Aktoriai Evelina ir Gytis Šimelioniai: „Jau dabar stengiamės būti gerais tėvais“

„Jau dabar stengiamės būti gerais tėvais ir visiškai to neatidedame ateičiai. Balys dažniausiai visur keliauja kartu bei laukia užkulisiuose“,- pasakoja Lietuvos televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“ dalyvaujantys sutuoktiniai / Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-03-23 21:13
Evelina ir Gytis Šimelioniai – jauni ir kūrybingai pašėlę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro profesionalai: Evelina – tai dievobaiminga vienuolė, tai – skrupulų neturinti žudikė miuzikle „Čikaga“; Gytis – tai seržantas Fogertis – „Čikagoje“, tai – psichiatrinės ligoninės slaugytojas šokio spektaklyje „Žizel“. Jų amplua tokie netikėti ir įtaigūs, kad patikėjusieji jų kūryba vardan šių aktorių į spektaklius grįžta vėl ir vėl. Ir nuobodulys jų žiūrovams negresia – šaunioji pora dirba kone visuose uostamiesčio teatruose bei filmuojasi Vilniuje, tad pamatyti tikrai yra ką.

Neseniai aktorių pora sėkmingai startavo Lietuvos televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“, tad labai įtemptoje Šimelionių šeimos darbotvarkėje sudėtinga rasti laiko pokalbiui.

Kaip vertinate miuziklą „Čikaga“? Ar jums kaip atlikėjams dar įmanoma į jį pažvelgti tarsi iš šono – žiūrovo akimis? Esate jauni, drąsūs ir net pašėlę: jūsų manymu, ko labiausiai reikia šalies žiūrovams?

Visada į spektaklį sveika „žiūrėti žiūrovo akimis“, nors ir esi scenos veiksmo dalis. Tai priverčia visada stengtis būti svarbiu, reikalingu. Manau, kad „Čikaga“ labai vizualus spektaklis. Labai profesionali įvairiausių sričių kūrėjų komanda atliko didelį darbą, kad žiūrovai galėtų mėgautis ne tik puikia muzika, bet ir viso spektaklio metu įtemptai intriguojančiu vaizdu. Manau, kad žiūrovui visada reikia pateikti kokybišką ir išbaigtą darbą, kuriame būtų nuostabi visuma: muzikos, šokio ir reginio.

Visada į spektaklį sveika „žiūrėti žiūrovo akimis“, nors ir esi scenos veiksmo dalis.

Kaip tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklo „Čikaga“ atlikėjais? Miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovas ir pagrindinis dirigentas – garsus vokalo specialistas, profesorius iš Didžiosios Britanijos Derekas Barnesas. „Čikagos“ kūrėjams ir atlikėjams jis paliko gilų įspūdį, o kaip vertinate jūs?

Sužinojome apie atranką ir pagalvojome, kodėl nepabandžius. Ir štai mes čia. Darbas su Dereku buvo tikrai įdomus ir netikėtas. Tai žmogus su milžiniška patirtimi ir išsilavinimu, ko negali nejausti, o tai kelia didelę pagarbą. Kai dirbi su žmogumi, kuris puikiai išmano ir myli savo darbą, kūryba tampa tikru malonumu. Smagu, kad didelis dėmesys buvo skirtas būtent specifiniam miuziklo dainavimui.

Kuo Gytis ir Evelina tampa „Čikagoje“?

Evelina atlieka Annie vaidmenį – kalinė nužudžiusi savo vyrą dėl neištikimybės. Vaidmuo nėra didelis, tačiau šiame miuzikle jai dažnai tenka persikūnyti į kitus antraplanius veikėjus. Gytis vaidina seržantą Fogertį bei atlieka vedėjo funkciją miuzikle, taip pat dalyvauja ir masinėse scenose. Tuo ir įdomus šis darbas, kad viename spektaklyje gali atlikti kelis vaidmenis, tampi „daugiaplaniu“.

Evelina, esate ne tik baigusi muzikos mokyklą, profesionali miuziklo aktorė-dainininkė, pedagogė. Vaidyba ar dainavimas jums svarbiau?

Mėgstamiausių vaidmenų nėra, nes kiekvienas personažas labai brangus ir su išlietu ne vienu prakaito lašu. Džiaugiuosi, kad man siūlo ar pasiseka „gauti“ skirtingus personažų vaidmenis, nes tik taip galiu augti kaip aktorė – dainininkė. Mano specialybė labai tiksliai nurodo būtent miuziklo žanro kryptį, o čia vienodai svarbu ir dainavimas, ir vaidyba. Muzika ir vaidyba miuzikle tampa „vienu kūnu“. Ir atlikėjas turi būti „geras“ šiose srityse.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Gyti, Jūs psichiatrinės ligoninės slaugytojas – KVMT šokio spektaklyje „Žizel“, Marvinas „Bakas“ Berou – KVMT miuzikle „Boni ir Klaidas“. Gal yra ir naujų pasiūlymų?

Tikiuosi, kad dar pavyks sukurti įvairiausių vaidmenų muzikiniame teatre. Statant „Čikagą“, o prieš tai dirbant miuzikle „Boni ir Klaidas“, supratau, kad man patinka ne tik žiūrėti, bet ir vaidinti miuzikle. Tai itin lankstus ir įdomus žanras, kuriame galiu „naudoti“ ne tik savo aktorinį meistriškumą, bet ir dainavimą. Menų sąveika – svarbi mano kurso vadovo V.Masalskio metodikos dalis. Vadovo įdiegtas suvokimas, kad muzikalumas ir vaidyba yra neatsiejami elementai dabar man padeda kurti vaidmenis muzikiniame teatre.

Ar dažnai tenka dirbti kartu? Ar darbiniai kivirčai nepersikelia į šeimyninę plotmę?

Labai dažnai dirbame kartu ir tuo tikrai džiaugiamės. Mums smagu ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Mes vienas kitu labai pasitikime, suprantame iš pusės žodžio ir galime repetuoti namie. Pliusas. Ir mes niekada nesipykstame.

Kuriam tenka buities našta? Abu scenos žvaigždės, tad kuriam čiupti siurblį ar pasirūpinti vakarienės gaminimu?

Buities darbais pasidaliname draugiškai. Tą išmokom daryti, kai gimė sūnus Balys, kuriam dabar jau vieneri metai ir trys mėnesiai. Gytis puikiai gamina, dažnai jis gamina valgį, o aš plaunu indus, arba atvirkščiai.

Aktorių dienos rutina: gal retai susitinkate?

Visada pusryčiaujame kartu, tai mums labai svarbu. Vakare aptariame praėjusią dieną, kuriame planus rytojui. Tai tarsi mūsų šeimos ritualai, kurie mus jungia ir išsklaido rutiną.

Kiekvienas darbas tave atveda ten kur esi, todėl svarbiausia viską daryti nuoširdžiai ir visu šimtu procentų.

Gal padeda močiutės ar seneliai?

Padeda Gyčio mama, kurią Balys su džiaugsmu vadina „baba“. Kai abu esame scenoje ar gastrolėse, Balys su „baba“ laukia užkulisiuose. Jis jau turi nemažai aktorių draugų, tai problemų repeticijų metu nebūna.

Kokius naujus projektus, veiklas planuojate? Ar Jūsų sceninėje veikloje yra tabu, kurios neperžengtumėt?

Planų ir pamąstymų apie naujus darbus yra visada, nes menininko smegenys visada galvoja apie tai kaip išlikti. Tačiau dabar svarbiausias dalykas yra šeima ir vaiko auginimas, tam skiriame daug laiko. Jau dabar stengiamės būti gerais tėvais ir visiškai to neatidedame ateičiai. Balys dažniausiai visur keliauja kartu. Visas laisvas laikas yra skirtas šeimai. Didžioji dalis darbų visgi yra Klaipėdoje, dėl to nesunkiai pavyksta viską suderinti.

Tabu scenoje? Manau, kad dėl aiškaus ir prasmingo tikslo viskas įmanoma. Kiekvienas darbas tave atveda ten kur esi, todėl svarbiausia viską daryti nuoširdžiai ir visu šimtu procentų.

Papasakokite apie naują televizinį projektą, kuriame dalyvaujate.

Lietuvos televizijos projektas „Du balsai – viena širdis“ visų pirma patraukė savo idėja, jog turi dalyvauti būtent šeimos nariai. Labai gražu, kai šeimose dainuojama, muzikuojama. Gražu, kai dainuoja tėvas ir sūnus, senelis ir anūkė. Mūsų šeimoje muzika skamba nuolatos, todėl ir sugalvojome tokią avantiūrą. Galėtų tik Vilnius būti kiek arčiau Klaipėdos (juokiasi).

Darbo specifika televizijoje: kameros, nėra galimybės pakartoti...?

Televizija – ne teatras. Pagrindinis skirtumas yra ko gero tai, kad žiūrovas yra ne tik šalia – salėje, bet ir žiūri į tave iš kitos ekrano pusės. Reikia dirbti ir su sale, ir su kameromis. Televizijoje daugiau galimybių pakeisti matomą vaizdą: jis montuojamas, kažkas paslepiama, kažkas galbūt neišvysta dienos šviesos, o teatre išėjęs į sceną vaidinti spektaklio tu nieko nebepakeisi – viskas kas surepetuota, viskas kas atidirbta ir bus tai ką pamatys žiūrovas čia ir dabar. Teatro nei sumontuosi, nei kaip nors kitaip pakeisi. Asmeniškai mums labiau patinka dirbti teatre, nes jis visada kitoks...

Dainuoti Jums sekasi puikiai – gal planuojate solinę ar šeimos dueto karjerą? 2016 m. surengtas teatralizuotas koncertas „Jis ir Ji“.

Visada džiaugiamės, kai reikia dainuoti kartu, todėl laikui bėgant, manau, turėsime puikų repertuarą ir galėsim pradėti koncertuoti kaip duetas. Tai tik laiko klausimas.

Ar lieka laiko širdžiai mielam užsiėmimui? Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Mėgstam gamtą, pasivaikščiojimus prie jūros ir vakarus su filmais. Nusiperkam ką nors skanaus ir leidžiam sau pasilepinti.

Evelina, esate garsaus kino ir teatro aktoriaus Arūno Storpirščio dukra. Aktorinio meistriškumo genus paveldėjote iš tėvo ar išsiugdėte sunkiu darbu?

Su tėvu susitikome, kai jau buvau penkiolikos metų (tėvai yra išsiskyrę). Mūsų istorija verta kino filmo scenarijaus. Ryšį ne tik palaikome, bet manau, kad jis laikui bėgant tik stiprėja. Kiti net neįsivaizduoja kokia dovana yra tiesiog turėti šeimą, o man tai be galo svarbu. Tėtis pergyveno, kad nepasirinkčiau aktorystės, perspėjo, jog tai labai sunki profesija, bet šiandien esu ten kur esu ir nežinau genai tai ar likimas. Visos Storpirščių atžalos teatre ir ten sunkiai, tačiau su malonumu dirba.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai