„Ilgai buvau: „Mama, žiūrėk, tas“. Vaikai gatvėje žiūrėjo ir rodė pirštu baksnodami tėvams, nors nė vienas vardo neatsimindavo“, – juokėsi apie žinomumą paklaustas Arūnas Sakalauskas. Trečiadienio vakarą pokalbių laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ su Ryčiu Zemkausku aktorius prisiminė jį daug metų slėgusį alkoholizmą ir laimę, kai sugebėjo šią ligą išsigydyti.
„Google" mane palaidojo 2013 m. Varniuose. Nustebau, įdėjau į „Facebook", o aktorė Gražina Baikštytė paskambino ir sako: „Aš jau seniai mačiau, bet bijojau tau skambinti”, – iš neapdairumo juokėsi aktorius.
„Mūsų šeima labai sunkiai vertėsi. Kūno kultūros nedarydavau mokykloje, nes neturėjau aprangos. Buvome keturi vaikai – vyriausia sesuo, aš, vėl sesuo ir mažiausias brolis. Tai man truputį nepasisekė, nes teko nešioti moteriškus marškinius ir kitus drabužius", – nelengvą vaikystę Tauragėje prisiminė A. Sakalauskas.
„Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu aktorius. Nemokėjau daugybos lentelės. Žiūrėdavau filmus ir visada galvojau, kad aš padaryčiau geriau. Skamba žiauriai, bet taip buvo", – nepermaldaujamą charakterį nuo vaikystės demonstravo aktorius.
„Pirmuoju stojimu į aktorinį neįstojau. Kitais metais stojau ir įstojau į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, nors nebuvau pasiruošęs skaitymo. Vėliau dirbi teatre, užsisuki ir nieko naujo „nepagauni”, tad nuėjau dėstyti į Akademiją, nutariau baigti magistrantūros studijas”, – apie grįžimą į mokslus kalbėjo A. Sakalauskas.
„Kartais žiūri spektaklį ir matai, kad dar vieną žingsnį žengsi ir viskas įvyks, bet niekaip jo nežengi, nes bijai. Jeigu per daug giliai įlendi, nesugebi pasakoti žmogaus istorijos, paskolindamas jam savo kūną, jis tiesiog pasiskolina jį. Jis pasinaudoja tavimi”, – nelengvą darbą ant scenos ir vaidmenų „prisijaukinimą" akcentavo aktorius.
„Iš pradžių aš labai daug klydau, vaikščiojau pas psichiatrus, kol man išaiškino, kad tai elementari liga – alkoholizmas. Kiekvienas mes turime savo dugną. Paskutinis lašas buvo tuomet, kai aš atsikėliau policijos komisariate ant suolo, nes policininkai mane rado gulintį gatvėje”, – negailestingą ir sunkų laikotarpį prisiminė A. Sakalauskas.
„Aš buvau pragaro pusėje ir supratau, kokia yra kančia, kai nieko negali padaryti, nors tau visi sako: „Susiimk”. Nesakau, kad ta liga nepagydoma – ta šventė dabar visada su manimi”, – apie sėkmingai nueitą gydymo kelią atsiliepė aktorius.
„Pats tiek metų būdamas alkoholiku išmoksti manipuliuoti. O dabar žmones matau kiaurai, kurie sako netiesą ar turi kažkokių motyvų. Niekada nepriversi žmogaus mesti gerti, jeigu jis pats to nenorės. Žmonės, nežinodami, kaip iš to išeiti, dažnai žudosi. Kasmet netenkame tūkstančio žmonių, kurie nusprendžia savo noru išeiti iš gyvenimo, dalį jų paskatina alkoholis. Turime kažką daryti, kad tie skaičiai mažėtų”, – akcentavo aktorius.
„Nebūkite kuklūs, nėra čia ko kuklintis, gyvenimas trumpas”, – linkėjo visą vakarą šypsotis privertęs A. Sakalauskas.
Antrąją vakaro dalį vedėjas Rytis Zemkauskas pradėjo klausimu, ar geba žmonės gerą aktorių atskirti nuo prasto.
„Ne visada.
Dažnai mes, aktoriai, sakome, aš atiduodu save, atveriu save. Taip nėra. Aktoriai daugiau vampyrai, jie ima iš žiūrovų. Kenčia ne aktorius, o personažas, apie kurį pasakoji. Žinoma, atidavus daug energijos, jos tiek pat ir gauni, todėl naktį kartais sunku užmigti.” – atvirai atsakė A. Sakalauskas.
Vėliau vyras pasakojo apie laikus su amžiną atilsį Vytautu Šapranausku.
„Prisiminimų yra keli. Vieną vakarą baliavojome su kritikais, o kitą dieną turėjo būti spektaklis. Vytautas jautėsi normaliai, o aš visiškai girtas. Ir jam šovė į galvą nuvažiuoti į teatrą. Mane pamatė režisierius ir pasakė, kad taip nebegali ir mane turi išmesti iš teatro.”
Aišku, aktorius tuomet išsisuko.
Apie V. Šapranauską jis juokavo ir pasakodamas linksmą istoriją apie kadaise jo pasakytą eilutę. Tuomet jie repetavo ir Vytautui reikėjo perskaityti tekstą, prasidedantį žodžiais:
„Manęs žmona paprašė nunešti paltą į valyklą...“
O tuomet Šapranauskas ištarė žodį paltas taip, kaip Arūnas seniai nebuvo girdėjęs. „Jis tarė : „Manęs žmona paprašė nunešti paltą...“ (pamėgdžiodamas savo draugą „l“ raidę A. Sakalauskas ištarė labai minkštai.)
Taip besišnekučiuojant apie senus laikus, tema pasisuko prie tokių gyvenimiškų dalykų, kaip krepšinis.
„Buvau finalinėse Žalgirio ir Lietuvos Ryto varžybose – galvojau, man galva sprogs, Per barzdą ašaros žaidėjams bėga, galvoju, taigi pinigų iš tavęs neatims, nu, nepataikei, tai nepataikei.“
Arūnas Sakalauskas iš laidos žiūrovų sulaukė klausimų ir apie spektaklius. Juokingai aktorius vienos merginos paprašytas apibūdino Oskarą Koršunovą. O kalbėdamas apie Joną Vaitkų, privertė kvatoti visus. Režisierių jis pavaizdavo kaip nuotaikų kaita pasižymintį asmenį.
„Nesuprantu, kaip taip“. – atviravo Arūnas.
Netrukus jis prisipažino, kad kartais tenka ir su nemėgstamais aktoriais padirbėti, tačiau jų vardų, žinoma, neištarė.
Pasikalbėjimų pabaigoje vyras atviravo ir apie savo aistrą apsipirkinėti internetinėse parduotuvėse, santykius su žmona ir didžiulę pagarbą jai. Vakaras su Ryčiu Zemkausku buvo atviras, nuoširdus, ir įtraukiantis.