Aktorius Dovydas Stončius: „Nuo vaikystės sunkiai priėmiau vietas, kuriose esu ribojamas“

Arnoldas Eisimantas, Dovydas Stončius, Inga Jankauskaitė
Autorius: Marija Angeloska
Publikuota: 2019-08-21 08:00
Kino ir teatro aktorius Dovydas Stončius atviras – mokyklos robijimai jam niekada nepatiko, tad nekantravo greičiau pabaigti tą „fabrikėlį“, tačiau neslepia, kad studijavo su visais „privalumais“: „Akademijoje jaučiau laisvę, kurią suteikia vaidybos amatas“. Ši laisvė jam padėjo pamilti vaidybą ir tapti šios srities profesionalu.

Viename interviu esate minėjęs, kad nekantravote pabaigti mokyklą. Kodėl?

Tiesa ta, jog nuo pat vaikystės sunkiai priėmiau vietas, kuriose esu ribojamas. Mokykla man atrodė būtent tokia: tikslus grafikas, tas pats kelias tuo pačiu metu rytais, skambučiai, iš anksto numatytos pertraukos ir kita detali rutina. Nors prisitaikiau gana neblogai, nebuvo kito pasirinkimo, giliai širdyje jaučiau, kad mane tai glumina. Pavyzdžiui, tai, ką reikėjo mokytis, prasilenkdavo su tikrove, kurią mačiau. Nors mokyklą pabaigiau ne taip blogai, didžiąją laiko dalį tik ir mąsčiau, kad šis „fabrikėlis“ pagaliau liautųsi. Tikiu, jog daryti tai, ką nori, neturi daug bendro su tuo, ko mus mokė mokyklose. Žinoma, laikai keičiasi ir šiuo metu galima atrasti daug alternatyvių mokymosi formų, tačiau man toji mokykla ir laikas nekelia sentimentalių atsiminimų.

O kas kelia šypseną prisiminus mokyklą?

Veikiausiai tai vidinis maištas, būdingas daugeliui panašaus požiūrio kamuojamų moksleivių. Kitaip tariant, visa, kas įdomu, vyko arba pertraukų metu, arbo po mokyklos. Pavyzdžiui, muštynės ar neformalūs apsižodžiavimai. Nors iš dabartinės pozicijos šypseną kelia mokyklos valgyklos, uniformos, fizinio lavinimo ar darbų pamokos.

Dovydas Stončius / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.
Dovydas Stončius / Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr.

Kas pasikeičia, kai tampi studentu?

Mano atveju, pirmiausia, prasidėjo savarankiškas gyvenimas be mamos, namų, artimos aplinkos, gimto miesto. O toliau jau įdomiau. Juk pasirenki dalykus, kurių norėjai pats, kurie tau įdomūs. Tada, žinoma, vėl patenki į savotišką „fabriką“, bet jo taisykles priimi kitaip, nes žinai, kad čia atsidūrei savo noru. Mokinys neturi galimybės mėgautis tokia laisve ir galimybe pasireikšti – čia jau studento privilegijos.

Grįžkime į praeitį. Kokias emocijas jums iki šiol kelia Muzikos ir teatro akademija? Ar mėgavotės studijų metais?

Asmeniškai man akademija kelia tik geras emocijas. Studentavau „pilna koja“, su visais privalumais. Kitas dalykas – man nuoširdžiai patiko tai, ką mokiausi: šokis, muzika, dainavimas, akrobatika, vaidyba. Jaunam žmogui tai naujas atradimų pasaulis. Dėstomi dalykai įkvėpė, skaitomos knygos augino, o kelionės lavino ir plėtė pasaulėžiūrą. Be to, man labai pasisekė, nes žmonės, su kuriais mokiausi, tapo ne tik gerais draugais, bet ir šeima, o dėstytojai sugebėjo likti tikrais autoritetais.

Arnoldas Eisimantas (Vilhelmas Frydrichas III), Inga Jankauskaitė (Luizė), Dovydas Stončius (Aleksandras I) / Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Arnoldas Eisimantas (Vilhelmas Frydrichas III), Inga Jankauskaitė (Luizė), Dovydas Stončius (Aleksandras I) / Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Ar yra istorija, kurią visada prisimenate kalbėdamas apie studijų metus?

Antrame kurse labai norėjau automobilio. Su kurso draugu Vainiumi Sodeika laisvu laiku nuolat tikrindavome skelbimus ir gana intensyviai ieškojome transporto priemonės. Artėjo žiema, turėjome spektaklių Kauno dramos teatre tad reikėjo daug važinėti. Ieškoti sekėsi sunkiai, poreikai  dideli, o galimybes, kaip ir pridera studentui, menkos. Bet gruodžio antrą dieną per savo gimtadienį sugužėjo kurso draugai ir įteikė automobilio raktelius. Ta akimirka priminė filmą! Nuėjęs prie lango pamačiau senuką Citroeną, perrištą kaspinu. Tai ne tik studentiško, tai viso gyvenimo viena gražiausių patirčių. Žmonės, kuriuos myli, gali tave labai nustebinti.

Dovydas Stončius/Juliaus Kalinsko nuotr.
Dovydas Stončius/Juliaus Kalinsko nuotr.

Kas dar, nepaisant žmonių, jus įkvėpė eiti aktorystės keliu? 

Man aktorystė visuomet atrodė įdomi, be to, profesija – apsimetinėjimo menas – skambėjo tiesiog tobulai. Šiandien suprantu, kad aktorystė įdomi dar ir dėl laisvės, kurią suteikia šis amatas. Vaidyba –  nepaliaujamas savęs tobulinimas. Juk tiek laiko atiduodi narpliodamas scenarijus, bandydamas „atrakinti“ pjeses, stebėdamas kolegų darbus, aikčioji nuo neįprastai sukurtų spektaklių ar tobulai surežisuotų kino filmų. Scenoje ar kadre gali daryti dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O tai jau savaime yra stebuklas. Prieš kameras ar publiką juos krėti legaliai, maža to,  dauguma tuo linkę tikėti. Nuostabu! Ar gali būti geriau?

Dovydas Stončius/Juliaus Kalinsko nuotr.
Dovydas Stončius/Juliaus Kalinsko nuotr.

Koks būtų jūsų patarimas dar tik ieškantiems savojo kelio? 

Į darbą su šypsena eiti sunku, tad geriausia, jog tai netaptų darbu. O čia sudėtinga, reikia motyvacijos. Labai svarbu žinoti, ko nori. Kai žinai, atsiranda motyvacija, kaip to pasiekti. Tada ir gali atsirasti šypsena. O jei atvirai, nelabai žinau.  Geriausia būtų, kad kas nors išrastų DNR testą, kuris viską asmeniškai pagal kiekvieno sandarą parodytų. Tu, štai, būsi lamingiausias tapdamas gydytoju, tu archeologu, o tu – žuvies fabrike. Taip butų galima išvengti daugybės metų,  išmestų nereikalingų dalykų aiškinimuisi. Nors, pripažinkime, nesusipratimai taip pat gali atnešti labai puikios patirties.

Temos:

Teatras Kultūra

Naujausi straipsniai