Vieniems jis – Grigas iš filmo „Širdys“, kitiems – Liuciferis spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“, savo artimųjų ratui Deividas Breivė (25) – prisiekęs Jimo Carrey gerbėjas, pirmą kartą publikos ovacijas išgirdęs septynerių, kai lankėsi cirke. Dabar aktorius drąsiai kalba ne tik LGBT tema, bet ir apie jo gyvenimą draskiusį juodą etapą. „Į Vasaros g. 5 mane sunkiu momentu nuvežė kurso vadovas Vidas Bareikis. Už tai jam esu iki šiol dėkingas...“ – sako jaunosios kartos menininkas.
Deividai, kada jūsų širdyje gimė meilė aktorystės menui?
Kai man buvo kokie penkeri, mama pakvietė drauge pažiūrėti filmą „Kaukė“ su Jimu Carrey. Tuomet taip apžavėjo šis aktorius ir jo pasirodymai, kad negalėjau nustoti apie jį galvojęs. Vis mąsčiau, kokios neaprėpiamos yra talento jėgos – tiek veido mimikos, tiek Jimo Carey kūno ekspresija.
Kontaktas su žmonėmis man jau nuo pat vaikystės atrodė it vienas puikiausių dalykų gyvenime
Sulaukus septynerių, pirmą kartą vienas apsilankiau cirke. Iki palapinės palydėjo mamos draugė. Sėdėjau pirmoje eilėje, vyko klounų pasirodymas. Netrukus, bedus pirštu, iš visų žiūrovų aš buvau pasirinktas padėti atlikti scenoje triuką. Klounai paprašė manęs ištiesti ranką ir ant jos dėliojo daug kaladėlių. Jos buvo įmagnetintos, tad greitai iškilo aukštas bokštelis. Staiga persmelkė nepatirtas jausmas – žiūrovai pradėjo ploti ir aš pajutau mainų efektą, kuomet publika atsidėkoja, atiduoda savo dėmesį numerį atlikusiems artistams. Kontaktas su žmonėmis man jau nuo pat vaikystės atrodė it vienas puikiausių dalykų gyvenime. Visą laiką buvau iš tų vaikų, kuriems dėmesys patinka, manau, kiekvienas aktorius tai turi. Kitaip juk neišeitų į sceną pasirodyti miniai žiūrovų.
Esate iš Panevėžio, kuris turi savų spalvų. Buvo laikai, kai šiame mieste madingiausi tapo „treningiukai“ ir pikti veidai. Pauglystėje teko dėl savo pasirinkimo pakovoti, kažkam tiesą įrodinėti?
Neslėpsiu – yra tekę „gauti į galvą“ už savo aprangą, bet džiaugiuosi, kad gyvenime mane lydėjo geri žmonės, draugai. Jie patys buvo linkę į meninę pusę. Nesišlaistė gatvėmis ir neskleidė agresijos. Mano aplinka domėjosi filmais, serialais, menu. Kai tave supa panašūs asmenys, kūrybiniu keliu eiti lengviau, net ir to meto Panevėžyje (šypteli).
Dabar popiuliaru kuriant tam tikrus personažus, vaidmenis naudotis išskirtiniu dialektu, tačiau sunku vieno herojaus vaidmenyje neįstrigti. Jums teko „persilaužti“ atvykus į Vilnių, slėpti tarmę?
Labai priklauso nuo profesijos, nes ne kiekviena profesija reikalauja bendrinės kalbos, tačiau akademijoje, jau pirmame kurse, gavau pastebėjimą, kad turiu valdyti savo kalbą, nes tarmė suteikia tam tikrą spalvą, tam tikrą paveikslą. Jeigu tu teatre kalbėsi su tarme, tai nebeatrodys originalu, personažas kartosis. Per pusę metų gyvenimo Vilniuje išsivaliau savo akcentą, žinoma, galiu kalbėti ir tarmiškai. Pavyzdžiui, seriale „Pone prezidente“ vaidindamas taksistą naudojau dialektą, nes jis tam vaidmeniui labai tiko. Galų gale, tarmę reikia saugoti, nes tai – mūsų kultūros dalis.
Pirmame kurse, gavau pastebėjimą, kad turiu valdyti savo kalbą, nes tarmė suteikia tam tikrą spalvą
Rodos, anksčiau jus traukė komiški personažai, norėjote linksminti aplinkinius, bet štai paskutiniais metais kuriate rimtus vaidmenis kine bei teatre. Kas pasikeitė?
Rinktis įvairiapusiškumą man siejasi su aktorystės meno tobulinimu. Komiku niekada nenorėjau būti, mane visuomet žavėjo rimti vaidmenys, tačiau gyvenime visi profesiniai ieškojimai vyko natūraliai. Pavyzdžiui, suvaidinęs Grigą Justino Krisiūno filme „Širdys“, atkreipiau į save dėmesį. Tai vienareikšmiškai buvo iki šiol didžiausias mano vaidmuo kine.
Įsiamžinote ir seriale apie homoseksualią pora „Tomas myli Domą“. Jis sulaukė daug teigiamų internautų įvertinimų. Jaučiatės drąsiai kalbėdamas LGBT temomis?
Absoliučiai neturiu jokio nusistatymo prieš homoseksualumą, man atrodo, kad meilė yra meilė ir ji visur – tokia pati. Negalima drausti žmogui mylėti ar jį už tai peikti. Meilė egzistuoja per amžius, juk visi apie ją kalba nenutrūkstamai. Ypatingos baimės nejaučiu, dažiausiai tai ir baigiasi piktais komentarais.
Serialo autorius – Šarūnas Banevičius. Abu manome, kad „Tomas myli Domą“ niekuo nesiskiria nuo kitų serialų. Kalbame apie tuos pačius jausmus, nesvarbu, jie tarp moters ir vyro, moters ir moters, vyro ir vyro. Pats kokioje aštuntoje klasėje buvau ne pavyzdys. Tuomet trūko vaikams švietimo apie jausmus, porų santykius, pačią meilės sąvoką bei jos egzistavimo būdus. Niekuomet neskleidžiau agresijos, tačiau ne viskas man atrodė savaime suprantama. Ėjau per gyvenimą, mokiausi, mačiau ne vieną pavyzdį ir po truputį suvokiau, kaip viskas iš tikrųjų yra.
Visų nepakeisi, yra labai užkietėjusių žmonių. Manau, kad viskas remiasi į švietimą. Žmogus pats turi jo siekti. Kalbant apie vyresniąją kartą, jie atėjo iš labai gūdžių laikų, kai būti homoseksualiu atrodė nusikaltimas. Dėl sistemos propaguojamų vertybių, daugumai tai reiškė pažeminimą, kažkokią gėdą. Manau, kad dauguma tos kartos žmonių bijo apie tai kalbėti, lieka šešėlyje.
Gyvenime turėjote ir skausmingų patirčių, susirgote depresija, net bandėte prieš save pakelti ranką. Apie tai irgi kalbate be kaukės. Dalijantis savo istorija viduje neprabunda tamsūs prisiminimai?
Stengiuosi atvirai kalbėti ir sakyti, ką galvoju. Suprantu, kad kai eini į viešumą, žmonės apie tave skaito. Natūralu, jog kažkam gal būsi pavyzdys. Lygiai taip pat aš turiu žinomų žmonių, kuriuos seku, kurie man yra autoritetas. Būtent dėl to kalbu garsiai. Tas atvirumas dažniausiai įkvepia, padeda pačiam daugiau apie save suprasti. Aš atvirai kalbu apie savižudybę. Esu pats susidūręs su depresija, bandžiau kelti prieš save ranką. Tokių žmonių, kaip aš – ne vienas. Jie – visame pasaulyje ir man atrodo, kad kuo dažniau kalbėsime apie tai atvirai ir išmoksime tą daryti, tuo mažiau liks paslėptų savyje dalykų, tamsos, kuri gali iššaukti be galo liūdnus efektus.
Kas jauno žmogaus gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, kodėl taip netikėtai ėmė slysti žemė iš po kojų?
Studijų laikais man buvo be galo sunku. Kurį laiką stengiausi prie visų prisitaikyti. Palaipsniui tai virto vidiniu pykčiu ant savęs. Kankino nebylūs klausimai, kodėl neišdrįstu tarti „ne“ ir nuolatos taikstausi su mano įsitikinimams prieštaraujančiais veiksmais. Juodos mintys kaupėsi. Tada nesuvokiau, kad negalima visiems patikti, reikia atstovauti savo nuomonei. Mano gyvenime buvo etapas, kai iš viso negalėjau reikštis, jaučiausi įkalintas nuolatinio prisitaikymo. Sudėtingai psichologinei būsenai, besivystančiai depresijai įtakos turėjo ir mano vaikystė. Tėvai išsiskyrė, kai buvau visai mažas, su tėčiu nepalaikėme ryšio, jis rodė menką susidomėjimą mano gyvenimu. Skaudu. Tokie dalykai nepriveda prie gero. Juk šeima vaikui – svarbi.
Reikėjo atsigulti į psichiatrinę ligoninę, kad širdyje ir galvoje įsijungtų tas tyras noras keistis, priimti save tokį, koks esu
Ilgą laiką kamavo neigiami jausmai. Reikėjo atsigulti į psichiatrinę ligoninę, kad širdyje ir galvoje įsijungtų tas tyras noras keistis, priimti save tokį, koks esu ir atrasti jėgų nebebijoti išeiti į šį pasaulį. Iki šiol jaučiuosi nepaprastai dėkingas visiems gydytojams, kurie man padėjo.
Kas suteikė pirmąją pagalbą, ištiesė ranką sunkiu metu?
Pirmą ir pačią reikalingiausią pagalbą man suteikė geriausias draugas, kuris viską pastebėjo, matė, kaip sunkiai išgyvenu viduje. Į Vasaros gatvę nuvežė kurso vadovas Vidas Bareikis. Jis už mane padarė tą žingsnį, nes aš pats nebūčiau ryžęsis. Dėkoju ir savo tėvams, kurie nesmerkė, palaikė, lankė. Kursiokai irgi padėjo atrasti kelią į sveiką gyvenimą. Psichiatrinėje ligoninėje praleidau mėnesį, grįžęs namo ėmiau lankytis pas psichologus. Iki šiol akylai rūpinuosi savo psichologine sveikata. Aktoriai ypatingai jautrūs, kadangi žaidžia emocijomis. Mes daug ką perleidžiame per save, todėl reikia išmokti suvaldyti tą užplūstančią jausmų amplitudę.
Psichoterapeutai matė mano gyvenimą iš šalies, todėl galėjo pakreipti reikiama linkme, padėti surasti atsakymus į rūpimus klausimus.
Dabar noriu kalbėti apie konkrečią savo situaciją, nes dauguma žmonių iki šiol nedrįsta paprašyti pagalbos. Kiekvieno situacija unikali, tačiau esu tikras, kad jei apninka beprasmiškumo jausmas, nenoras kažką daryti, kai pastebi, jog net mėgstamos veiklos nedžiugina, tai jau yra signalas, kad kažkas tavo gyvenime klostosi netinkamai. Aplinkiniams reikia mokytis stebėti ženklus. Kartais net mažas pajuokavimas „nenoriu gyventi“ gali būti rimtas pagalbos šauksmas. Svarbu vienas kitu rūpintis, kalbėti, leisti suprasti, kad esame visi kartu. Kiekvienas mūsų – iš skirtingų namų, su skirtingomis traumomis, skirtingomis mintimis, todėl, nebūdamas psichologu, nežinau, kaip iš karto atpažinti grėsmę, bet dabar daugiau dėmesio kreipiu į tai, ką kalba aplinkiniai. Išmokau ne tik klausyti, bet ir išgirsti.
Apie teatro akademiją dažnai burnoja dauguma aktorių. Kokią įtaką jūsų išgyvenimams turėjo mokslai?
Iš tikrųjų kritikos Teatro akademijai tikrai turiu. Pati tvarka ten tokia, kad žmonės ilgai sėdi – praktiškai nuo ryto iki vakaro. Įdomu, kiek tai yra naudinga. Kartais pamirštame socializuotis... būnant juodoje dėžutėje, gyvenimo neišmoksi. Aišku, madinga galvoti, kad štai čia bohema, vyksta kūryba, tačiau iš tiesų apkrova žmonių, atėjusių su skirtingomis patirtimis, didžiulė. Norėčiau, kad būtų daugiau įsiklausymo, mažiau žeminimo ir muštravimo. Neminėsiu pavardžių, bet esu girdėjęs ir tokių istorijų, kai studentą dėstytojas su žemėmis maišo.
Jautrūs žmonės tikrai gerai nereaguoja į pakeltą balso toną, daugumai aprėkimas visų akivaizdoje lygus pažeminimui. Man iš tikrųjų labai pasisekė. Mūsų kursui dėstė Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas. Jiedu stengėsi skatinti bendrystę, atvirumą. Turėjome daug pokalbių. Išmokome vienas kitą mylėti, pažinti. Iki dabar su kursiokais ir dėstytojais palaikome šiltą ryšį. Taip pasiseka ne visiems. Norėčiau, kad ne tik teatre, bet ir kitose įstaigose žmonės jaustųsi reikalingi, nes už būseną, kai tau atrodo, jog visiems esi tuščia vieta, baisiau tikriausiai nieko nėra.
Be to, kad vaidinate, dar ir tapote. Kas jus šiam hobiui įkvepia?
Mano aistra tapybai prasidėjo nuo grafinio dizaino, kadangi aš esu didesnis kino gerbėjas, man labai svarbūs yra filmų plakatai, tai, prieš kokius septynis metus, buvau labai kritiškas lietuvių kūrybai. Mano nuomone, plakatams trūko šarmo, išskirtinumo. Nusprendžiau pats pabandyti kažką sukurti. Užsikabinau. Įvaldžiau „Photoshop“ programą, pamačiau, kokios beribės jos galimybės. Viskas atrodė be galo įdomu. Įgūdžiai vis labiau vystėsi, šiuo metu savo vizualizacijas parduodu.
Tapyba visai neseniai atkeliavo drauge su meile vizualizacijoms. Nusprendžiau pabandyti piešti ranka. Užsiminiau kursiokams, kad noriu pabandyti ir per gimtadienį iš jų gavau molbertą, teptukų bei drobės. Trauktis nebebuvo kur (juokiasi). Dėkoju kurso bičiuliams, kad pastatė tą pirmą laiptelį. Mano tapybos darbų taip pat galima įsigyti internete. Įkvėpimas tapymui dažniausiai gimsta iš sapnų. Kažkada propagavau sąmoningą sapnavimą, todėl iki šiol labai ryškiai matau vaizdinius, kurie aplanko nakties metu.