Aktorius Liubomiras Laucevičius atitinka santūraus lietuvio vyro įvaizdį – neišpeši iš jo romantiškų pasvarstymų. Bet moterys apie tokius sako: „Kaip už mūro.“ Nepasidavęs madai skirtis, jis su žmona aktore ir teatro pedagoge Lili Stepankaite užaugino sūnus dvynius ir iki šiol gauna darbų, kurie net jaunikliams – kietas riešutas.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Jis iš tos, nykstančios, kartos, kur vyrai dar bučiuoja moterims ranką ir žavi elegantiškomis manieromis. Ir iš tų laimingųjų, kurie visada turėjo ką veikti – kūrė stiprius įsimintinus vaidmenis teatre ir kine. Juokauja nebuvęs klasikinis gražuolis ir fatališko įsimylėjėlio vaidmenų jam nesiūlė, bet jų diapazonas tikrai nėra siauras – tiek Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tiek kine. Neseniai pasirodžiusiame Igno Jonyno filme „Nematoma“ suvaidino kunigą, o šiuo metu kuriamame lietuviškame televizijos seriale – mafijos tėvą.
Vyresniosios kartos žmonėms įstrigęs kultinis televizijos serialas „Turtuolis, vargšas...“, kuriame vaidino visas aktorių žvaigždynas, taip pat ir jūs. Dabar produkcijos daug daugiau, bet tarsi nebėra ką įsiminti.
Keistas fenomenas: šį filmą iš pradžių rodė kino teatruose, bet ten kažkodėl jis neturėjo didelio pasisekimo, o kai parodė per televiziją – staiga tapo populiarus. Sėkmės formulė, matyt, tokia: geri aktoriai, geras scenarijus, puikus režisierius. Mano gyvenime buvo keletas filmų, kuriuose pasakotos geros istorijos, vaidino geri aktoriai, bet juos sugadino nekokia režisūra.
Iki filmo „Nematoma“ buvo sunku jus įsivaizduoti vaidinantį kunigą – paprastai kviesdavo atlikti blogiukų vaidmenis?
O taip. Režisieriai tiek teatre, tiek kine manyje matė tikrai ne angelą... Matyt, išvaizda ne ta. Bet štai su Jonyno kompanija filmavomės Zapiškyje prie bažnyčios, stovėjau nuošaly su sutana. Žiūriu, prieina prie manęs moteriškė ir sako: „Kunige, noriu jums išpažintį atlikti, priimsite?“ Sakau, ne, negaliu, nesu įšventintas. Taip nepatikliai pažiūrėjo.
Teigiamus personažus tais laikais vaidindavo Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis. Ir moterys dėl jų, pasakoja, alpdavo.
Pamenu, vienas režisierius sakė, kad tam tikram vaidmeniui būtinai reikia paimti Regimantą Adomaitį, nes jei jį pabaigoje nušaus, tikrai visos verks. Šie kolegos turėjo tikrai puikių vaidmenų, Adomaitį esu matęs teatro scenoje visai kitokį nei kine – jis stiprus aktorius.
Anksčiau tarsi viskas vykdavo lėčiau, tiesa? Ilgiau buvo filmuojama, ilgiau repetuojama.
Taip, dabar ir spektakliai, ir filmai kuriami daug kartų greičiau. Trumpai repetuojama, kine daroma mažiau dublių, kita vertus, jei aktorius nesupranta, ką daro, tai ir daug dublių neišgelbės. Nors kartais būna neaišku, ko iš tavęs norima. Viena rusų aktorė man pasakojo, kad kartą vaidino norvegų seriale, buvo scena, kurioje jai reikėjo tiesiog išlipti pro langą. Be jokių žodžių. Kiek, manote, buvo dublių? Ogi penkiasdešimt trys! Ji gera aktorė, bet gal paslaptis ta, kad jos vyras buvo filmo režisierius, tai tiesiog prikibo, ir viskas! Buvo atvejis, kai vaidinti paimtas neprofesionalus aktorius, kurio tipažas režisieriui labai tiko, vienoje scenoje nesinervino, kaip tas reikalavo. Ir taip, ir taip bando – nesinervina, nors tu ką! O po keliasdešimt kelinto dublio tikrai įsiuto! To ir reikėjo. Teatras ir kinas vis dėlto yra magija – kartais puikus režisierius pakviečia vaidinti labai gerą aktorių, visa kuo itin tinkantį, bet štai nesutampa jų požiūris į vaidmenį ir stebuklas neįvyksta.
Dauguma aktorių tradiciškai tvirtina, kad teatras – jų meilė, o kinas – visu laipteliu žemiau.
Man – ne. Sunku visur. Įdomu visur. Kine gal šiek tiek sunkiau, jei pradedama filmuoti iš kito galo, nes dar nesi įsivažiavęs, o teatre viskas vyksta chronologiškai.
Ir kine scenos, kuri galbūt svarbi aktoriui, kartais montuojant nebelieka...
Gali būti ir taip. Jau įsivaizduoji „kaip čia gerai bus“, o paskui matai, kad nieko nėra. Bet tai nutinka retai.
Skaičiau interviu su jūsų žmona. Į klausimą, kokią dieną iš praeities pasirinktų, jei galėtų ją pakartoti, atsakė: tą, kai sutikau savo gyvenimo žmogų. Prisimenate?
Taip. Kaip čia neatsiminsi... Lankiau Juozo Miltinio teatro studiją Panevėžyje, paskui atėjau į jo teatrą. Lili buvo jaunesnė, ją teatro studijoje pamačiau po kelerių metų. Vėliau abu vaidinome teatre, kartais ir tuose pačiuose spektakliuose – tiesiog gyvenimas suvedė. Pirmi didesni mūsų abiejų vaidmenys, pamenu, buvo režisieriaus Gedimino Karkos statytoje Otaro Joselianio pjesėje „Kol vežimas neapvirto“.
Vaidinti sudėtingo charakterio ir išskirtinio talento režisieriaus Juozo Miltinio spektakliuose turbūt nebuvo paprasta?
Tada svarsčiau, ar iš viso galėsiu būti aktoriumi. Abejojau savimi. Pamenu, net vaikiškame spektaklyje buvau toks susikaustęs, kad visiškai nieko negalėjau padaryti. Mane pakeitė kitas aktorius – suvaidino puikiai.
Bijojote Miltinio?
Taip, kartais jausdavausi kaip paralyžiuotas. Net ir repeticijose. Nė nežinau, kodėl jo visi taip bijojome.
Rėkdavo?
Rėkia visi! Išskyrus kino režisierius: nė vienas niekada nėra ant manęs net balso pakėlęs. Panevėžyje buvau jaunas, nepasitikėjau savimi, labai norėjau vaidinti, bet jutau, kad mane tarsi kažkas stabdo. Tai buvo baisu... Kai kurie panašiai pasijutę kolegos metė aktorystę ir pasirinko nemėgstamus darbus. Aš irgi apie tai galvojau.
Kada atėjo ta diena, kai savimi patikėjote?
Padėjo mama, ji labai skatino nenuleisti rankų. Patarė eiti į kitą teatrą ir bandyti iš naujo. Taip ir padariau. Paprašiau tuometinio Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio, kad priimtų į savo teatrą. Jis pagalvojo ir sutiko. Kiek vėliau į teatrą įsiliejo ir mano žmona. Turbūt tas Klaipėdos laikotarpis man buvo pats įdomiausias – geri vaidmenys, kvietimai filmuotis. Po Miltinio teatro man ten buvo sanatorija... Nors baimės nepranyko akimirksniu – reikėjo bent dešimties metų, kad suprasčiau, jog galiu vaidinti.
O kaip Juozas Miltinis reaguodavo, kai iš jo teatro išeidavo aktoriai?
Nežinau. Matyt, neskausmingai. Jis turėjo studiją, iš kurios nuolat pasipildydavo aktorių: vienas išeina, kitas ateina. Be to, jis turbūt manė, kad išeina ne geriausi. Kaita buvo nemaža, pamenu, pavasarį sakydavo: „Ateis naujų žmonių, gal ką nors paprašysime išeiti...“ Vyresnieji aktoriai dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad be jų teatrui bus sunku, be to, Miltinis juos rengė daugybę metų. Sakyčiau, ne tik rengė, bet ir augino tam tikriems spektakliams, stipriems vaidmenims. O jauniems aktoriams būti išmestiems visada kabėdavo grėsmė – drebėdavome.
Bet paskui turbūt niekada nedrebėjote – visada turėjote daug vaidmenų.
Tai dar nieko nereiškia. Šiandien yra taip, rytoj gali būti kitaip, viskas priklauso nuo repertuaro. Jei ateina jauni režisieriai su savo pjesėmis, kartais jose vaidmenų vyresniems aktoriams beveik nėra. Ir tai normalu – savo kartos aktorius jie supranta iš pusės žodžio. Vilniuje apskritai yra aktorių perteklius, kiek geriau provincijoje, bet dauguma kolegų save įsivaizduoja būtent sostinėje.
Jau dešimt metų vaidinate Rolando Kazlo režisuotame spektaklyje „Palata“, į jį vis dar sunku gauti bilietų. Rolandas Kazlas viešai pagyrė jus kaip idealų scenos partnerį. Per spektaklį juk galima kolegai ne tik padėti, bet ir pakenkti, tiesa?
Rolandas Kazlas yra puikus scenos partneris, jautrus improvizatorius. O šiaip daug kas priklauso nuo medžiagos – jei ji gera, niekam nepakenksi, bet jei pradedama chaltūrinti, tada – taip. Pavyzdžiui, jūs kalbate, o aš staiga imu juoktis. Jūs sakote rimtą tekstą toliau, beveik su ašaromis, įsijausdama, o aš ciniškai juokiuosi. Žiūrovas jūsų net nebegirdi. To nemačiau, bet girdėjau, kad taip būna. Galima daug ką piktavališkai sugalvoti – kad ir taip apeiti partnerį, kad jis nuolat būtų nugara į žiūrovus... Tai begalinis noras parodyti save kito sąskaita.
Sakoma, sportininkui geriau bėgti su stipriais varžovais. Teatre – taip pat?
Taip. Kito sumenkinimas nieko gero neatneša – tik sukuria nereikalingą įtampą. Kad taip nebūtų, ir reikalingas režisierius. Jis turėtų neleisti vienam aktoriui išsikeroti, kai to nereikia jo vaidmeniui.
Sunkūs vaidmenys ištraukia energiją. Kaip atsigaunate?
Pakeičiu mintis. Imu galvoti apie kitą spektaklį, kuriame vaidinsiu rytoj, ar apie artėjantį filmavimą. Kai įpranti, persijungti nėra sunku.
Po spektaklio atsisveikinate ir išeinate ar dar pasikalbate vieni su kitais?
Priklauso nuo to, koks spektaklis. Jei buvo trukdžių, pavyzdžiui, užmiršau tekstą ir pasakiau jį savais žodžiais, jei mane ar kurį nors kitą iš tos nejaukios situacijos išgelbėjo kolega, po spektaklio atsiprašome ir pasišnekame. Taip kartais atsitinka visiems. Tik žiūrovai to nepastebi...
Esate sakęs, kad iš vaidmenų teatre jums artimiausias Sirano de Beržerakas – ir dėl tematikos, ir dėl kompleksų. Atrodo, kad aktoriai turėtų tų kompleksų turėti gerokai mažiau nei kitų profesijų žmonės. Jie bent jau nugalėję vieną iš svarbesnių – viešo kalbėjimo, taip pat scenos baimę.
Jums, žiūrovams, taip atrodo. Bet mes, aktoriai, mirtingi žmonės, ir niekas mums nesvetima. O kompleksų dar papildomai įvaro ir režisieriai. Kartais labai veikia jų pastabos, kad, pavyzdžiui, šią repeticiją buvai toks ir anoks. Yra aktorių, kuriuos tos pastabos irgi žeidžia, bet jie iškart režisieriui arba kolegai ką nors atšauna. Jiems pavydžiu. O aš viską nuryju. Ir be reikalo. Tada galvoji, graužiesi, kartais ir vaidmuo pasidaro nebemielas. Su teatru nesusijusiems žmonėms tai gal net juokinga ir nesuprantama: pastabą gali taip giliai įsileisti į širdį, kad ji tave tiesiog apnuodija. Aktoriai dažnai tą patiria.
Ir režisieriai tai žino...
Kai kurie mėgsta tuo pasinaudoti, sako, kad reikia paspausti, tada bus geresnis rezultatas. Tai sudėtingi dalykai, juk žmonės skirtingi, vienas paspaustas gal ir susikoncentruos, o kitas užsivers. Kita vertus, režisierius turi būti griežtas, reiklus, bet žmogiškas. Pažįstu jų ir „minkštų“, tačiau jie dažnai nesuvaldo spektaklio. Gyvenimo tempas vis greitėja, nebeliko jokio saugumo jausmo, technologijos taip pažengė, kad jau nebeturi kur pasislėpti – mobiliuoju tave suras bet kur, tavo planai bet kurią akimirką gali sugriūti, todėl įtampa kyla savaime. O jei dar esi apmėtomas šiurkščiomis pastabomis, jei iš tavęs pasijuokia, jei tave iš širdies paminko ir tam dar kas nors pritaria, tai taip veikia, kad vietos nerandi.
Rinkdamasis tokią profesiją, turi būti be galo stiprus.
Iš kur ta stiprybė, kai tau aštuoniolika! Esi jaunas, esi jautrus, nes pasirinkęs meno specialybę kitoks net negali būti.
Pasipylė jaunų aktorių išpažintys apie depresiją, bipolinį sutrikimą. Jūsų karta tą slėpė?
Turbūt. Žmonės tiesiog bijojo pasirodyti silpni ir pažeidžiami. Bijojo netekti darbo. Tačiau buvo kitas, lėtesnis, tempas. Ir dabar jauni aktoriai turi daugiau baimių už vyresnius kolegas – kad ir neįtikti režisieriams.
Iš esmės aktorystė yra kankynė – pats esate sakęs. O dėl ko kankinatės?
Kankynė yra tik tada, kai tave kankina, kai nerandi bendros kalbos su režisieriumi. Kai kankini pats save, nes ko nors nepadarai. O aktorystė – nuostabi profesija: gali išreikšti save per personažą, su juo rasti bendrų vidinių dalykų, kuriais gyveni, – ne kiekviena profesija tai leidžia. Ir jei vaidmuo tau artimas, jei turi panašios gyvenimiškos patirties, tą jaučia ir žiūrovas – tai ne tik perskaitytas, bet ir išjaustas, išnešiotas tekstas.
Išeitų, kuo esi vyresnis aktorius, kuo daugiau gyvenimiškos patirties turi, tuo lengviau?
Taip. Tačiau nebeturi tiek jėgų kaip jaunystėje – bėgioti ir šokinėti po sceną... Yra toks Falstafo vaidmuo vienoje Šekspyro komedijoje – reikia būti pagyvenusiam, kad jį suprastum, bet jaunam, kad suvaidintum...
O kaip palaikote formą? Mankštą darote?
Kas iš tos mankštos? Nepadės! Mąstymas padeda. Turi nustatyti save kaip laikrodį. O vidinė energija turbūt duota gamtos ir veikiama patirties. Man ta energija pasipildo būnant gamtoje arba skaitant gerą literatūrą. Ir keliaujant, aišku! Tai man didžiausias malonumas: pamatyti, patirti, sužinoti!
Buvote griežtas savo augantiems dvyniams?
Visi namai ir vaikai tada gulė ant žmonos pečių... Labai daug filmavausi, nuolat važinėdavau. Bet tais laikais tempas būdavo lėtesnis: sėdi į naktinį autobusą, pamiegi, nuvažiuoji iki kokio Minsko, pasifilmuoji, grįžti. Kitą savaitę važiuoji į Vilnių, iš ten kur nors nuskrendi, vėl parskrendi į spektaklį. Be strioko. Viskas iš anksto suderinta, suplanuota. O dabar – skambutis, ir jau bėgi, jau turi kur nors būti. Mūsų sūnūs, nors ir dvyniai, labai skirtingi tiek išvaizda, tiek pomėgiais, tiek gyvenimo pasirinkimais. Nesikišome į jų apsisprendimus. Bet, aišku, tikrai yra buvę situacijų, kai ką nors jiems pasakyti reikėjo ir griežčiau. Andrius, vyresnis penkiolika minučių, baigė elektroninės muzikos kompozicijos ir atlikimo magistrantūros studijas, jo aistra – elektroninė muzika, audiovizualiniai menai, Tomas po politologijos magistrantūros studijų dirba visai kitoje srityje.
Anūkų turite? Esate dėl jų lengvai pamišęs?
Turiu anūką, jam dvylika, ir devynerių anūkę, matomės, jie irgi gyvena Kaune. Manęs jie tikrai aplink pirštą nevynioja, viską pastebiu, viską matau: kai daugiau nei galima mobiliaisiais pažaidžia... Nors kartais pats nutariu – tiek to, šiandien būsiu geras! Gerumas ir džiaugsmas tai, kad jau galiu su jais, beveik kaip su suaugusiais, pasišnekėti – jeigu teikiasi šnekėti. Ir atsakomybė už vaikus vis vien tėvų, ne senelių gi.
Namie esate tylus ir santūrus?
Pasišnekame su žmona. Kai reikia ką nors aptarti. Nebūna taip, kad nesustodami taukštume. Džiaugiamės, kad abu, ačiū Dievui, dar esame apsikrovę darbais. Kai tik žmogus pasijunta nereikalingas, tada ir prasideda ligos, bėdos, pykčiai namuose.
Dabar žmonės labai greitai skiriasi.
Šiais laikais – taip. O anais – neskubėdavo. Juokinga, kai sako: „Skiriamės, nes meilė baigėsi.“ Turbūt tos meilės nė nebuvo. Jei vaikų nėra – tai dviejų žmonių problemos, bet jei yra – vaikams skyrybos skaudžiai atsiliepia.
Kartais aktoriaus darbai skiriasi nuo jo asmenybės. Kuo tikėti?
Taip, kartais nusivildavau perskaitęs, kad, pavyzdžiui, man patinkantis, puikių vaidmenų sukūręs užsienio aktorius gyvenime yra bjaurus, kenkia kolegoms, o šeimoje – visiškas tironas. Manau, reikia vertinti jo darbus, nes jei žmogus talentingai atskleidžia visą paletę personažo spalvų, perteikia sudėtingus jausmus, viduje jis nėra tuščias, jį matau kaip unikalų menininką. O šiais socialinių tinklų laikais per sekundę galima bet ką apkaltinti ir paskleisti apie tą žmogų žinias, nebūtinai atitinkančias tikrovę.
Žmona jus pakritikuoja?
Pakritikuoja. Ir netgi visai nepykstu, nes ji kritikuoja motyvuotai. Tik... aš irgi turiu savo nuomonę...