„Saugau net susibraižiusias, nebeleidžiamas plokšteles – tiesiog ranka nekyla jų išmesti. Tas pats, kaip atsisveikinti su geru draugu...“ – prisipažįsta jau tris dešimtmečius vinilinių plokštelių kolekciją kaupiantis aktorius Rimantas BAGDZEVIČIUS (63).
„Mano romanas su vinilinėmis plokštelėmis prasidėjo turbūt nuo to paties kaip daugumos Lietuvos vinilistų. Aštuntajame dešimtmetyje būdavo tikras iššūkis gauti plokštelę, nes Sovietų Sąjungoje geros muzikos leido nedaug, o džiazo – ypač mažai. Rankų pirštais tokias buvo galima suskaičiuoti. Gauti originalų, įdomų vinilą buvo tikras malonumas“, – pasakoja aktorius.
Tiesa, vienu metu plokštelės kurį laiką glaudėsi pas aktoriaus mamą, paskui – dėžėse pas draugus. O kai prieš aštuonerius metus Rimantas Bagdzevičius ir aktorė Jūratė Vilūnaitė nusprendė susieti savo gyvenimus, susijungė ir jų kolekcijos, mat Jūratė irgi daug metų rinko vinilines plokšteles. Jos kolekcijoje – daugiau klasikos.
„Tada rimtai nusprendėme atgaivinti savo kolekciją: ne, ne naujas plokšteles pirkti, o įsigyti gerą patefoną, garso stiprintuvą – viską, kas privaloma vinilistams“, – pasakoja Rimantas. Dabar Mozarto aktorius klausosi kone kiekvieną dieną – bet tai būna ypatingos ramybės ir apmąstymų valandos.
„Kaip yra sakęs kompozitorius Giedrius Kuprevičius – jei muzika nuolat skamba kaip fonas, tai – ne muzika, o sienų apmušalai. Manau, būtų šlykštu paleisti džiazą ir klausytis vaikštant iš kambario į kambarį arba gaminti kotletus ir virti kopūstų sriubą skambant Mozartui... Tokios muzikos reikia klausytis ir ją girdėti. Taip, suprantu, kad tai atima laiko. Tiesą sakant, prabanga yra ne vinilinės plokštelės, o laikas, kurį reikia skirti joms klausytis. Bet tai ir yra tikrasis malonumas, – neslepia aktorius ir patikina, kad yra didelis skirtumas tarp vinilinių plokštelių ir kompaktinių diskų. – Pirmiausia skiriasi paleidimo būdas: kompaktinį diską ištraukei iš plastikinės dėžutės, įdėjai ir paspaudei, kad grotų. Plastmasė, ir tiek... O jei nori klausytis vinilinės plokštelės, ją atsargiai ištrauki iš popierinio dėklo, lieti labai jautriai, dar pažiūri, ar nesubraižyta, nuvalai dulkes... Su viniline plokštele pradedi bendrauti dar nepaleidęs jos per patefoną. Tai – tarsi koks muzikos užbūrimas.“
Nemažai plokštelių iš aktoriaus kolekcijos susiję su ypatingais žmonėmis ar įvykiais. Yra tokių, kurias Rimantui dovanojo sūnūs gimimo dienos proga, – šios jam labai brangios. Kartais naujų dovanoja draugai, pažįstami, žinantys, kokia muzika aktorių namuose vertinama.
„Seniau vinilus pirkdavau nelegaliuose turgeliuose, pamenu, net Kaziuko mugėje būdavo žmonių, kurie iš po skverno pardavinėdavo plokšteles. O kartą gatvėje prie manęs priėjo žmogus ir tiesiog padovanojo plokštelę. Gerą, retą vinilinę plokštelę. Tai kaip neprisiminsi to smagaus įvykio?“ – pasakoja Rimantas.
Jau kuris laikas plokštelės jų namuose netgi turi specialią vietą.
„Čia jau Jūratės nuopelnas, – šypsosi aktorius. – Gal kelerius metus vis kalbėjau, kaip būtų gerai, kad plokštelės gulėtų atskirai, ne tarp knygų. Ir vieną dieną grįžtu namo, o Jūratė jau sutarusi atgabena iš antikvariato spintą. Dabar joje – vien muzikos įrašai: garbingiausioje vietoje surikiuoti vinilai, stovi patefonas, o viršutinėse lentynose – kompaktiniai diskai, trisdešimties metų senumo kasetės. Žodžiu, muzika visais pavidalais. Mums tai – brangiausias baldas namuose, vadiname jį „mūsų muzikos bufetu“.“
