Aktorei Editai Užaitei – 40 metų: „Atsiradus šeimai, pasikeičiau kaip žmogus“

Edita Užaitė su vyru Linu ir dukra Marija / Gretos Skaraitienės., Naglio Bieranco ir Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-07-22 10:04
Kino ir teatro aktorei Editai Užaitei liepos 22 dieną sukanka 40 metų. Gimtadienį ji pasitinka įdėjų kupinais namais. Aktorė džiaugiasi skaičiuojanti ne žvakutes ant torto, o įgyvendintas svajones. „Šiais metais įsitikinau, kad baimė mus nuodija, todėl numojau į ją ranka ir išdrįsau būti tokia, kokia ilgą laiką troškau“, – Žmonės.lt pasakoja Edita.

Edita, kokiomis akimis žvelgiate į būsimus metus?

Laukia be galo daug išbandymų, nes praėjusieji metai man buvo kaip niekada darbingi. Visą laiką žavėjausi amerikiečių aktoriais, kurie ne tik dalyvauja kūrybinėje veikloje, bet ir patys prodiusuoja spektaklius, filmus, nuolatos sukasi įvairiausių projektų centre. Pamąsčiau, kad esu jau pakankamai didelė ir galiu padaryti tai, apie ką seniau tik nedrąsiai pasvajodavau (nusijuokia). Kalbu ir apie mono spektaklį „Nuoga“ Oskaro Koršunovo teatre, ir apie su kolege Elžbieta Latėnaite rašomą pjesę, pagal kurią statysime spektaklį. Kalbėsime apie teatro ir kino virtuvę bei leisime žiūrovui pažvelgti į jos užkulisius.

Editos Užaitės ir Lino Ryškaus sveikatingumo centras / Asmeninio archyvo nuotr.
Editos Užaitės ir Lino Ryškaus sveikatingumo centras / Asmeninio archyvo nuotr.

Dar vienas labai svarbus mano ir vyro projektas – sveikatingumo namai. Visomis prasmėmis. Juos įkursime mums priklausančioje sodyboje. Norime žmones paskatinti domėtis ne vien vakarėliais ar trankiais pasimatymais mieste. Alkoholis dabar dažnai jaukia žmonių gyvenimus, tad  kviesime gyventi be jo. Prie viso šio projekto prisidės daug žmonių – pasinersime į jogos teikiamą ramybę, kitą sportą, ieškosime malonių būdų praleisti laisvalaikį be alkoholio. 

Editos Užaitės ir Lino Ryškaus sodyba / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Editos Užaitės ir Lino Ryškaus sodyba / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Aplinkinius kamavo rutina, o jūs jos nė nepajutote?

Visiškai. Niekada neturėjau tokių aktyvių kūrybiškai metų, kaip praėjusieji. Nepaisant to, kad man karantinas visai nepatiko, gimė tiek projektų, sumanymų už kuriuos esu asmeniškai atsakinga, kad dabar tik sėdžiu ir džiaugiuosi. Anksčiau laukdavau režisierių kvietimo, vis delsdavau kažko imtis pati. Dažnai man stigo drąsos, buvau tokia bailiukė. Šiais metais elgiuosi kaip suaugusi mergina (juokiasi).

Abejonės savimi buvo dažnos palydovės mano gyvenime. Visuomet bijojau žengti pirmą žingsnį į sceną, išmokdavau tekstą mintinai. Kaldavau ir kaldavau žodžius. Kartą pamąsčiau, kad vertėtų apsimesti, jog nebijau. Ne viskas ėjosi sklandžiai, bet džiaugiausi įveikusi baimę, todėl panašiu būdu iki šiol kovoju su emocijomis, kurios aplanko ateinant slogumai ir gąsdinimams iš aplinkos.

Edita Užaitė / V.Ovadnevo nuotr.
Edita Užaitė / V.Ovadnevo nuotr.

Man taip patiko toji akimirka, kai apsimečiau, kad nebijau. Suėmiau save į rankas. Visi žmonės – panašūs, visi – jaudinasi. Dabar nepasitikiu tais, kurie gąsdina aplinkinius ir sakau, kad bijoti – be galo destruktyvus jausmas. Viename mano spektaklyje labai teisingai kalba herojė. Eilutė „geriau nebijoti ir numirti, nei bijoti ir vistiek numirti“ – tiesiai į dešimtuką. Baimė mus nuodija. Šiais metais aš stojausi, ėjau, dariau.

Jubiliejus jums – didžiulė, įpareigojanti šventė?

Visiškai ne. Gimtadienių paprastai nešvenčiu. Nelabai jaukiai jaučiuosi, kai mane sveikina. Maloniausia – tą dieną skirti sau. Būna, per gimtadienius raunu piktžoles iš žemės, kurioje auga mano rožės, lėtai vaikštau. Na, o bėgantys metai tikrai keičia ir išvaizdą, ir mąstymą. Pastarasis dešimtmetis man davė išties daug. Atsiradus šeimai – vyrui, dukrai – pasikeičiau kaip žmogus. Subrendau, viduje sustiprėjo atsakomybės jausmas. Fiziškai dabar esu net sportiškesnė, nei tridešimties, pasikeitė mano gyvenimo būdas.

Viename mūsų bendrame spektaklyje aktorė E.Gabrėnaitė sakydavo: „visas pasaulis dėvisi, o kodėl aš turėčiau nesidėvėti?“. Labai teisingi žodžiai. Panašiai aš žiūriu į besikeičiantį amžių. Žinau, kad nieko nepakeisiu.

Edita Užaitė su šeima / BFL nuotr.
Edita Užaitė su šeima / BFL nuotr.

Užsisukus darbų maratone laiko šeimai pakanka? Kaip keistą laikotarpį išgyveno jūsų dukra Marija? 

Antroji pandemijos banga ir įvestas karantinas buvo kiek lengvesni, nes vaikas įprato. Nuo balandžio mėnesio ji jau ėjo į mokyklą. Atsirado labai daug laisvo laiko mano kūrybai. Vieninintelis keistas dalykas dukrą buvo vežti į „Zoom“ būrelius. Laukdavau, kol pasibaigs pamokos ir važiuodavome namo.

Vis pagalvoju, man, kaip mamai, dabar yra dešimt metų. Aš esu tokioje mamiškoje paauglystės stadijoje. Juk mama bręsta kartu su vaiku, o ir Marijai šiuo metu nereikia tokio dėmesio kaip leliukui. Dabar – įdomus amžius, galima pasikalbėti, ne vien elementarius rūpestingus klausimus „ar jau pavalgei?“ uždavinėti. Kaip mama irgi noriu stengtis tobulėti, svarbu, sau patikti, kad patičiau vaikui, turėčiau jai papasakoti. Tas laikotarpis – turtingas ir šeimyninių atradimų prasme.

Dažnai žiūrėdama į Mariją galvoju, kad  tokia, kokia ji – dabar, aš norėjau būti vaikystėje.Dukra – be galo protinga, savita mergaitė. Ji turi panašumų ir į mane, ir į vyrą. Apie aktorystę kol kas nesvajoja, galiu pasakyti tik tiek, o kitos svajos lai lieka jai. Su Linu abudu stengiamės dukrą visuomet išklausyti ir kaip galėdami jai padėti. Skatiname išbandyti naujus dalykus, drąsinti.

Perdegimas jums – pažįstama būsena? Kur išsiliejate, kai visko viduje daug prsikaupia? Vieni tai daro socialiniuose tinkluose, kiti – sporto salėje...

Išsilieti internete, kas dabar visai madinga – nemėgstu. Naršymas socialiniuose tinkluose duoda mažai naudos. Nei sužinai ten kažką, nei padarai. Laiko švaistymas. Komentarai ir minčių rašymas – kita kalba. Jei rašau, pirmiausia pagalvoju, ką aš noriu tuo savo rašymu pasiekti. Svarbu, kad rašymas negilintų žaizdos, o padėtų ieškoti problemos sprendimo būdų. Nuleisti garo internete nemėgstu, jei jaučiuosi pikta, pabėgioju, išsilieju aktyviai sportoduodama, kartais susikaupusį pyktį išlieju darbe.

Atsipalaiduoti padeda joga ir rožynas, kurį puoselėju jau keletą metų. Profilaktiškai perku rožes. Bendrauju su labai malonia rožes pardavinėjančių žmonių pora. Labiausiai man patinka kvepiančios rožės, turiu savo sode jų gal per 40 skirtingų rūšių.

Ko sau linkite ateinančiais metais?

Tęsti pradėtus darbus ir neleisti gyvenimo užvaldyti kažkokioms baimėms. Visomis pramėmis.

Naujausi straipsniai