Aktorius Giedrius Savickas – toli nuo bohemiško menininko įvaizdžio. Priešingai – jis galėtų būti vadovėlinis pavyzdys: nebegeria linksminamųjų gėrimų, metė rūkyti, sportuoja ir visokeriopai rūpinasi dvasine sveikata.
Kai prieš kelias dienas paskambinau, sušnabždėjote, kad jus ką tik paleido iš ligoninės. Pervargot?
Čia kitas atvejis. Su Oskaro Koršunovo teatru gastroliavome Sibire. Na, kai dešimt dienų valgai neįprastą sibirietišką maistą: elnieną, kurapkas ir eršketus, o prieš tai per kitas gastroles būni mitęs atsitiktinai nugriebtais sumuštiniais, organizmui galų gale nusibosta... Savaitė dietos – ir vėl viskas puiku. Pavalgiau košelių, vaikystę prisiminiau. Ligoninėje dvi dienas nė kąsnio neprarijau, visą naktį sapnavau maistą, o iš ryto džiūvėsis su saldžia arbata ir vandeninga kruopų košė buvo patys skaniausi dalykai gyvenime. Ne krabai ar omarai. Aš taip gyriau pusryčius, kad jie fantastiško skonio, ir taip dėkojau, jog personalas galėjo pamanyti, kad tyčiojuosi. Po šito nuotykio supratau dar vieną paprastą tiesą: valgyti reikia TIK išalkus.
Garsėjate kaip idealus gerietis, kuris negeria, nerūko, protingas knygas skaito.
Nebuvau šventasis, gėrimo etapas buvo ir praėjo. O rūkyti mečiau visai neseniai. Krasnojarske. Tiesiog. Na, kokį 21-ą kartą. Regis, pavyko. Bet labai daug kam nepavyksta. Manau, yra vienas veiksmingas būdas: kai tavo draugas eina pas gydytoją, reikia gražiai mediko paprašyti, kad rimtai rūkalių pagąsdintų. Suveikia.
Bandau įsivaizduoti dar vieną dalyką: puikus vakaras, smagi kompanija, skanus maistas, vynas. Linksmybės įsisiūbuoja, o Giedrius Savickas jaučiasi atitrūkęs nuo bendro veiksmo.
Draugai dabar turi argumentą: „Pavalgei sibirietiško maisto, bet degtinės neišgėrei, štai todėl tave ir surietė.“ Žmonės dažnai sako: „Jei mesiu gerti, tai ką veiksiu su draugais susitikęs?“ Bendrausi! O kai pasijusi iškritęs iš rogių, keliausi namo. Aš jau pripratau. Jei pratraukiu iki ryto, jaučiuosi apgirtęs nuo aplink tvyrančios nuotaikos. Per kolegos Audriaus Bružo vestuves, būdamas blaivus, net nepamenu, kada nuėjau miegoti, o iš ryto neprisiminiau, kad, pasirodo, dainavau. Kartais man kyla klausimas, ar į koncertą žmonės ateina išgerti, ar muzikos pasiklausyti. Nes pirmiausia turi apsirūpinti gėrimais.
Dovilės Štuikienės interviu su Giedriumi Savicku skaitykite rugsėjo mėnesio žurnale „Laima“.
Fotografė Nelė Chomičiūtė (OKTO.LT)