„Atsimenu visas su ja susijusias datas ir detales“, – taria aktorius Jonas Gricius (30), įsimylėjusio paauglio akimis žvelgdamas į šalia kavą gurkšnojančią vokietę filosofę Ankę Lechner (40). Prieš metus prasidėjusi jų meilės istorija vystosi neįtikėtinu greičiu: jau buvo piršlybos, jiedu planuoja vestuves, kalbasi apie vaikus, o Jonas namais vadina netoli Berlyno esantį Potsdamą.
Ankė septyniolika valandų važiavo autobusu, kad kelias dienas praleistų su mylimuoju, kuris šiuo metu Kaune filmuojasi seriale „Bruto ir Neto“. „Dėl meilės galiu ryžtis bet kam“, – juokiasi. Ir Jonas jai atsako tuo pačiu. „Visą gyvenimą kartojau, kad Vilniaus niekada nepaliksiu. Nes tai – mano gimtasis miestas, žinau visus jo užkampius. Tačiau nuvažiavau į Potsdamą – ir viskas, įsimylėjau tą miestą, jo žmones, požiūrį, – pasakoja iš sykio pasijutęs savas. – Ten taip pat gerai kaip Vilniuje: man patinka Potsdamo kvapas, žmonės, energija. Be to, ten daugiau tolerancijos, laisvės, mažiau agresijos. Tai – labai saugus miestas. Ten net pirmame aukšte gali palikti atvirą langą ir kelioms dienoms išvažiuoti. Pagalvojau, trisdešimt metų gyvenau Vilniuje, dabar tiek gyvensiu Potsdame.“
Patraukė gyvenimo džiaugsmu spindinčios jos akys
Aktoriaus gyvenimą kardinaliai pakeitė pažintis su Anke. Jiedu pirmą kartą susitiko pernai rugpjūčio 10 dieną. Tačiau šios istorijos pradžia – seniau. Prieš penkerius metus Jono draugai važiavo per Vokietiją ir interneto puslapyje couchsurfing.com, kuriame užsiregistravę žmonės pakeleivius priima nakvynei nemokamai, ieškojo, kur galėtų apsistoti Potsdame. Juos pakvietė Ankė, jie smagiai praleido laiką ir susibičiuliavo. Jau tuomet, rodant nuotraukas iš Lietuvos, naujajai pažįstamai jose užkliuvo vienas garbanotas vaikinas, paklausė, kas jis toks. Kai išgirdo, kad aktorius, bet vedęs, – Jonas jai tapo nebeįdomus. Ta pati kompanija vėliau pas Ankę apsistojo ir dar kartą, bet niekam nekilo minties pasakyti, kad tas anąkart nuotraukose ją sudominęs aktorius jau laisvas. „Dievo dovana, kad Ankė pernai nusprendė atskristi į Lietuvą, – džiūgauja Jonas. – Meilei logikos niekada neieškau, mudviejų istorija susidėliojo kaip puzzle. Pamačiau ir supratau, kad tos merginos man reikia. O kai man reikia, aš gaunu.“
Jie vienas kito daug kartų klausė, kas atsitiko, kodėl vienas kitą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, bet tikslaus atsakymo neranda. Jonas sako niekada neturėjęs moters idealo: „Juk būna, lyg ir patinka, bet pabendrauji ir supranti, kad su tuo žmogumi neįdomu. O tąsyk po pirmo vienas kitam „labas“ man viskas buvo aišku. Patiko Ankės balsas, šypsena ir, svarbiausia, mėlynos akys. Jose matyti, kaip ji džiaugiasi gyvenimu.“
Nuo to susitikimo jiedu nebesiskyrė. Tarp filmavimų atsiradus laisvų dienų Jonas pradėjo važinėti į Potsdamą. Dažniausiai ilgą kelią įveikia autobusu, nes paniškai, beprotiškai bijo skristi. Ankė jį lanko Lietuvoje. Nebeskaičiuoja, kiek kartų per tuos metus čia buvo, jai be galo gera Vilniuje. Ilgiausiai jie nebuvo susitikę pusantro mėnesio. „Išprotėt galima, kaip tada jos ilgėjausi, – atvirai sako Jonas. – Tačiau mano sesei dar sunkiau: jos draugas – Niujorke, ir susitinka jie tik maždaug kartą per pusmetį.“
Potsdamas – namai, Vilnius – lietuviški namai
Ankės bičiuliai pastebi, kad nors juos skiria tūkstantis kilometrų, vienas apie kitą kiekvieną akimirką žino viską iki smulkiausių detalių. „Mudu ir per atstumą bendraujame daugiau ir dažniau, nei viename mieste esantys žmonės, – pažymi aktorius. – Mes vienas kitam nemeluojame. Kai viską išsakome tiesiai šviesiai, kalbėtis tampa labai paprasta. Smagu, kad Ankė supranta mano humoro jausmą, kad nereikia prie jos taikytis. Geras ji žmogėnas.“
Naują porą iš sykio šiltai priėmė abiejų namiškiai, draugai. Jono mama iš pradžių sūnaus pasirinkimą keltis į Potsdamą vertino atsargiai, bet kai ten paviešėjo, tik ištarė: „Suprantu tave.“ Ankę jo tėvai lankė ir vieni, su ja Berlyne minėjo mamos gimtadienį, o jis tuo metu dirbo Lietuvoje. „Dabar aš turiu vokišką ir lietuvišką šeimą ir labai gerai jaučiuosi“, – džiaugiasi brolių ir seserų neturinti Ankė.
Tokią pat šilumą Jonas jaučia iš mylimosios aplinkos žmonių. Jos mama Joną vadina sūnumi, o kai jis išvažiuoja į Vilnių, net susigraudina.
„Anksčiau buvau toks... lyg reikalaujantis dėmesio: nerandantis sau vietos, bandantis būti juokingas. Sutikęs Ankę likau vaikas, bet jau brandesnis. Mano požiūris į gyvenimą nepasikeitė, bet pradėjau atsakingiau į viską žiūrėti, – Jonas sako, jog ir pats, ir aplinkiniai pajuto, kad jis tapo kitoks. – Sprendimas pakeisti namus, keltis į kitą šalį reikalauja ilgų svarstymų. Reikia sudėti pliusus ir minusus. Svarstėme, gal Ankei čia atvažiuoti. Tačiau ji Berlyne turi gerą darbą, o manasis – nepastovus: po pastarųjų „Bruto ir Neto“ filmavimų keturis mėnesius sėdėjau be darbo. Dėliojome dėliojome, atsibodo tos dvejonės – apsisprendžiau važiuoti aš. Dabar Potsdamą vadiname namais, o Vilnių – lietuviškais mūsų namais.“
Jonui paprasta visur pritapti, nes jis – labai pozityvus žmogus. „Blogybių pasaulyje ir taip daug. Jei jas akcentuosi, gali išprotėti. Geriau įžvelgti šviesiąją gyvenimo pusę“, – yra įsitikinęs. Sprendimą kartu gyventi Potsdame jiedu priėmė gegužės pradžioje. Jonas pasakoja, kad iš pradžių buvo psichologiškai sunku butą, kuriame Ankė gyvena jau dvylika metų, lyg ir savintis – vadinti namais. Tačiau ji vis kartoja, kad taip, tai ir Jono – jų abiejų bendri namai. „Įvyko lūžis ir tada tapo labai gera. Net raktus nuo Potsdamo buto turiu. Niekada gyvenime nemaniau, kad raktai suteiks tiek džiaugsmo. O dabar paimu tuos raktus ir toks geras jausmas širdyje, – aktorius prisimena tą malonią būseną. – Kai pirmą kartą iš ten, jau kaip iš namų, ruošiausi grįžti į Vilnių, galvojau, ką palikti, jei gyvensiu čia nuolatos. Padėjau dantų šepetėlį, barzdaskutę, ant pakabos liko kabėti džemperis.“
Visada ko nors ilgisi
Jonas pasakoja galvoje turįs garsų kolekciją. „Ankės butas visada kalba: keistą garsą skleidžia vandens šildymo įrenginys, pravažiuojantis tramvajus. Tų garsų ilgiuosi, kai būnu kitur, – pasakoja. – O gyvendamas Potsdame galvoju apie Vilnių. Nuo vaikystės man malonus naktinis pravažiuojančių troleibusų garsas – toks liūdnas ir romantiškas. Pasiilgstu tėvų namų laiptinės laukujų durų trinktelėjimo. Tačiau labiausiai ilgiuosi draugų. Kartais liūdnas palieku Potsdamą, bet pasiekiu Vilnių, susėdu bare su chebra, girdžiu aplinkui lietuvių kalbą ir atsipalaiduoju. Pasiilgstu bendravimo lietuviškai. Man tai – pati gražiausia kalba. Ji skamba kaip muzika. Potsdame aplinkui visi šneka vokiškai – nori nenori įsitempi, klausaisi, bandai suprasti.“
Dar Jonas pasiilgsta sodybos. Vasarą, kai yra laisvas, jis ten su šeima, galima sakyti, gyvena. Ten viskas savo rankomis įrengta. „Štai, dušą praėjusį savaitgalį pasidarėme, – didžiuojasi ramiai nusėdėti negalintis aktorius. – Sodyba – nuostabi vieta. Ten telefono garsas išjungtas, iki artimiausių kaimynų – kilometras. Draugai žino: nori pasikalbėti – ne skambink, o atvažiuok, nes laikomės politikos, kad tai – visų sodyba. Jei mūsų nėra – imkite raktus ir būkite vieni.“ Ten patinka ir Ankei: „Tame vienkiemyje jaučiuosi laisva. Ypač ten gera atvykus iš didmiesčio: tik gamta, tyla, gali pabūti su savimi.“ „Ir su manimi“, – priduria aktorius, ir abu juokiasi.
Ar Ankė jaučia, kad jos mylimasis – Lietuvoje žinomas aktorius? Ji kvatoja tai supratusi du kartus. Kartą Potsdame, šeštadienį vaikštinėdami po turgų, jie iš toli išgirdo: „O, lietuvių aktorius!“ Tai buvo už juos vyresnė pora, keliaujanti su kemperiu per Europą. Jonas priėjo, šnektelėjo. Na, o antras smagus nutikimas praėjusią vasarą įvyko atokioje Gricių sodyboje, kai iš pro šalį važiuojančio ekskavatoriaus, kuriame sėdėjo ir vaikai, staiga pasigirdo garsus „Bruto!“
Įsimylėjus pradėjo patikti net buitis
Į Lietuvą dėl darbų grįžtantis aktorius visai kitaip gyvena Potsdame. Iš jo Ankė kasdien važiuoja į darbą Berlyne. Nors yra baigusi germanistiką ir filosofiją, ten dirba Izraelio turizmo centre. „Filosofijos studijos – dėl savęs, kaip gyvenimo pagrindas“, – Ankė sako daug ką patyrusi ir išbandžiusi, kol rado šią su turizmu susijusią labai mėgstamą veiklą. Kol jos nėra, Jonas imasi kasdienių darbų. „Su Anke man patinka net namus tvarkyti. Nors anksčiau buities nekęsdavau, dabar Potsdame šveičiu net vonios kambarį, – Jonas juokdamasis sako, kad ten sutiktų būti namų šeimininke. – Iki šešių, kol ji grįžta iš darbo, spėju sutvarkyti namus, jei reikia – išskalbti, nueiti į parduotuvę. Ten išmokau net rūšiuoti šiukšles. Kažkur dingo visi mano tingėjimai. Vienintelis sunkus dalykas, kad aš mėsaėdis, o Ankė – vegetarė. Tačiau ji nelinkusi į kraštutinumus: kai vieši Vilniuje, mano tėvo kepto steiko paragauja. Beje, Vokietijoje pasiilgstu silkės, raugintų agurkų ir voblų. Vytintų žuvų, žinoma, yra ir ten, bet jos kainuoja beprotiškai, kaip didžiausi delikatesai.“
Potsdame Jonas turi porą bičiulių menininkų, kuriuos visada gali popietę rasti pamėgtame klube žaidžiančius šachmatais ir geriančius kavą. Kartais jis ten užsuka valandėlę su jais paplepėti, o vakare eina į geležinkelio stotį pasitikti Ankės. Ne, su gėlėmis jos nelaukia, nes ši mano, kad gėlės turi augti ir žydėti ant žemės. „Aš juk vegetarė“, – juokiasi ši. Tačiau Vilniuje Jono mamai pati nupirko laukinių gėlių puokštę.
„Su Jonu niekada nenuobodu. Jis į mano gyvenimą įnešė daugiau linksmumo, – pajuto vokietė. –Mums gera būti kartu. Kartais bandome elgtis kaip visos poros – būti nuobodžiaujantys, pasipykstantys, bet po kelių minučių tai pabosta – neišeina mudviem kivirčytis.“
Kels vestuves ir augins vaikus
Pavasarį Lietuvos interneto portalai pranešė: aktorius pasipiršo mylimajai. Jonas sako nuo pirmų pažinties akimirkų žinojęs, kad tai – būsima jo žmona, nedelsė su piršlybomis, nes neabejojo, kad Ankė jo pasiūlymą tekėti priims. Tik svarstęs, kur romantiškai įteikti žiedą. „Turime tradiciją: kai ji atskrenda, iš oro uosto traukiniu važiuojame į geležinkelio stotį ir užsukame į mano draugui priklausantį barą „Peronas“, – pasakoja. – Galvojau, gal reikėtų pasipiršti kur nors netikėtoje, romantiškoje vietoje. Tačiau kai turiu dovaną, negaliu kentėti – man norisi ją įteikti kuo greičiau. Tąsyk kaip visada iš oro uosto nuvažiavome į „Peroną“, atsisėdome ant sofutės. Saulė šviečia, taip gražu, ai, galvoju, nebelauksiu: „Anke, tekėk.“
Ir ji pasakė „taip“. Jonas išgyvena, kad išrinko šiek tiek per didelį baltojo aukso žiedelį, norėjo jį mažinti. „Tačiau man jis labai patinka, aš nieko nenoriu keisti, tai – mano žiedas“, – Ankė džiaugiasi mylimojo dovana. Prisipažįsta, kad Jono piršlybos jai nebuvo staigmena: visada žinojo, jog už jo tekės. Nebuvo siurprizas dar ir dėl to, kad jis nemoka laikyti paslapčių. „Jonas – kaip vaikas. Gal kokią savaitę man kartojo, kad turi dovaną. Kad kai atskrisiu, gausiu ją. Nujaučiau, kas tai galėtų būtų“, – šypsosi Ankė.
„Pats nelabai mėgstu gauti dovanų, kažkodėl jaučiuosi nejaukiai. Tačiau kai turiu dovaną svarbiam žmogui – negaliu kentėti“, – aktorius juokiasi pats iš savęs. Liepos 7-ąją Ankei sukako keturiasdešimt. Tada jiedu buvo Potsdame. Kol sulaukė mylimosios gimtadienio, jai iš Lietuvos atvežtus papuošalus su gintaru jau buvo matę visi jos draugai. Taip, Jonas už Ankę jaunesnis dešimčia metų. Tačiau to niekas nepastebi. „Amžius – tai skaičiukai pase, – yra įsitikinęs. – Visada mėgau bendrauti su vyresniais žmonėmis. Metų skirtumo mudu nejaučiame, o atrodo ji už mane jauniau.“
Dabar jų mintys sukasi apie vestuves. Jas ketina švęsti ateinantį pavasarį Lietuvoje. Pasakoja, kad nuėję į santuokų rūmus sužinojo, jog Ankei reikia iš Vokietijos pristatyti daug dokumentų.
„Iki mūsų vestuvių liko mažiau negu metai, – džiaugsmingai delnais trina Jonas ir mylimąją jau vadina žmona. – O tada baigsiu būti geras. Sėdėsiu ant sofos ir žiūrėsiu televizorių.“
Ankei tai bus pirmoji santuoka. „Aš laukiau Jono“, – juokiasi ji. O šis kartą jau buvo vedęs – aktorę Jolitą Balčiūnaitę, kuri dabar draugauja su radijo ir televizijos laidų vedėju Richardu Jonaičiu.
„Pirmą kartą vedžiau vos baigęs studijas. Tikrai per jaunas. Vesiu antrą kartą, bet esu tikras, kad visam laikui“, – tikina.
Ankė pasakoja, jog stebėdama, kaip Jonas negali nustygti vietoje, vis ieško, kuo galėtų užsiimti, pajuto, jog jiems reikia atžalos – kad jis turėtų su kuo žaisti. „Šnekamės apie klecką, – nesigina aktorius. – Jei kas nors prieš dvejus metus būtų pasakęs, kad man laikas turėti vaiką, būčiau pasijuokęs ir su tuo neadekvačiu žmogumi daugiau nebendravęs. Ir Ankė anksčiau atžalų nenorėjo – jai atrodė, kad jas auginti – per didelė atsakomybė. Dabar viskas kitaip. Viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu: visada buvau pozityvus, o būdamas su Anke juodą spalvą išvis retai matau.“
