigždė Omaras Sy. Išskirtiniame interviu aktorius pasakoja apie darbo su garsiuoju režisieriumi užkulisius, pagrindinę taisyklę, kuria jis vadovavosi filmuodamasis su mažametėmis aktorėmis ir kostiumą, kurį apsivilkti jį įtikinėjusiam M. Hazanavičiui teko gerokai paprakaituoti.
Gali pasirodyti, jog ši istorija buvo kurta būtent jums. Būdamas tėvu žinote, kaip svarbu vaikams augant klausytis pasakų, o vaidindamas juostoje „Neliečiamieji“ irgi rodėte pavyzdį, kuriuo norisi sekti.
Jūs neklystate. Jei atvirai, mane labai neramino kiek pasimetusio tėvo vaidmuo. Puikiai žinau, kaip sunku suprasti, jog vaikai nėra tavo nuosavybė, jie auga, o savarankiškumą dažnai tėvai priima skaudžiai. Tačiau tai labai svarbi tėvystės dalis ir apie ją nedaug kalbama. Tad ėmiausi vaidmens, nes pati filme pasakojama istorija – pamokanti ir aktuali ne tik dukras auginantiems tėčiams. Aš pats jau tai praėjau (aktorius su žmona iš viso augina penkias atžalas, – aut.past), bet turiu dar dvi mažas dukras, todėl manęs ir vėl laukia tas nelengvas etapas.
Tokio masto projektai nėra dažni prancūzų kine. Kaip reagavote, kai M. Hazanavičius pasiūlė šį vaidmenį?
Tai pavertė mūsų bendrą „kelionę“ tokiu įspūdingu nuotykiu! Mėgstu imtis neįprastų projektų ir man patinka originali filmo idėja. Juk negalėjau atsisakyti, tiesa? Jis irgi yra tėtis, todėl mes puikiai supratome vienas kitą. Jau nekalbu apie to pasaulio, kurį jis sukūrė ekrane, grožį.
Papasakokite apie darbo su šiuo režisieriumi užkulisius. Lengva dirbti su juo?
Pirmiausia turėjome užduotį geriau pažinti vienas kitą ir per kuo trumpesnį laiko tarpą. Jo bendravimas su aktoriais – unikalus. Galima sakyti, jog jis turi ypatingą patirtį, kaip kalbėtis per filmavimus, kaip duoti nurodymus, patarti. Darbai vyko labai lengvai ir be didesnių konfliktų, be to, mes abu turėjome tą pačią filmo viziją. Bet pats svarbiausias man dalykas buvo tas, jog Mišelis labai manimi tikėjo. Aš labai daug ko iš jo išmokau. Kaip režisierius jis labai smulkmeniškas, galima sakyti, kad jis išprotėjęs dėl detalių. Todėl ir iš savęs imi reikalauti daugiau, nei, atrodo, pats gali padaryti. Visa tai padarė mane geresniu aktoriumi.
Kaip M. Hazanavičiui pasisekė jus įkalbėti dėvėti tampres?
Nemeluosiu, jam teko labai pasistengti! Dabar, kai jau mačiau užbaigtą filmą, suprantu, jog to reikėjo ir tai buvo Mišelio sukurtos estetikos dalis. Tai dar vienas įrodymas, kaip mes, aktoriai, turime pasitikėti režisieriais. Jis man pasakė: „Žinau, kad sunku tuo patikėti, bet patikėk – tuoj priprasi ir net nebejusi, jog esi apsirengęs tamprėmis“. Ir tikrai – praėjus savaitei ar dviem apie tai prisimindavau tik tada, kai studijos koridoriuje praeiviai nutaisydavo keistus žvilgsnius, o aš dėl jų nustebdavau. Pamiršdavau, kad atrodau tikrai kitaip nei kiti...
Sunku filmuotis su vaikais?
Tai nebuvo pirmas kartas mano karjeroje ir šis kartas, manau, buvo lengviausias. Mano dukrą filme vaidino dvi skirtingos mergaitės, nes dukra bus rodoma keliuose skirtinguose gyvenimo etapuose. Pagrindinė taisyklė – turi pamiršti, kad esi labiau patyręs už juos ir elgtis su vaikais kaip su suaugusiais. O tada prieš kameras stoji lyg su savo bendraamžiais, nevaidini kažkokio genijaus ar mokytojo.
Filme vaizduojami tėvo ir dukters santykiai, kuomet galiausiai atžala gimdytoją palieka dėl mylimo vyro, su panašiais išgyvenimais ir posūkiais susiduria ir aktoriai – ateina laikas, kai juos ekranuose ima keisti jaunesni, gražesni, talentingesni...
Turi priimti ir susitaikyti su tuo, kas neišvengiama. Dukra išeis pas mylimą vyrą, ateis nauja aktorių karta. Dukra bus laiminga, o tu gausi kitų vaidmenų, tik tavo herojai ekrane bus labiau susiraukšlėję, pražilę... Aš netikiu tuo, kad vieną aktorių gali pakeisti kitas. Nepergyvenu dėl to, visi mes būsime pamiršti. Svarbu neišprotėti ir pasidžiaugti tuo, ką jau sugebėjai nuveikti.
Juosta visai šeimai „Dingęs princas“ pasakos vienišo tėčio Džibio (jį ir vaidina aktorius O. Sy), kuris beprotiškai myli savo aštuonmetę dukrą Sofiją (akt. Sarah Gaye), nepaprastą istoriją. Kiekvieną vakarą prieš miegą jis dukrai seka sugalvotas pasakas, kurios vyksta stebuklingoje „Pasakų šalies“ kino studijoje. Šios studijos kuriamose istorijose Sofija visuomet vaidina princesę, o jos tėtis visuomet įsikūnija į drąsų, herojišką, visus pavojus nugalintį ir princesę visuomet išgelbstintį princą.
Metai bėga, Sofija pamažu auga, tačiau vakarinių pasakų ritualas nesikeičia. Kol vieną dieną mergaitė įsimyli savo klasioką. Ir vakare apstulbina tėtį, pareikšdama, kad nuo šiol „Pasakų šalies“ kino studijos kuriamuose filmuose pagrindinį princo vaidmenį vaidins kitas aktorius.
Mylinčiam tėvui dabar reikės atsakyti į vieną svarbiausių gyvenimo klausimų – kaip išlaikyti balansą tarp laisvės ir perdėto rūpesčio; kaip „neužspausti“ savo dukters ir neprarasti jos meilės; kaip sugebėti išlikti jos didvyriu tiek fantazijose, tiek realiame gyvenime.