Aktorius A.Žebrauskas: „Viešojo kalbėjimo baimė – tokia pat didelė, kaip mirties“

Andrius Žebrauskas / Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

„WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytoju tapo aktorius, improvizacijos teatro „Kitas kampas“ bendraįkūrėjas ir viešojo kalbėjimo treneris Andrius Žebrauskas. Scenos senbuvis atskleidžia, kad pats mokyklos laikais kentė nuo viešojo kalbėjimo baimės, tačiau šiandien jis dalinasi žiniomis, kaip ją sumažinti ir kokybiškai kalbėtis su savimi, kitu ir kitais.

Andriau, kodėl atsiranda viešojo kalbėjimo baimė?

Viešojo kalbėjimo baimė atsiranda dėl tam tikrų neigiamų patirčių vaikystėje. Vaikas iš pradžių nebijo susimauti, nes nėra patyręs to nemalonaus jausmo. Jis pirmą kartą skaito eilėraštį viešai, pamiršta tekstą ir pamato, kad auklėtoja/mokytoja labai skausmingai reaguoja, vaikai juokiasi, o šalia sėdinti mama užsidengia veidą delnais. Vaikas pasijunta nemaloniai, kad sukėlė tokias emocijas kitiems. Tai užsifiksuoja pasąmonėje ir ta programėlė gali suveikti net po 50 metų. Tyrimai rodo, kad auditorijos baimė yra viena didžiausių žmogaus gyvenime, ji beveik prilygsta mirties baimei.

Kaip nugalėti šią baimę?

Nugalėti neįmanoma, bet galima sumažinti. Auditorijos baimė vis tiek bus, nes kalbėdamas viešai esi stebimas, vertinamas. Svarbu, kad ji nebūtų tokia didelė, kad emocijos nenukeliautų į galvą ir neužtemdytų blaivaus proto. Padeda ne kova su baime, bet pačiam sau pripažinimas, kad ji yra. Kovojant su baime, bandant įrodyti, kad viskas yra gerai, kad puikiai jaučiuosi, gali tik pabloginti situaciją. Reikia pripažinti, kad dabar kažką darysiu ir dėl to kyla emocijų, atsiranda nerimas.

Andrius Žebrauskas / Lauros Vansevičienės nuotr.

Kodėl svarbu gebėti kalbėti viešai?

Kažkam gal ir visai nesvarbu, juk yra žmonių, dirbančių darbą, kur nėra poreikio kalbėti viešai. Viešasis kalbėjimas svarbus tiems, su kurių profesija jis susijęs, pavyzdžiui, mokytojams, politikams ir pan. Žinoma, ši baimė veikia ir asmeninį gyvenimą: kažkam yra košmaras pasakyti tostą per vakarėlį... Viešasis kalbėjimas yra labai svarbus, jis yra viena iš reikšmingiausių dalių mano mokymuose apie bendravimą, susikalbėjimą su savimi, kitu ir kitais. Jie viduje susišneku, galiu susišnekėti su kitu žmogumi, o viešasis kalbėjimas yra įrankis padedantis susišnekėti su daug žmonių. Kadangi jų daug, jie skirtingai mato pasaulį, todėl perduoti žinią, perkelti ją iš savo galvos į kitų yra sudėtinga. Jei baimė užstos gebėjimą perduoti informaciją, žmonės jos nepriims, nebūsi išgirstas ir suprastas, auditorija negaus reikiamų žinių.

Andrius Žebrauskas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Kaip viešam kalbėjimui gali padėti improvizacijos įrankiai?

Improvizacijos įrankiai labai padeda. Aš pats vedu viešojo kalbėjimo mokymus „Improvizuotas viešasis kalbėjimas“. Galima kalbėti iš anksto pasiruošus, o galima ir nesiruošus, arba pasiruošus ne 100 proc. Kartais kiti dėl baimės viešai kalbėti tekstus išmoksta mintinai, tačiau tai nebūtinai veikia. Kalbėdamas viešai, tu nesi vienas – yra auditorija ir kalbėtojas. Net kai kalbama į vieną pusę, nevyksta verbalinis dialogas, vis tiek kalbėtojas ir klausytojai bendrauja reakcijomis: klausytojai susikaupę žiūri arba pradeda murmėti, šnekėtis tarpusavyje. Jei sudomini ir įtrauki, auditorija atsidaro, kad išgirstų informaciją. Kitu atveju, užsidaro ir galvoja apie svarbesnius reikalus, nei kalbėtojas. Jei jis bus susikoncentravęs tik į tekstą, kurį kalba, nematys kas vyksta aplink, tai informacija gali ir nepasiekti tų, kam ji skirta. Būtent todėl reikia pasitelkti improvizacijos principą būti čia ir dabar: visąlaik matyti tavęs klauso ar ne, gal reikia keisti ritmą, toną, gal truputį pajuokauti, nes publika jau pavargo, gal šiek tiek pakeisti temą ir kt. Tai ir yra improvizacija.

Mokytojai turėtų suvokti, kad buvimas prie lentos, atsakinėjimas prieš klasę yra pavojingas momentas, galintis išprovokuoti baimę visam gyvenimui.

„WoW University“ paskaitose pasitelksite „Godopoco“ metodą. Papasakokite daugiau apie jį.

Jis atsirado iš improvizacijos. Yra du veikėjai Godo ir Poco. Esantis Poco rolėje mokomas emocinio intelekto – atpažinti ir išreikšti kylančią emociją. Godo rolėje mokomės ramiai išklausyti, kurti grįžtamąjį ryšį, priimti kritiką. Emocinis intelektas, kaip sąvoka, atsirado ganėtinai neseniai, mes nemokame įvardinti viduje kylančių emocijų, nes emocijų žodynas yra labai siauras. Jei paklausiame, kaip kažkas jaučiasi, atsakymų variantai būna „gerai“, „blogai“ arba „normaliai“. Iš tiesų vien pagrindinių emocijų yra 8–12, o jų atspalvių ir pustonių priskaičiuojama iki 300. Kuo geriau mokėsime pavadinti emociją, kuri atsiranda, tuo aiškiau ją įvardinsime ar išreikšime kitam ir galėsime kokybiškiau susišnekėti.

Nemažiau svarbu yra ramiai, su smalsumu išgirsti grįžtamąjį ryšį, nes dažniausiai į kritiką reaguojame puldami arba bėgdami: reaguojame, o ne išklausome. Žaisdami „Godopoco“, mokomės ir pasakyti, ir išklausyti.

Andrius Žebrauskas, Andrius Kulikauskas, Audrius Bružas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Tyrimai rodo, kad gebame vis trumpiau išlaikyti dėmesį. Gal ir šią savybę reikėtų treniruoti?

Gebėjimas susikoncentruoti ties vienu dalyku yra brandos požymis – maži vaikai labai trumpai išlaiko dėmesį, jiems reikia vis naujo dirgiklio. Dėl šiuolaikinių technologijų ir suaugę žmonės pradeda labai greitai gaudyti informaciją. Pamatei nuotrauką ar vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose, gavai mikrodozę dopamino, nori dar ir dar, vis kito ir kito, taip ir brauki pirštu per ekraną. Tačiau tokiu atveju einama paviršiumi. Mokymasis susikoncentruoti į vieną dalyką yra labai vertingas, nes gali eiti giliau.

Grįžtant prie viešojo kalbėjimo, tą patį tekstą ar paskaitą skaityti skirtingoms auditorijoms reikia skirtingai. Mes teatre sakome „koks šiandien žiūrovas atėjo“. Ne „žiūrovai“, bet „žiūrovas“, nes žiūrovai tarsi sudaro vieną būtybę – žmonės veikia vieni kitus. Kalbant viešai, scenoje, turi būti labai susikoncentravęs į čia ir dabar, kad matytum koks tavo žiūrovas: ar jis greitai viską supranta, o gal reikia daryti pauzes, pasakyti tą pačią informaciją tik kitaip ir pan.

Andrius Žebrauskas / Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr.

Labai svarbus jautrumas aplinkai?

Labai svarbus dėmesys. 99 proc. jo reikia skirti auditorijai, matyti ar ji užsidaro ar atsidaro, priima ar nepriima informacijos, supranta ar ne. 1 proc., pasilikti sau – ar nemeluoju, kaip su mano emocijomis ir kt. Jei aš jaučiuosi blogai, mano emocijos yra nerimas ir išgąstis, kalbėdamas apie užtikrintumą ir pasitikėjimą savimi, nieko neįtikinsiu. Jei ateisiu suplanavęs pasakyti, kad malonu matyti žiūrovus, tačiau mano gerklė bus išdžiūvusi ir jausiuosi nepatogiai, taip pasilabindamas aš meluosiu. Taigi, turiu pasakyti „atsiprašau, tuoj atsigersiu vandens ir galėsime pradėti“. Atsigeriu, gerklė nurimsta ir tada jau galiu sakyti „Sveiki, malonu jus matyti!“.

Ar svarbu pačiam kalbėti tik tai, kuo tikiu ir ką išmanau?

Kai kurie žmonės išmoksta labai gerai meluoti, bet tam reikia turėti itin stiprių aktorinių gabumų, kad ir pats patikėtum tuo, ką sakai. Aš laikausi principo kalbėti apie tai, ką žinau, kas pačiam įdomu ir ką manau būsiant įdomu kitiems.

Andrius Žebrauskas / Lauros Vansevičienės nuotr.

Kaip manote, ar viešojo kalbėjimo turėtų būti mokoma mokyklose?

Būtų labai gerai, nes labai daug traumų atsiranda iš to, kad mokiniams reikia atsakinėti prieš klasę. Ta aplinka labai pavojinga, nes jei kažką ne taip pasakysi ar padarysi, gali pasijuokti ir bendraklasiai, ir mokytoja. Tos traumos vėliau išauga į viešojo kalbėjimo baimę.

Aš pats niekada neidavau atsakinėti prie lentos, sakydavau, kad nemoku ir rinkdavau dvejetus. Vaidinau labai kietą bičą, o iš tiesų labai bijojau kalbėti prieš klasę.

Neseniai vedžiau seminarą ir 55–60 metų žmogus pasidalino jį traumavusia patirtimi. Jis labai gerai mokėjo fiziką, tačiau universitete iškviestas prieš auditoriją nesugebėjo atsakyti į klausimą, kurį puikiai išmanė. Dėstytoja pašiepė „ko atėjai, jei nemoki?“, kažkas pasijuokė. Jis taip ir neprisiminė atsakymo, nes emocijos užtemdė blaivų protą. Tik grįžęs į suolą ir aprimęs vėl žinojo atsakymą. Mokytojai ir dėstytojai turėtų suvokti, kad buvimas prie lentos, atsakinėjimas prieš klasę yra labai pavojingas momentas, galintis išprovokuoti baimę visam likusiam gyvenimui.

Andrius Žebrauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar negebėjimo kalbėti viešai negalime laikyti žmogaus unikalia savybe, o ne trūkumu? Ar reikia lipti per save?

Lipti per save nereikia, bet galima plėsti savo komforto zoną, jei to norisi. Pavyzdžiui, jei aš nemoku vairuoti, galiu viešuoju transportu, dviračiu ar pėsčiomis nuvykti kur man reikia, taigi, visą gyvenimą galėčiau gyventi nevairuodamas automobilio. Bet jei noriu palengvinti sau gyvenimą, praplėsti komforto zoną, reikia išmokti vairuoti. Pradžioje man bus nesmagu, nepavyks, gal ant manęs šauks instruktorius, nepatogiai jausiuosi, bet kai pramoksiu, praplėsiu savo komforto zoną – galėsiu dar ir vairuoti automobilį.

Skaitykite daugiau