Aktorei Doloresai Kazragytei – 80 metų: „Kančia ir sielvartas – toks mano likimas“

Doloresa Kazragytė / Gretos Skaraitienės / žurnalo „Legendos“ ir Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.
Jūratė Ražkovskytė
AA

Teatro aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė šią rugsėjo 27 dieną mini 80-ąją sukaktį. „Pažįstu labai daug aktorių, kurie sunkiai atsisveikino su scena. O aš – visai lengvai“, – žurnalui „Legendos“ yra prisipažinusi D.Kazragytė. Iš teatro aktorė išėjo 2003-iaisiais, tačiau jos vardas išlikęs daugelio atmintyje.

Doloresa Kazragytė prieš dvejus metus žurnalui „Legendos“ davė interviu – atvirą, paliečiantį iki širdies gelmių. Tokios yra ir D.Kazragytės knygos.

„Visos jos – mano išpažintys. Manau, kad žmonės tam tikra prasme yra panašūs, todėl mano pasakojimuose ras ką nors sau – gal naudingo, gal paguodžiančio, kad atlaikytų gyvenimo sunkumus, kad ištvertų. Šiaip tai gyvenimas yra labai sunkus“, – prisipažino tuomet D.Kazragytė „Legendų“ žurnalistei Jūratei Ražkovskytei.

Su Žmonės.lt skaitytojais dalijamės pokalbiu, kuris 2020 metais vyko Doloresos Kazragytės sodyboje.

Doloresa Kazragytė / Gretos Skaraitienės / žurnalo „Legendos“ nuotr.

Seniai pasitraukėte iš teatro. Bet turbūt sapnuose tebelipate į sceną?

Iš teatro išėjau 2003-iaisiais, pasakiau sau: „Stop, pensija atėjo.“ Paskui dar buvo keletas spektaklių, kur kvietė vaidinti, bet nebesu teatre jau septyniolika metų. Pažįstu labai daug aktorių, kurie sunkiai atsisveikino su scena. O aš – visai lengvai. Labai padėjo susitikimai mažuose miesteliuose, kur pradėjau važinėti su savo išleistomis knygomis: ten dariau, ką norėjau, – vaidinau, skaičiau ištraukas, kalbėjausi su žiūrovais. Aktorystė teatre jau buvo pradėjusi mane slėgti.

Dabar mėgaujuosi vienatve sodyboje – man ji nėra kančia. Skaitau ir skaitau, nes į sodybą suvežtos visos sūnaus vaikystės, jaunystės knygos. Arba užlipu į palėpę rašyti savo knygos – vienuoliktos jau. Visos jos – mano išpažintys. Manau, kad žmonės tam tikra prasme yra panašūs, todėl mano pasakojimuose ras ką nors sau – gal naudingo, gal paguodžiančio, kad atlaikytų gyvenimo sunkumus, kad ištvertų. Šiaip tai gyvenimas yra labai sunkus...

Aktorė Doloresa Kazragytė / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Jūs – tikra žemaitė, augusi Telšiuose, bet gimėte ne Lietuvoje. Kaip taip išėjo?

Man vis tenka pasakoti, kad tėvai nebuvo nei tremtiniai, nei politiniai kaliniai. Mama su tėvu susilaukė dviejų vaikų ir jau buvo išsiskyrę, kai prasidėjo karas. Abu gyveno Telšiuose, buvo partiniai, aktyvūs komunistai. Todėl, kai pasklido žinia, jog trisdešimt kilometrų nuo miestelio žygiuoja vokiečių armija, komunistai buvo kviečiami sėsti į sunkvežimius – bus saugiai išvežti į Rusiją.

Mama su tėvu, matyt, tame sąmyšyje vėl susitiko ir drauge iškeliavo į Rusiją. Vienuolika metų vyresnė mano sesuo Gražina tada buvo pas močiutę Mosėdyje, o trylika metų vyresnis brolis Algirdas – pionierių stovykloje Giruliuose.

Iš ten jis dvi savaites pėsčiomis keliavo iki močiutės namų. Matyt, karas ir nerimas dėl Lietuvoje paliktų vaikų tėvus vėl suartino. O gal taip buvo lemta, kad gimčiau aš – Rusijoje, Jaroslavlio srityje, Gari kaime, 1942-aisiais.

Po kelerių metų, karui baigiantis, tėvai su manimi ant rankų grįžo į Lietuvą, į Telšius. Bet kartu jau nebegyveno. Mama gana greitai apsisprendė išeiti iš partijos – suprato, kad šita santvarka nieko gero šaliai neatneš. Pamelavo, kad pametė partinį bilietą, ir daugiau niekada jokioje komunistinėje ar politinėje veikloje nedalyvavo.

Mama buvo tik keturias klases baigusi, bet mokėjo gerai siūti – tuo ir vertėsi. O tėvas, grįžęs iš Rusijos, toliau buvo aktyvistas: važinėjo po rajonus, agitavo stoti į partiją. Kai jau buvau suaugusi, brolis Algirdas, kurį vadinau Aliuku, yra pasakojęs, kad tėvas jį dažnai perspėdavo: „Tegu ta tavo draugų šeima kuo greičiau dingsta iš miestelio, nes juos ruošiasi išvežti. Jie – sąraše...“

Aliukas įspėdavo žmones. Baisūs buvo laikai... Alius universitete studijavo lietuvių literatūrą, vieną dieną viešai per susirinkimą padėjo ant stalo komjaunuolio bilietą ir pasakė, kad negali priklausyti šiai organizacijai. O sesuo Gražina, kuriai tuoj bus devyniasdešimt, buvo tikra komsomolka, baigė Teisės fakultetą, dirbo laikraštyje „Komjaunimo tiesa“, paskui – Ministrų Taryboje.

Vis dėlto kokie skirtingi būna net patys artimiausi: sesuo tarytum užmerkė akis ir nieko nematė, o brolis priešinosi. Alių, žinoma, išmetė iš universiteto – ačiū Dievui, tik tiek. Jis buvo visų mylimas Telšių literatas, rašė eiles, pagal jo komiškas pjeses buvo statomi spektakliai. Bet vertėsi labai sunkiai, susirgo inkstų tuberkulioze ir 1969 metais, būdamas vos keturiasdešimt dvejų, mirė.

Tuo metu aš jau dirbau Nacionaliniame akademiniame dramos teatre. Kaip tik vaidinome komediją „Moljeras“: laukiu, kada turėsiu išeiti į sceną, o mane kviečia prie telefono. Girdžiu sesers balsą: „Alis mirė.“ Padėjau ragelį ir nuėjau į sceną – turėjau atlikti savo misiją. Tik po spektaklio grįžau į save: „Jėzau, juk reikia važiuoti! Aliukas mirė...“

Doloresa Kazragytė / Gretos Skaraitienės / žurnalo „Legendos“ nuotr.

Aktorystė – baisus amatas: jeigu dabar vyksta spektaklis ir salėje sėdi žiūrovai, kad ir ką išgirstum, kad ir kas atsitiktų, vis tiek turi vaidinti. Tarsi kuriam laikui nustumi tą baisų įvykį, išjungi realybę. Aktorystė yra lyg koks paralelinis pasaulis. Ilgainiui pats nustoji skirti – kur scena, o kur gyvenimas. Viskas taip susipynę: važiuoji autobusu į brolio laidotuves, o galvoje tebemirga ką tik suvaidintos scenos iš spektaklio...

Dabar aš sapnuoju ne sceną, bet artimuosius: mamą, brolį. Jie ateina sapnuose todėl, kad gyvenime tarp mūsų būta stipraus ryšio. Dažnai net perspėja mane: kartą sapne mama ištiesia ranką ir duoda kažkokias tabletes. Pagalvojau: turbūt manęs laukia kokia liga. Ir akurat – susergu.

Sapnuoju ir savo buvusį vyrą Viktorą Šinkariuką. Nors jis mane labai įskaudino ir paliko, bet, matyt, nebejaučiu jam jokio pykčio. Labai gerai atsimenu vieną sapną – prisiglaudžiau prie durų staktos, matau Viktorą priešais ir sakau jam: „Viktorėli, kaip aš tavęs pasiilgau... Kaip pasiilgau...“ Prabudau – žinau, kad ištariau tai balsu.

Aktorius Viktoras Šinkariukas / Kauno dramos teatro nuotr.

Jūs jį taip stipriai mylėjote?

Tarp mūsų buvo labai stiprus ryšys ir gyvenime, ir po mirties. Sielų bendrumas. Teatras buvo visas mūsų gyvenimas, todėl net grįžus namo po spektaklių jis niekur nesitraukdavo – diskutuodavome iki nakties. Iš esmės Viktoras mane visą laiką ėsdavo, kad aš tą ar kitką blogai scenoje padariau.

O pats buvo išdidus: neduok Dieve, kas nors išdrįstų jį sukritikuoti, kad blogai suvaidino ar ką nors ne iki galo atliko! Ilgainiui supratau, kad tiesiog mūsų kaip aktorių prigimtis, darbo technika labai skyrėsi. Pavyzdžiui, aš puikiai sutapau su aktoriumi Algimantu Masiuliu – mes tokioje daugybėje spektaklių kartu dirbome, kad net jo žmona pradėjo pavydėti: gal koks romanas tarp mūsų vyksta.

Viktoras pamažu prisijaukindavo tekstą, o aš iškart nerdavau visa jėga. Todėl drauge dirbti scenoje buvo labai sunku.

Man niekad nepatiko ilgai nešiotis pjesės tekstą po sceną ir skaityti iš lapų – stengdavausi kuo greičiau išmokti. Masiulis – taip pat. O Viktoras – atvirkščiai: mokydavosi palengva, tarsi taupydamas.

Pamenu, pradėjome su Viktoru vaidinti spektaklyje „Šauksmas“. Režisierius Jonas Vaitkus galiausiai net pyktelėjo: „Viktorai, Risa jau pasiruošusi vaidinti, o tu vis dar kažko ieškai!“ Dabar svarstau, kad Viktoras turbūt teisingai elgėsi: jis baisiai nepakentė netikrumo, todėl pamažu prisijaukindavo tekstą, o aš iškart nerdavau visa jėga. Todėl mums drauge dirbti scenoje buvo labai sunku.

Aktorė Doloresa Kazragytė / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Kas jus atvedė į aktorystę?

Pašaukimas neturi jokių paaiškinimų. Nuo darželio mėgau dainuoti, šokti, mokiausi groti fortepijonu. Nusipaišiusi klaviatūrą ant popieriaus lapo, „skambindavau“ namuose, o kai pianino klasė būdavo laisva, ateidavau į mokyklą. Norėjau būti aktore, bet visi ragino geriau stoti į Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą Vilniuje – tapti pianiste. Įstojau į fortepijono klasę pas dėstytoją Antaną Končių. Jis mane iškart įsimylėjo!

Buvau gal aštuoniolikos ar devyniolikos, jis – trylika metų vyresnis. Kelerius metus gražiai asistavo, vesdavosi į filharmoniją klausytis koncertų. Ištekėjau už jo net nesuvokdama, kad tai – ne meilė. Mylėjau muziką, žavėjausi tuo, kad jis šaunus dėstytojas, kad turi volgą. Ir sesuo vis ragino nepaleisti tokio šanso. Tik mama sakė: „Risele, nesiženyk. Tu gi jo nemyli...“ O mano galvoje buvo tokia painiava... Visgi ištekėjau.

Jis turėjo kooperatinį butą Antakalnyje, atsikrausčiau pas jį. Po pirmos nakties, kai vyras bandė suartėti, aš taip pasibjaurėjau, kad pabėgau, užsidariau mažame kambarėlyje šalia virtuvės ir susisukusi prasėdėjau ten visą naktį. Man buvo šokas, jaučiausi tokia nešvari... Štai ką reiškia jaunai mergaitei visiškai nesusigaudyti, kas yra tie lytiniai santykiai. Dabar suprantu, kad taip jaučiausi dar ir dėl to, jog nemylėjau to žmogaus.

Aktorė Doloresa Kazragytė / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Po tos nakties vyro daugiau neprisileidau – tiesiog neįsileisdavau į kambarį. Tai tęsėsi maždaug pusę metų. Įsivaizduoju, kaip jis vargšas kentėjo. Aš tada jau buvau apsisprendusi, kad pianiste nebūsiu, – perėjau į aktorinį. Išsirūpinau konservatorijos studentų bendrabutyje kambarėlį ir persikrausčiau – taip mano pirmoji santuoka ir baigėsi. Tiesa, oficialiai skyrybas įteisinome negreitai – po kokių šešerių ar septynerių metų, kai jau ruošiausi tekėti už Viktoro Šinkariuko.

Prieina Čibiras ir paskelbia – jūs priimti į teatrą. Kokia tai buvo laimė! Koks svaigulys!

Su Antanu Končiumi vėliau esame keliskart netyčia susitikę Vilniuje. Žinojau, kad dėstė Čiurlionio muzikos mokykloje, vedė anglų kalbos mokytoją, jiems gimė sūnus – maždaug tuo pat metu, kaip ir mano Tomas, bet visai jaunas būdamas mirė...

O aš, pabėgusi nuo nepavykusios santuokos, nėriau į aktorystę. Trečio kurso gale mūsų dėstytojas režisierius Vytautas Čibiras pasiūlė: „Ateikite į akademinį dramos teatrą, pabandykite parodyti kokią ištrauką – bus konkursas.“ Aš su Algimantu Zigmantavičiumi vaidinau, Dalia Tamulevičiūtė režisavo. Kaip dabar prisimenu: pavasaris, šilta, sėdim lauke, prieina Čibiras ir paskelbia – jūs priimti į teatrą. Kokia tai buvo laimė! Koks svaigulys! Tuo metu aš dar ir pirmąją tikrą meilę išgyvenau...

Bet tai nebuvo aktorius Viktoras Šinkariukas?

Ne. Kokiais 1964 ar 1965 metais ilsėdamasi Palangoje užsukau į biblioteką. Pastebėjau, kad kažkoks žavus juodaplaukis vyrukas mėlynomis akimis vis žiūri į mane. Paskui priėjo ir rusiškai paklausė: „Gal galiu pavaišinti jus kava?“ Pradėjome kalbėtis. Tai buvo Saša Aristovas iš Maskvos. Pasakiau, kad einu į kiną, o išėjusi po seanso žiūriu: laukia manęs...

Taip prasidėjo mūsų su Saša meilė ir truko trejus metus. Jis atskrisdavo lėktuvu į Lietuvą, aš skrisdavau pas jį į Maskvą. Saša turėjo svajonę išvažiuoti į Paryžių, nes studijavo Tarptautinių santykių institute, puikiai mokėjo prancūzų kalbą. O aš tuo metu jau dirbau Nacionaliniame akademiniame dramos teatre – turėjau pagrindinius vaidmenis spektakliuose.

Aktorė Doloresa Kazragytė / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Atsidūriau kryžkelėje: likti Lietuvoje ar viską mesti ir važiuoti pas mylimąjį? Saša net tarėsi su Vachtangovo teatro režisieriumi Maskvoje, kad mane priimtų... Nebepamenu, kaip išsiskyrėme. Turbūt paprasčiausiai mūsų svajonės skyrėsi.

Likau Lietuvoje, netrukus pasiprašiau į Kauno akademinį dramos teatrą, nes susižavėjau teatro režisieriaus Jono Jurašo darbais. Ten, Kauno teatre, ir sutikau būsimą vyrą aktorių Viktorą Šinkariuką. Jis buvo penkeriais metais už mane jaunesnis, tada vos dvidešimt trejų, bet iš pirmo žvilgsnio mane įsimylėjo ir labai aktyviai siekė.

Šinkariukas buvo mano vienintelė ir paskutinė meilė – jos aš niekada neišdaviau. Išdavė mane.

Iš Sašos dar kurį laiką ėjo laiškai: žinojau, kad baigė institutą, tikrai išvažiavo į Paryžių, dirbo ten atašė. Kartą gavau siuntinį iš Paryžiaus. Jame buvo... kalgotkės – tada Sovietų Sąjungoje pėdkelnės tik pasirodė ir buvo aukso vertės. Daugiausia nešiodavome prisegamas kojines. Siuntinyje buvo ir vaikiškas pistoletas mano jau gimusiam sūnui Tomui, ir gabalas labai gražaus šilko suknelei.

O Jėzau, Šinkariukas pamatęs čiupo ir žirklėmis sukarpė tą audinį. Bet pistoletą Tomui paliko. Ir pėdkelnes man paliko... Saša dar parašė laišką, kad jeigu man ko nors reikės, rašyčiau jam. Slėpiau laišką, bet Viktoras rado ir perskaitė. Siaubingai pyko.

Dar po kelių vasarų mes su Saša susitikome Palangoje. Teatro gastrolės kaip tik vyko pajūry, po spektaklio gavau baisiai didelę puokštę gėlių ir laišką – Saša kvietė susitikti vakare. Atėjau, išgėrėme šiek tiek vyno, daug kalbėjomės. Atsimenu, kad lydėdamas mane prisipažino: „Kaip aš gailiuosi, kad vis dėlto paleidau tave. Kad mes – ne kartu...“

Jis jau irgi buvo vedęs kažkokio Rusijos ministro dukrą, per kurią, matyt, į tą Paryžių pateko. Parėjusi namo radau Viktorą pajuodusį, pilną neapykantos, visą naktį liejosi pykčiai ir barniai... Dėl šventos ramybės parašiau Sašai, kad man daugiau neberašytų. Taip baigėsi mano pirmoji meilė.

O Šinkariukas buvo mano vienintelė ir paskutinė meilė – jos aš niekada neišdaviau. Išdavė mane.

Taip jau yra, kad vyrą ir moterį jungia ne tik dvasiniai santykiai – ne mažiau svarbūs ir lytiniai. O aš buvau šalta, neturėjau aistros. Lytinis bendravimas mane labai nuvylė, aš jo nemėgau. Man vis trūko dvasinių dalykų, romantikos, tikro jausmo. Negalėjau bliūdus puodus suplovusi gulti į lovą ir mylėtis.

Lovos reikalai, tiesą sakant, man buvo bjaurūs. Tik dantis sukandusi vykdžiau pareigą. Tai mus skyrė su vyru. Galiausiai Viktoras susižavėjo savo studente – dvidešimt dvejais metais jaunesne Goda, kuri svajojo tapti aktore, lankė pas jį teatro studiją.

Aktorė Doloresa Kazragytė / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Skyrybos po beveik dvidešimties santuokos metų jums buvo labai sunkios?

Sunkiau jau darėsi gyventi po vienu stogu ir kentėti jo išėjimus, grįžimus. Vėl dingimus savaitėmis... Viktoras kažkodėl labai ilgai nenorėjo skirtis oficialiai, dar aštuonerius metus tęsėsi toks gyvenimas. Jau nebejaučiau nei pavydo, nei skausmo – nieko. Pavargau ir nuo jo gertynių, ir nuo neištikimybės – jau norėjau skirtis. Norėjau tik laisvės ir pabaigos. Norėjau, kad jis mane paliktų. Kad išsispręstų viskas.

Kodėl pati nežengėte to žingsnio?

Bijojau jausti kaltę, kad pati pastūmėjau Viktorą link tos kitos moters. Kad palikusi vieną nustūmiau į girtuoklystę. Galvojau: kentėsiu iki galo. „Viktorai, viskas, eik velniop“, – pasakyti negalėjau, nes mūsų dvasinis ryšys buvo stipresnis. Aš tik melsdavau: „Dieve, o kad jis mane paliktų! Aš išeičiau į savo laisvę, į savo svajones.“

Ir vieną dieną taip atsitiko. Viktoras pareiškė: „Aš išeinu pas Godą.“ Atsimenu, kaip kažką pjausčiau ant lentelės nusisukusi, – jis nematė, bet aš šypsojausi...

Paskui susitikdavome teatre po spektaklių – mačiau, kad jis nelabai laimingas, kad nėra gerai toje naujoje šeimoje. Gal ji tikėjosi, kad Viktoras padarys iš jos teatro primadoną. O jis paprasčiausiai nusigėrė... Buvo tikrai labai talentingas aktorius ir režisierius, galėjo statyti spektaklius bet kuriame teatre – jį kvietė ir Panevėžio, ir Klaipėdos teatrai. Bet jis jau nebeturėjo jėgų, buvo palūžęs. Alkoholizmas yra baisi liga – ji nesustabdomai tempia žmogų žemyn, žemyn, žemyn...

Doloresa Kazragytė / Gretos Skaraitienės / žurnalo „Legendos“ nuotr.

Kas jums tapo paguoda tuo sunkiausiu metu?

Tikėjimas, Kristus. Vaikystėje manęs nekrikštijo – mama neleido. O sulaukusi amžiaus vidurio pasikrikštijau. Dievas visada atsiunčia žmogų ar situaciją, padedančius išspręsti kokią nors problemą. Viskas prasidėjo tada, kai mūsų su Viktoru vienturtis sūnus Tomas pateko į avariją, – buvo keturiolikos, važiuodamas dviračiu Palangoje trenkėsi į sunkvežimį ir patyrė baisų smegenų sukrėtimą.

Meldžiau vieno: „Viešpatie, neatimk Tomo. Dieve, tik neatimk iš manęs sūnaus.“

Gulėjo ligoninėje tarp mirties ir gyvenimo. Pamenu, kaip mes su Viktoru atlėkėme į Palangos ligoninę, – vaizdą palatoje iki šiol atsimenu: sūnus guli be sąmonės, galva apdėta ledais. Viktoras puolė kalbėtis su ligoninės viršininku, prašyti pagalbos, kažkur kabinete su juo konjakėlį gėrė, kad apmalšintų stresą. O mane apėmė toks keistas jausmas: joks žmogus čia nepadės, kad ir milijonus dabar galėčiau pakloti. Tik Jis aukštai danguje nuspręs – gyvens mano sūnus ar ne.

Tų minčių genama išėjau į naktį, atsidūriau prie Palangos bažnyčios ir ėmiau keliais eiti aplink. Meldžiau vieno: „Viešpatie, neatimk Tomo. Dieve, tik neatimk iš manęs sūnaus.“ Nežinau, du ar tris kartus apėjau bažnyčią. Po kelių dienų Tomas atsigavo, pagijo.

Mudviejų ryšys – ypač stiprus. Tomui dabar – penkiasdešimt vieneri. Jaunystėje buvo vedęs, susilaukė sūnaus – taigi, turiu vieną anūką, kuriam jau dvidešimt šešeri. Jis gyvena savo gyvenimą ir, ačiū Dievui, nelabai rūpinasi manim, aš – juo. Prisirišimas yra labai skaudus dalykas – reikia stengtis neužkrauti savęs kitam ir nebandyti pririšti kito.

Kai sūnus devyniolikos būdamas susiruošė išvažiuoti į Ameriką, maldavau tik vieno – kad pasikrikštytų. Labai gerai atsimenu Tomą, klūpantį prie altoriaus su žvake. Nuo tada Amerikoje sūnus buvo keturis kartus: dirbo pačius įvairiausius darbus – ir arbūzus su meksikiečiais laukuose skynė, ir statybose nugarą lenkė. Parsiveždavo šiek tiek pinigų. Bet jo pašaukimas – rašyti knygas. Ne vieną yra išleidęs, tik taip ir liko avangardistas, nepripažintas menininkas.

Režisierius Algimantas Puipa ėmėsi statyti filmą pagal jo apsakymus. O prieš kokių pusantrų metų Tomas netikėtai pareiškė: „Mama, rašau knygą apie Jėzų.“ Na, sakykite, iš kur tai ateina?

Doloresa Kazragytė / Gretos Skaraitienės / žurnalo „Legendos“ nuotr.

Daug ką sukrėtė talentingo aktoriaus ir režisieriaus Viktoro Šinkariuko mirtis 2008-aisiais. Kaip jums atrodo, nejaugi nebuvo įmanoma padėti žmogui?

Man buvo taip gaila jo, kai pradėjo nusigerti, kai po maždaug penkerių metų išsiskyrė ir su jaunąja žmona, kai atsidūrė ligoninėje, ar sugėrovų sumuštas, ar, kaip žmonės kalba, specialiai pasamdytų žmonių... Kuo toliau, tuo daugiau gėrė, gyveno tarp šiukšlių ir butelių, utėlės ėjo per galvą... Išgelbėti nuo alkoholizmo neįmanoma, jei pats žmogus nemato prasmės.

Aš net kalbėjausi su kadaise mane krikštijusiu Šiaulių vyskupu, klausiau, ką daryti, kaip padėti Viktorui. Turėjau tik dviejų kambarių butuką – nei mašinos, nei pinigų – visiška bėdulė. „Tu gi žinai, kad negali jo išgelbėti. Pasiimsi pas save – pati pražūsi ir susirgsi. Tu jo išgelbėti nebegali“, – išgirdau.

Tik po daugelio metų sužinojau, kad „Via Dolorosa“ reiškia Kančios kelią, „Mater Dolorosa“ yra Motina Kenčiančioji.

Paskutinius kelerius metus iki mirties mūsų sūnus Tomas jį lankydavo: apkuopdavo butą, išnešdavo šiukšles, maisto nupirkdavo. Viktoras jau gyveno kaip visiškas valkata. Vieną dieną atėjęs aplankyti Tomas rado jį susirietusį su visais drabužiais lovoje. Užmigusį amžinu miegu. Dažnai pagalvoju: „Dieve, tu jam turbūt atleidai, kad pasiėmei iš šio pasaulio. Nes skaistyklą jis perėjo dar gyvas būdamas...“

Viktorą laidojo teatras, pašarvotas jis buvo teatro scenoje, kuriai atidavė gražiausius ir kūrybingiausius savo metus. Teatro vadovą Egidijų Stanciką buvau įspėjusi, kad laidotuvėse nebūsiu, – negalėjau net pagalvoti apie tuos šnabždesius už nugaros: „Va, čia jo pirma žmona... čia ta Doloresa...“ Ateidavau į teatrą po dešimtos vakaro, kai salėje, kur stovėjo karstas su pašarvotu kūnu, baigdavosi lankymas ir nebelikdavo žmonių. Visą naktį būdavau prie jo: kalbėdavausi, glostydavau rankas... Į laidotuves nėjau.

Viktorą palaidojo šalia jo mamos. Dar po kurio laiko ten atgulė ir mano mama. Jokių marmuro plokščių – tik ąžuolinis paminklas, kuklus užrašas ir samanėlėmis pridengtas kapas. Kaskart eidama į kapines prisirinkdavau maišelį akmenukų – sudėliojau tokią tarsi tvorelę. Ketvirta šalia jų būsiu aš.

Dažnai susimąstau – apie lemtį. Kai gimiau ir man davė Doloresos vardą, visi galvojo apie tais laikais populiarią Ispanijos komunistę Dolores Ibárruri. Tik po daugelio metų sužinojau, kad „Via Dolorosa“ reiškia Kančios kelią, „Mater Dolorosa“ yra Motina Kenčiančioji. Kančia ir sielvartas – toks mano likimas.

Fotogalerija:

Teatro ir kino aktorė Doloresa Kazragytė (31 nuotr.)
+25
Skaitykite daugiau