Nerimstant kalboms apie iš gyvenimo pasitraukusį Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentą, esą jauną vaikiną pakelti prieš save ranką pastūmėjo psichologinė įtampa mokymo įstaigoje, aktoriai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni prisiminė sunkius asmeninius išgyvenimus studijų metu, kiti vertina dėstytojus ir geras jų pamokas. Savo prisiminimais pasidalijo ir aktorius Marius Čižauskas.
Aktorius Marius Čižauskas – jaunosios kartos aktorius, jau spėjęs sukurti vaidmenis J.Vaitkaus, G.Varno, O.Koršunovo, Y.Ross spektakliuose.
Taip pat televizijos žiūrovams pažįstamas iš lietuviško serialo „Rezidentai“, o prieš kelerius metus organizavo „stand up comedy“ vakarus „Comedy kasta“.
Internautams M.Čižauskas dar žinomas kaip vienas iš internetinio serialo „Serialas“ personažų. Taip pat aktorius šį serialą ir režisuoja, yra vienas iš bendraautorių.
Įkvėptas diskusijos apie iš gyvenimo pasitraukusį Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentą M.Čižauskas pasidalijo savo mintimis apie studijas. Anot aktoriaus, studijų metais būta visko, tačiau net ir didžiausios blogybės išėjo į gerą.
Savo „Facebook“ išsakytomis mintimis M.Čižauskas dalijasi ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Daug triukšmo dėl LMTA. Norisi truputį apginti akademijos dėstytojus, nes dabar, kaip įprasta žiniasklaidoje, visi kaip vienas tampa kalti, ir man liūdna skaityti, kai tokie žmonės kaip N.Savičenko turi dėl kažko teisintis. Dar man keista, kad visi, kurie turėjo kitokią patirtį akademijoj, dabar nurašomi kaip „bijantys“, „nedrįstantys rizikuoti dėl savo karjeros“.
Nepasirodė akademijoje man taip baisu, kaip paskutinėm dienom yra piešiama. Kur kas baisiau man būtų iškalti konstituciją studijuojant teisę.
Yra buvę tų keistesnių užsiėmimų, kurių gal ir nedrįsčiau traktuoti, kaip labai pedagoginių, bet iš esmės jų buvo vienas du.
Studijas baigiau pas J.Vaitkų. Dėstytoja Silva, kurios paskaitos video dabar talpinamas internete, palyginus yra kaip kiškučio kailiukas. Žiūrėdami tą ale „koncentracijos stovyklą“ su kursioku niekaip nesupratom, kaip galima tokio žmogaus išvis bijoti, man ji ten pasirodė labiau kelianti juoką ir pati iki galo nesuprantanti, ką daro. Nežinau, ar ji pedagogė, ar režisierė, nes nei vieno jos spektaklio, be to Beatos kurso, specialybės egzaminų ir baigiamųjų nesu matęs.
LMTA baigiau aktorinio bakalaurą ir magistrą. Apie magistrą nėra ką šnekėti, manau, kad ten tikrai trūksta aiškios programos, bet dėl to nepergyvenu, nes aš jame lankiausi rečiau negu retai. Taip išpuolė, kad tuo laikotarpiu mane pakvietė vaidinti spektakliuose teatre, ir niekas negalėjo man nieko prikišti, nes visiems buvo aišku, kad tai kur kas naudingiau.
O bakalauras man labai patiko! Yra buvę tų keistesnių užsiėmimų, kurių gal ir nedrįsčiau traktuoti, kaip labai pedagoginių, bet iš esmės jų buvo vienas du. Visą kitą laiką mes dirbom ir gilinomės į profesiją, ir aš esu laimingas, kad baigiau studijas būtent pas J.Vaitkų, kuris neužsiminėjo kažkokiom nesąmonėm, kaip kitų kūrėjų žeminimu, ir savęs neaukštino, nes ir be žodžių buvo aukštas – savo darbais, savo mintimis. Aš nesu savo gyvenime matęs blaiviau ir aštriau mąstančio tokio amžiaus žmogus.
Mūsų kurse buvo skatinamas kūrybiškumas: buvo gerbtina, jeigu groji daug instrumentų, kas norėjo, galėjo pats imtis režisuoti, kažkas rašė scenarijus, ir niekas nelaikė to saviveikla, o kaip tik stengėsi, kad ateityje kažkas iš to pavyktų. Dirbdavom daug, iki išnaktų ir jeigu būtų galima tuo metu likti nakvoti akademijoj, aš būčiau likęs, nes man ji labai patikdavo su savo stresais ir iššūkiais.
Specialybės paskaitose provokacijos būdavo, bet man kažkaip visiškai aišku, kodėl ir kam jos buvo daromos. Man net patikdavo tie išmušinėjimai, aš juos mėgdavau, nes jie nebuvo skirti tam, kad pademonstruoti dėstytojo erudiciją, o kaip tik nukreipti buvo šimtu procentų į mane, kad kažką manyje atskleisti, kas taip paprastai pist pist nepasidaro.
Aktorinis ne ta vieta, kur sakys „oi kiškučiai mano, kaip gražiai šokat ir dainuojat“. Lygiai taip niekas nesakys daugumoje teatrų ir filmų.
Aktorinis ne ta vieta, kur sakys „oi kiškučiai mano, kaip gražiai šokat ir dainuojat“. Lygiai taip niekas nesakys daugumoje teatrų ir filmų. Baleto pasaulyje, manau yra kokius penkis kartus žoskiau.
Didžiausia grėsmė mūsų kurse buvo mūsų pačių žiaurumas vienas kitam ir, kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, kad su kursiokais išsaugojom normalius santykius iki šiol. Niekas iš manęs nesityčiojo daugiau, negu cinizmo ir arogancijos turėjau pats viduje. Kai jausdavau, kad sunku klausyti kritiką, arba kai ji, mano nuomone, peržengia kažkokias ribas, viduj įsijungdavo saugiklis „eikit n...“ ir aš puikiai žinojau, kad manęs niekas čia pririšęs nelaiko, ir kad visada galiu išeiti pro duris. O laikydavo pasilikti pagrinde vienas įsivaizduojamas dalykas, kad „tapsiu garsus ir gerbiamas menininkas, kuris savo vaidyba gydys kitų sielas“. Bullshit!
Aš ginčijausi su dėstytojais jeigu nesutikdavau su jų nuomone, iš vieno esu gavęs net pakvietimą eiti muštis ir sakė, kad į jo paskaitą daugiau neateičiau. Ir nėjau į sekančią, atėjau į dar sekančią ir jis manęs atsiprašė, ir man tai atrodė žmogiška. Mes negyvenome baimėje. Turėjome savo nuomonę ir ją išreikšdavom. Kursui nusprendus, atsisakėm dviejų dėstytojų, bet ne todėl, kad jos buvo nepakeliamai reiklios, o todėl, kad nesinorėjo daryti etiudų pagal anekdotus, ir sąmoningai jau patyrę griežtą ranką linkom prie jos tam, kad su mumis dirbtų kaip su stipriais suaugusiais žmonėmis. Pakeitus tas dėstytojas, pasirodė dėstytojas V.Kaniušonis, kuris iš esmės sudėliojo tam tikrus taškus mano gyvenimo supratime. Dabar, jau baigus akademiją, jis yra dar ir geras draugas.
Aš ginčijausi su dėstytojais jeigu nesutikdavau su jų nuomone, iš vieno esu gavęs net pakvietimą eiti muštis ir sakė, kad į jo paskaitą daugiau neateičiau.
Suprantu, kad kolegų dabar keliamos problemos nėra iš piršto laužtos, ir kad tikrai jų yra, tik nesinorėtų visko suplakti į vieną krūvą ir suabsoliutinti, kad viskas yra blogai. Daug ką lemia tai, kas yra kurso vadovas, ir kokia dėstytojų komanda būna sudaryta, koks yra paties kurso mikroklimatas. Dar didelę problemą matau, kad aktorių renkama neadekvačiai daug, ir didžioji dalis tiesiog pabaigę studijas eis dirbti į barus, nors akademija juos marinuoja dėl jų atsinešamų krepšelių.
Žodžiu, mano patirtis akademijoje yra visai kitokia, aš ją atsimenu su džiaugsmu ir esu dėkingas savo mokytojams, kad iš jos išsinešiau kažkokį supratimą apie teatrą, žmogų, vertybes. Ar norėčiau tai pakartoti? Ne, bet lygiai taip pat. kaip nenorėčiau vėl iš naujo eiti į mokyklą.
Visi, kurie galvoja tapti aktoriais ir planuoja stoti į akademiją. Stokit ir nebijokit, tik pasidomėkit pas ką stojat, ar būsimas kurso vadovas iš vis ką nors bendro turi su teatru. Turėkit savo nuomonę, niekuo aklai nepasitikėkit, kurkit per kančią, kurkit per džiaugsmą, kurkit taip, kaip jums atrodo teisinga, bet kokiu atveju, lengva nebus, nes tokia jau ta profesija.
Nuotrauka iš asmeninio kurso archyvo „Nedarbo nualinti žmonės“.