Aktoriaus Laimučio Sėdžiaus personažai atgimsta nejučia: „Gali atsiverti kaip knygos“

Laimutis Sėdžius / Arvydo Gudo nuotr.
Dovilė Jadzevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui Laimučiui Sėdžiui nesvetimas darbas nei prieš filmavimo kamerą, nei prieš gyvų akių pilną žiūrovų salę. Beveik 40 metų vaidybai skyręs aktorius interviu supažindina su įvairia savo gyvenimo kasdienybe. Pasak Sėdžiaus, „vaidmenys tampa tartum praėję gyvenimai“, o šių skaičius menininko karjeroje jau beveik triženklis. Artėjantį šešiasdešimtmečio jubiliejų aktorius pasitiks teatre vaidindamas jam brangų spektaklį.

Esate labai aktyvi asmenybė. Dirbate teatre, kine, vedate renginius, dalyvaujate visuomeniniame gyvenime. Kaip viską suspėjate?

Anksčiau atsikeli, vėliau atsiguli (juokiasi). Kuomet susikaupia daug darbų, tenka ko nors atsisakyti – filmavimo pasiūlymų ar renginių vedimo, bet jei veiklas suplanuoji savaitę į priekį, viską spėji. Svarbu suprasti, kad už tave darbų niekas neatliks. Dėl tokio greito tempo nėra kada nuobodžiauti, nereikia galvoti, kuo užsiimti ir ką veikti, nes nuolatos susirandi papildomų užsiėmimų. Aktorius turi mokėti prisitaikyti ir atlikti skirtingus darbus. Jeigu reikia, galiu ir mūryti, ir dažyti, ir ravėti (juokiasi).

Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų aktorystės karjera?

Besimokydamas tuometinėje Telšių trečiojoje vidurinėje mokykloje, buvau labai aktyvus. Muzikos mokykloje baigiau klarneto specialybę, lankiau skaitovų, dramos būrelius. Tuo metu buvo populiaru švęsti Naujuosius metus, kiekviena klasė ruošdavo šventines programas, o aš jose gaudavau pagrindinius vaidmenis. Jaunystėje svarsčiau pasirinkti gydytojo karjerą, tačiau mokyklos direktorius pasiūlė išbandyti aktorystės kelią.

Laimutis Sėdžius / Arvydo Gudo nuotr.

Telšiuose veikusioje kultūros mokykloje dirbo dvi jaunos pedagogės, ruošė liaudies teatro režisierius. Prisijungiau ir aš. Patiko. Šioje mokykloje dirbantys žmonės man padėjo pasiruošti stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tačiau buvau nusprendęs: jeigu neįstosiu, daugiau nebandysiu. Įstojau. Po ketverių metų studijų tuometinis Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Donatas Banionis atvažiavo į akademiją, ieškojo jaunų aktorių darbui teatre. Taip ir atvykau į Panevėžį, planavau čia vaidinti penkerius metus, o po jų ieškotis darbo kitur. Praėjo 37 metai, aš vis dar čia.

Kuo skirtingas ir kuo panašus darbas kine ir teatre? Kuris labiau jus traukia?

Teatre esu sukūręs daug personažų, kurių paletė labai įvairi: nuo pagrindinių iki epizodinių vaidmenų, nuo draminių iki vaikiškų spektaklių. Kine ar televizijoje dažniausiai atlikdavau amplua vaidmenis, kurie atitiko mano išvaizdą. Dažniausiai tai būdavo teigiami personažai, kaip kunigas ar gydytojas. Tačiau prieš kelerius metus filmą „Hamiltonas“ statęs švedų režisierius Erik Leonburg man skyrė svarbų teroristų vado Jakovo vaidmenį. Nors aplinkiniai komentuodavo, kad šis personažas neatitinka mano amplua, tačiau man tai buvo smagi ir neįprasta patirtis kino lauke.

Laimutis Sėdžius / Arvydo Gudo nuotr.

Darbas kine ir teatre yra absoliučiai skirtingas. Teatre nuolat vyksta repeticijos, kurioms kine nėra laiko. Jeigu vaidmuo epizodinis, dažnai net neperskaitai viso scenarijaus, tik savąją dalį. Žinoma, jeigu vaidmuo didesnis, diskutuoji su režisieriumi apie personažą, aiškiniesi detales.

Darbas teatre yra žymiai įdomesnis. Čia sukurtą vaidmenį kartoji metai iš metų, taip jis tampa savu. Po filmavimo kartais net užmiršti, kad esi tam tikrą vaidmenį sukūręs, atsimeni tik pamatęs filmą. Tuo tarpu teatre kurtus vaidmenis visada prisimeni. Jei dabar kas ištrauktų senus tekstus, perskaitęs kitą dieną galėčiau vaidinti. Nežinau, kaip jie atgimsta, atrodo gali atsiverti kaip knygos. Galbūt dėl to, kad spektaklis kuriamas ilgai, repetuojamas po vieną žingsnį, judesį tris mėnesius ar daugiau. Taip vaidmenys tampa lyg praėję gyvenimai, bet, kaip sakoma, reikia žiūrėti į priekį.

Kas jums yra Miltinio teatro dvasia? Koks šis teatras šiandien?

Kai atėjau į teatrą, Juozo Miltinio legenda dar gyvavo, nes jis buvo ką tik išėjęs iš darbo. Tačiau nuo to laiko praėjo jau 40 metų. Iš legendos liko tik vardas, režisieriaus atmintis ir keletas aktorių, kurie lankė jo studiją. Man dar teko vaidinti su senąja karta ir išgirsi nemažai istorijų apie Miltinį.

Laimutis Sėdžius / Arvydo Gudo nuotr.

Dabar teatras visai kitoks, jis pasikeitė, ir tai natūralu. Čia vyksta nuolatinė režisierių rotacija, jie stato labai skirtingus spektaklius, todėl teatras šiandien yra įvairus ir kintantis. Anksčiau sakydavome: „Teatras – mano antrieji namai“. Ir iš tikro taip būdavo. Vieni repetuodavo, kiti į gastroles važiuodavo, savaitgaliais per dieną po du spektaklius vaidindavome, kartu pietaudavome teatre įsikūrusioje valgykloje. Anksčiau komanda buvo lyg sucementuota, o dabar nuolatinių aktorių vis mažiau. Kai atėjau į teatrą, trupėje buvo daugiau kaip 40 asmenų, dabar ji nedidelė – 24 aktoriai. Tačiau nepakitusi išliko teatro aktorių disciplina, ji keliauja iš kartos į kartą.

Kaip manote, kokio teatro reikia šiandieninei visuomenei?

Teatras yra ieškojimo menas, stengiamės atrasti naujų formų, kurios nustebintų žiūrovą. Tačiau svarbiausiu klausimu išlieka – kokio teatro reikia? Jeigu statome spektaklius, kurie įdomūs tik kūrėjui, tada reikia kurti darbą tik sau ir pačiam mėgautis rezultatu. Dabar yra daug vienadienių pastatymų, kurie po kelių rodymų nebesurenka žiūrovų. Dėl to, dirbant teatre, reikia nuolat savęs klausti: kam skiriu spektaklį?

Laimutis Sėdžius / Stop kadras

1994 m. dalyvavau kartą per metus organizuojamame Berlyno Gėtės instituto (Goethe-Institut) festivalyje. Mėnesį ten gyvendamas, stebėjau daug stiprių darbų ir supratau paprastą, tačiau labai svarbų dalyką: jeigu spektaklis yra paveikus, žiūrovai į jį eis, tačiau jeigu manipuliuojama tik forma, modernumu, žaidžiama efektais, darbas greitai taps beverčiu. Šiais laikais žiūrovą paveikti, sujaudinti, pravirkdyti ir įtikinti yra žymiai sudėtingiau nei prieš 40 metų. Dabar visuomenė gauna daugiau informacijos ir gyvena greičiau. Tokiame tempe visada išlieka aktualumo, minties ir žodžio svarba. Štai Aleksandro Špilevojaus „Irano konferencija“ yra labai paveikus spektaklis, paremtas tekstu, dialogu, jis nestebina dekoracijomis ir efektais, tačiau yra populiarus. Kodėl? Nes būtent tokio spektaklio šiuo metu reikia žmonėms.

Jums yra tekę dirbti su daug skirtingų pjesių ir režisierių. Su kuo lengviau rasti bendrą kalbą  – dramos tekstais iš skirtingų laikmečių ar skirtingų kartų režisieriais? Kodėl?

Priklauso nuo režisieriaus, kokia jo asmenybė, koks darbo metodas. Man labai sunku dirbti su žmogumi despotu, kategoriškai kartojančiu: „Ne“, „Taip ir ne kitaip“. Pasitaiko ir tokių, kurie aktorių niekina, tyčiojasi, žemina, gniuždo ir mano, kad tokiu būdu susiformuos įtikinamesnis vaidmuo. Man taip dirbti sudėtinga, norisi priešintis.

Laimutis Sėdžius ir Ieva Šimukauskienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Jeigu aktoriui su režisieriumi repetuojant išsivysto dialogas, vaidmuo gimsta lengviau, kartais net nejučia. Tačiau tai nutinka tik bendradarbiaujant, režisieriui nedominuojant, o būnant lygiaverčiu partneriu. Taip pat svarbu dirbti su kūrėju, kuris turi spektaklio idėją ir mintį. Jei režisierius medžiagą išsianalizavo, turi spektaklio viziją, gaunasi puikūs rezultatai. Tokiu atveju net pjesė nebeturi ryškios įtakos. Ar nori suvaidinti lėkštą komediją, ar sudėtingą psichologinį turinį, turi įdėti tiek pat pastangų. Toks jau darbas. Tai, ką aktorius kuria, priima daug auditorijoje sėdinčių protų ir širdžių, todėl atsakomybė šioje profesijoje yra labai didelė. Tačiau šiuo klausimu aktoriaus darbas nėra išskirtinis – visi turime jausti pagarbą savo profesijai.

Jubiliejų pasitinkate repeticijų salėje. Kaip sekasi dirbti su A.Gornatkevičiumi ir H.Pinterio „Aliaska“?

Augustas Juozo Miltinio dramos teatre yra pastatęs tris spektaklius, bet man su juo iki šiol dirbti neteko. Pirminiame „Aliaskos“ plane vaidinti neturėjau, į jau įsibėgėjusį procesą įsitraukiau „supuolus“ mano traumai ir kito aktoriaus ligai. Jau trečią savaitę kuriame artėjančią premjerą. Su Augustu repetuojame labai ramiai, lengvai, pasitardami, todėl repeticijos praeina labai greitai. Liko dar trys savaitės ir startuosime.

Menininkams tikriausiai kaip niekam kitam asmeniniai jubiliejai siejasi ir su profesiniais, kaip šiemet pasitinkate gimtadienį namuose ir teatre?

60 metų atrodo nemažai, tačiau jausmas toks, lyg būčiau ką tik atėjęs dirbti į teatrą. Namuose savo gimtadienių niekada nešvenčiu ir šių datų nesureikšminu. Kiek kitaip yra teatre – čia jubiliejaus proga organizuojami spektaklių rodymai. Su kūrybine komanda nutarėme rodyti „Irano konferenciją“. Vaidmuo, kurį atlieku spektaklyje, man artimas. Taip pat spektaklis siejasi su maloniais repeticijų prisiminimais. Darbus pradėjome karantine, kai vienu metu buvo galima repetuoti tik keliems aktoriams (gerai, kad ši pjesė tai leido). Mano personažas jungia visą spektaklį, tad buvau labai laimingas, nes karantino periodu galėjau repetuoti su skirtingais žmonėmis. Džiaugiuosi galimybe gimimo dieną pažymėti būtent šiuo spektakliu.

Skaitykite daugiau