Aktorius Artūras Murauskas: kaip Londone badavęs ir be namų gyvenęs vyras atsidūrė kino ir TV ekranuose

Artūras Murauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Sandra Galdikaitė
Publikuota: 2019-10-21 11:44
Šiuo metu aktoriaus dienotvarkė pripildyta filmavimais ir repeticijomis. Vyras nuolat vaidina teatre, reklamose, televizijos serialuose, filmuose. O savo patirtimi dalinasi ir su paaugliais: yra jaunimo stovyklos „9 zuikiai“ pranešėjas. Tačiau Artūras pasakoja, kad jei ne ankstesnis gyvenimas be namų, pavojus gyvybei, šimtai pėsčiomis nueitų kilometrų – jo kelias dabar būtų miglotas.  Tai jį užgrūdino, daug ko išmokė ir netgi turėjo įtakos profesijos pasirinkimui. 

Baigęs mokyklą – išvažiavo dirbti į užsienį

„Atsimenu, kad vieną vakarą su savo draugu vaikščiojome po Vilniaus rajoną ir  pradėjome kalbėti apie ateitį. Tada, kai pagalvojau, kas manęs laukia ateityje – aš mačiau labai tirštą rūką. O iš tiesų – nemačiau nieko.

Nežinojau ką noriu daryt, kur studijuot, todėl išvažiavau į Londoną. Tada taip visiems ir pasakiau: „važiuoju ieškoti savęs“. Aplinkiniai tam daug nesipriešino. 

Aišku tuo metu net nesuvokiau nuo ko pradėti, nes man dar buvo tik 18 metų. Ir kai dabar bandau prisiminti, kas darėsi mano galvoje – sunku tai suvokti, nes buvo kažkokia košė ir migla. 

Atvykus į didžiulį miestą ne viskas vyko sklandžiai. Pradžioje gyvenau pas lietuvius Pietų Londone, dirbau įvairius darbelius per įdarbinimo agentūrą. 

Kol vieną dieną darbai pasibaigė, kambariokas su kuriuo gyvenau mane išdavė ir aš atsidūriau gatvėje. Neturėjau nei darbo, nei kur gyventi.“

Artūras turėjo tik vienintelį lietuvio kontaktą, kuris buvo dar užsilikęs iš tų laikų, kai gyveno Vilniuje. Paskambino jam, sužinojo adresą ir su keliais maišeliais daiktų išvyko ieškoti sau vietos nakvynei.

Atvažiavus ten vaikinas išsižiojo: jį pasitiko didžiulis jaunų žmonių vakarėlis apleistame name. Pasirodo, kad tas lietuvis dar su keletu tautiečių gyveno„skvote“.

Tai terminas, kuris vartojamas apibūdinti apleistą, nenaudojamą pastatą, kurį užėmė žmonės be jokių formalių pirkimo ar nuomos sutarčių. „Skvotinimas“ Anglijoje legalus nuo 1977 metų, pastate dažniausiai įsikuria bendruomenė ir nuo jos priklauso kuo virs tas pastatas: socialinis centras, gyvenamasis namas arba tiesiog landynė. Stipri bendruomenė pastatą atgaivina, įkuria, laikosi tvarkos ir prižiūri kaip savo namus. (aut. past.)

Su visais susipažino ir nuo to vakaro apsigyveno „skvote“, kuriame praleido beveik metus.


„Gyvenimas skvote buvo įdomus. Ten išmokau preciziškos tvarkos, nes bendruomenės nariai visada diplomatiškai sakydavo kritiką apie būtiną pagarbą kitiems ir švaros palaikymą name. Ten nereikėjo mokėti nuomos ir jokių mokesčių, tai į pinigus žiūrėjau visai kitaip. Tapau chalturščiku – tenkinausi įvairiais nepastoviais uždarbiais. Tam įtakos turėjo ir krizės metai. Nes darbų tiesiog nebūdavo arba pavieniai. Buvo dienų kai išviso neturėjau ką valgyti, teko badauti.“

Metro ir aktorystės nušvitimas

„Vieną dieną Londone važiavau į kažkokią konferenciją. Beldžiausi į kitą Londono pusę, bet nieko taip ir nepavyko rasti, apėmė liūdesys. Na ką, reikėjo vėl grįžti namo. Nuėjau į metro stotelę – o mano bilietėlis nebeveikia, pinigų naujam nusipirkti neturiu. Žiūriu aš į tuos vartus su neviltim ir tik staiga kontrolierius sako: Eik praleisiu.

Įlipau į traukinį ir vagone sėdėjau vienas. Apėmė toks vienišumas, nusivylimas. Nei iš šio, nei iš to į galvą šovė mintis „TEATRAS!“ 

Tai nebuvo kažkokia sąmoninga minčių seka. Niekada su juo nebuvau susidūręs ir nesvajojau būti aktoriumi. Tiesiog tai įvyko. 

Ir tame vagone, tiesiog taip – nusprendžiau stoti į aktorinį.“


Nesėkmė paskatino piligrimystei

Artūras grįžo į Lietuvą ir bandė įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tačiau jam nepasisekė. Nusivylęs jis vėl išvyko atgal į Londoną. Tik tada jau gavo gerai apmokamą padavėjo-servanto darbą. 

Užsidirbęs pinigų – pusę atidavė artimiesiems, o su kita dalimi išvyko į Ispaniją eiti Santiago De Compastella keliu.

„Šiame išbandyme buvo tiek daug keistų įvykių, kuriuos prisiminus – iki šiol stebiuosi.

Keliavau su kuprine ant pečių, palapine ir gitara. Per dieną nuėjus keliasdešimt kilometrų atsidūriau nedideliame miestelyje. Nakvoti dar neturėjau kur, tad nusprendžiau pagroti gatvėje ir užsidirbti pinigų. Pastebėjau, kad netoliese dvi merginos daro tą patį. Susikooperavome kartu ir artimiau susipažinus merginos pasiūlė vienai nakčiai apsistoti jų namuose. 

Kadangi jokio kito varianto neturėjau ir atrodė svetingi žmonės – sutikau. Kai jau vakarieniavome, jos pradėjo klausinėti ar kažką vartoju. Ar vartoju intraveninius stimuliatorius? Aš, žinoma, purčiau galvą, nes taip tikrai nebuvo. 

O, pasirodo, jos to klausė ne šiaip sau. Nes po kelių minučių sau susileido heroino dozes ir tiesiog „atsijungė“.  Tą vakarą į jų namus priėjo dar daugiau žmonių.

Mintyse skambėjo viena: „Artūrai, tau dabar šakės! Kai nueisi miegoti – tave apiplėš ir nužudys“.

Tačiau pats su savimi kovojau: arba eiti miegoti į pavojingą gatvę, arba pasilikti čia. Nusprendžiau pasilikti. 

Atsikėliau ryte tame pačiame kambaryje. Aplinkui buvo ramu, o merginos jau ruošė pusryčius. Pasiėmiau savo daiktus ir toliau išėjau savo keliais. “


Aktorius iš viso pėsčiomis nuėjo 300 km. Kelyje sutiko daug gerų, paslaugių ir įdomių žmonių. Su jais itin artimai susibendravo, net nesuprasdamas jų kalbos. 

Nemažai suprato ir pats apie save. Grįžęs į Lietuvą vėl bandė stoti į aktorystės studijas. Ir jam pasisekė!


Sunkus kelias iki rimtų pasiūlymų

Dar studijų metais Artūras suko galvą kaip pragyventi, bet tuo pačiu lavinti ir aktorystės įgūdžius. Dirbo ir vaikų animatoriumi, ir švenčių, ir renginių organizatoriumi bei vedėju. 

„Kai tavęs ir tavo sugebėjimų niekas nežino – laukia ilgas karjeros kelias, kurį reikia prasiskinti pačiam“.

Aktorius pažymi, kad ši profesija kaip bet koks kitas darbas: „Reikia įdėti daug pastangų, kad tave pastebėtų. O karjeros pradžioje tenka dirbti iš idėjos, be be atlygio. Ir tik tada, kai jau pats pasitiki savo gabumais – pradeda megztis ryšiai. Gali tikėtis, kad, galbūt, atsiras pasiūlymų ir už pinigus.

„Jaučiu, kad jau turiu kuo pasidalinti su jaunimu. Aktoriaus profesija nėra mistinė. Tai toks pats darbas kaip ir visur. Galbūt kartais reikalaujantis daugiau fizinių bei psichologinių pastangų. Paauglių rudens stovykloje „9 zuikiai“ atskleisiu kaip gyvena aktoriai ir kokia iš tiesų jų kasdienybė. Praktiniai i6bandymai padės suvokti ir įsisavinti kaip vaidybą galima pritaikyti ir gyvenime.

O, patikėkite, tai tikrai galima!“

Naujausi straipsniai