Aktorius K. Costneris: „Man nerūpi žmonės, svajojantys nupjauti man galvą ir pažiūrėti, kaip ji risis gatve“

Kevinas Costneris su dukromis Annie ir Lily (2015 m.) / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-07-21 21:50
Holivudui vis dar reikia aukšto, gerai sudėto alfa vyro, nebijančio jėga, įstatymu ir šautuvu palaikyti gėrio – arba ką jis laiko tokiu. Todėl neatrodo, kad Kevinas Costneris (64) greitai išeis iš mados.

Kultiniam jo filmui „Svajonių laukas“ šiemet sukanka trisdešimt. Septynis „Oskarus“ pelniusiam režisūros debiutui „Šokis su vilkais“ tokia sukaktis bus kitąmet. Prieš 27 metus pasirodęs „Asmens sargybinis“ vis dar spaudžia ašarą ir norisi, kad Costnerio Frenkas ir realybėje išgelbėtų Whitney Houston, – juk aktorių ir dainininkę po filmavimo siejo nuoširdi draugystė, kol ją nutraukė Whitney mirtis.

Pasaulio sveikatos organizacija vis plečia jaunystės ribas ir senatvė artinama gerokai prie aštuoniasdešimties. Tad lyg ir nepadoru kalbėti apie šešiasdešimt ketverių aktoriaus puikią fizinę formą ir charakteringas raukšles, puošiančias veidą. Būna amžinojo vaiko tipažas, o Costneris – amžinasis vyras, Amerikos pionierius, kaubojus (tiesa, dabar jau kiek pavargęs nuo gyvenimo patirties), skiriantis gėrį ir blogį, besipriešinantis visuomenės spaudimui, gyvenantis pagal savo paties principus ir nebijantis susitepti rankų dėl to, ką mano esant teisinga. Kaip kriminaliniame trileryje „The Highwaymen“ („Plėšikai“), kuriame drauge su Woody Harrelsonu atiduoda pagarbą ne garsiesiems plėšikams Boni ir Klaidui, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui bei Maney Gaultui.

Anot aktoriaus, po 1967-ųjų filmo „Boni ir Klaidas“, pavertusio nusikaltėlių porelę mitu, Hamerio reputacija buvo sužlugdyta, šeima dėl to ilgus metus bylinėjosi su studija. Costneris stengiasi atkurti tikrojo Franko Hamerio, kurį vadina didžiausiu Teksaso reindžeriu ir legendiniu įstatymų vykdytoju, portretą. „Taip, man tai labai svarbu“, – abejonių nepaliekančiu tonu sako jis.

 

Kevinas Costneris / AFP/„Scanpix“ nuotr.
Kevinas Costneris / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Dar yra puikiai vertinamas serialas „Jeloustounas“ – antrasis sezonas pradėtas rodyti birželio pabaigoje. Į neaprėpiamas Montanos platybes nukeliančiame seriale pasakojama didelės rančos savininkų šeimos istorija, o rūstusis Costnerio herojus – iš tų, kuriuos priimta vadinti žemės druska. „Džonas Datonas – ne toks personažas, kokį kada nors troškau vaidinti, tačiau net blogiausiomis akimirkomis jis bent jau simpatiškas ar nors suprantamas. Ir pats labiau už viską trokštu suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip“, – aiškina aktorius.

Geras kinas dabar kuriamas „Netflix“, „Amazon“ ir kitose interneto bei televizijos studijose, bet aktoriaus, pradėjusio karjerą didžiajame ekrane, stereotipiškai klausia apie televizijos ir kino priešpriešą. Costnerio priešprieša kitokia: „Jei tik užkabino istorija, nesvarbu, kokiai grupei mane priskirs.“ Pasak interviu „Rolling Stone“, jo moto galėtų būti nuostata: jei kas nors neteikia džiaugsmo, tiesiog liaukis tai daręs. Būtent taip prieš penkerius metus tyliai metė rūkyti („Nebeliko smagumo“).

Apie garsenybes dažnai sakoma, kad jos gyvena taip, kaip nori. Tai toli gražu nėra tiesa, tačiau Costneriui šie žodžiai tinka. Anot žurnalisto Eriko Hedegaardo, jis užsispyręs kaip mulas trokšta būti savimi ir nė akimirkos to neslepia, nebijo būti palaikytas pasipūtėliu. „Aš – metro aštuoniasdešimt trijų baltasis vyrukas, vaidinantis filmuose apie kaubojus ir beisbolą, įkūnijantis didvyrius ir laikomas ne kuo kitu, o Amerikos simboliu. Jums leidus, priklausau gerajai kategorijai. Bet jei tik norėsiu, vaidinsiu ir poną Bruksą (2007 metais Costnerio tobulai suvaidintas kriminalinės dramos „Kas jūs, pone Bruksai?“ personažas – rūpestingas vyras, mylintis tėvas ir žiaurus serijinis žudikas – red. past.), režisuosiu, kursiu muziką. Man nerūpi žmonės, svajojantys nupjauti man galvą ir pažiūrėti, kaip ji risis gatve.“

O dėl pastarųjų – jų netrūko ir dėl kai kurių Costnerio filmų, ir dėl to, kad aktorius turi fenomenalią ypatybę erzinti žmones. Šiuo aspektu simboliškas senas dokumentinis filmas „Madonna. Tiesa ar drąsa“, kuriame į dainininkės koncerto užkulisius užklysta ir trisdešimt penkerių Costneris. Madonna dėkoja jam už apsilankymą, o šis taisydamasis akinius pareiškia, kad šou buvo „dailus“, pasiunčia divai oro bučinį ir nueina. Už jo nugaros Madonna kiša pirštą į burną, imituodama vėmimą, iškaria liežuvį ir pasipiktinusi pareiškia: „Dailus? Bet kas, kas pavadina mano šou dailiu, turi nešdintis velniop!“

Temos:

pasaulis

Naujausi straipsniai