Aktorė Valda Bičkutė atvirai: „Visus metus mokiausi gyventi iš naujo“

Valda Bičkutė su dukra Marija/ Su Mindaugu Valiuku/ Scenoje
Autorius: J.Bratikienė
Publikuota: 2021-01-02 09:02
40 metų jubiliejų neseniai paminėjusi aktorė Valda Bičkutė sako, kad su bėgančiais metais gyvenime atsirado daugiau lengvumo. Visgi gimus dukrelei teko mokytis gyventi iš naujo: „Vėl reikėjo atrasti vidinę ramybę ir gebėjimą kiekvieną akimirką išgyventi pilnatvę.“

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Telšiai.

ZODIAKO ŽENKLAS. Skorpionas.

RYTO RITUALAS. Ryte išgeriu stiklinę karšto vandens ir puodelį arbatos. Pusryčių nevalgau. 

MĖGSTAMIAUSIAS PASAULIO KRAŠTAS. Vilnius ir Telšiai. Jei tektų gyvenime rinktis, kur gyventi, tai tikrai būtų Lietuva. 

KNYGA, PALIKUSI ĮSPŪDĮ. Vienas mėgstamiausių mano autorių – Haruki Murakami. Džiaugiuosi, kad jo knygą „Komandoro nužudymas. 1 dalis“ pavyko perskaityti jau gimus dukrelei. 

PATIKĘS FILMAS. Paskutinis, kurį žiūrėjau ir paliko įspūdį, – „Sofijos pasirinkimas“ su nuostabia aktore Meryl Streep. 

GERIAUSIA VIRTUVĖ. Draugės mano mitybą pavadino kūdikiška (juokiasi). Mėgstu kuo natūralesnį paprastą maistą ir su kuo mažiau prieskonių. Tai, ką dabar valgo mano dukrelė Marija, man visada skaniausia. Pirmenybę teikiu vegetariškai virtuvei. 

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Su vaiko gimimu tapau labiau pažeidžiama, jautresnė, atsirado kažkoks nerimas, pagalvoju, kad tik viskas gerai būtų dukrelei.

VIETA, KUR GERIAUSIAI PAILSI. Gimtieji Telšiai, kur gyvena ir tėveliai. Čia jaučiuosi visiškai atsipalaidavusi ir rami. 

KAS LABIAUSIAI DŽIUGINA. Džiaugiuosi, kad turiu vidinį troškimą mokytis, augti ir tobulėti, nes šios savybės padeda susikurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoju.

ERZINANČIOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Aukos sindromas, atsakomybės už savo gyvenimą permetimas kitiems. 

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Man atrodo, kad ji dar manęs laukia ateityje (šypsosi). 

Valda Bičkutė-Valiukienė / Liudo Masio nuotr.
Valda Bičkutė-Valiukienė / Liudo Masio nuotr.

Kokie jums buvo 2020-ieji?

Visus metus mokiausi gyventi iš naujo. Įvairiose gyvenimo srityse. Žinoma, pasaulį apėmusi pandemija vienaip ar kitaip palietė visus. Metų pradžioje dar net negalėjome įsivaizduoti, kas mūsų lauks. Kiekvienas turėjome skirtingų patirčių. Metams einant į pabaigą jau atsirado ramybė, visiškai kitaip priimu ir antrąjį karantiną. Žinoma, gaila, kad nėra spektaklių.

Kas jums buvo sunkiausia? 

Tikriausiai patys sunkiausi buvo pirmieji mažylės mėnesiai. Tapusi mama kiekviena moteris patiria individualių išgyvenimų, visgi gal yra ir visoms bendrų. Po gimdymo taip viskas susimaišė, kad, regis, nebežinojau, kur kairė, o kur dešinė, rišlaus sakinio kartais negalėjau suregzti (juokiasi).

Kurį laiką gyveni tarsi kitoje realybėje. Juk motinystėje visko tenka mokytis nuo nulio. O mano gyvenime viskas taip kontrastinga – ilgą laiką buvau viena, kaip kokia katė – vaikščiojau, kur norėjau ir kada norėjau. Mėgavausi gyvenimu, visišku komfortu, absoliučia laisve. Ir vieną dieną nutiko taip, kad net galvos nebeturiu laiko išsiplauti. Visiškai atsidaviau vaikeliui. Įvyko tikrai didžiulis virsmas.

Ko labiausiai išmokote per tuos metus? 

Būti čia ir dabar. Buvimas su vaiku to labiausiai išmoko. Visas laikas dabar priklauso mažajai. Jeigu imsi jaudintis, kad ne viską suspėji, tiesiog perdegsi. Kai tik nusiramini, viskas susiklosto stebuklingai gerai, atsiranda ir daugiau akimirkų, kai dukrelė ramiai žaidžia su tėčiu arba močiute.

Tiesa, kartais užklysta minčių, kad jeigu per karantiną būčiau viena, tai tiek visko nuveikčiau – daugybę knygų perskaityčiau, galybę filmų peržiūrėčiau, tiek geros muzikos perklausyčiau... Tam vis pritrūksta laiko. Galvoju, negi ir nespėsiu viso to padaryti! Bet, žinoma, prasmingesnio laiko nei su mažąja Marija ir negali būti.

O koks saldus jausmas apima, kai suprantu, kad mes jau tuoj ir pasikalbėti galėsime. Tuoj ji ir vaikščioti pradės – juk artėja metukai. Su dukrele, užgriuvus krūvai buities darbų, vėl iš naujo reikėjo mokytis mėgautis kiekviena akimirka – taip, kaip buvau išmokusi būdama viena. Labai svarbu sugrįžti į tą pačią palaimos būseną, tik jau kitaip. Džiaugiuosi, kad metams einant į pabaigą tai jau pavyksta visai neblogai (šypsosi).

Dukrelė išmokė daugelio dalykų?..

O taip. Tapus mama apskritai keičiasi bendravimas. Labiau imi jausti kitus žmones, juos priimti, atsiranda daugiau jautrumo. Į kiekvieną imi žiūrėti su ramia vidine šypsena. 

Valda Bičkutė su dukra / Mindaugo Valiuko nuotr.
Valda Bičkutė su dukra / Mindaugo Valiuko nuotr.

Vaikus auginančioms moterims, užgriuvus buities darbams, apie ramybę lieka tik pasvajoti, tiesa?

Žinoma, tai nelengva. Buities iki dukrelės gimimo mano gyvenime išvis beveik nebuvo, namai visada būdavo sutvarkyti, masažas kiekvieną savaitę padarytas. O čia staiga viskas apsivertė. Bet, kaip minėjau, išmokau vis labiau atsipalaiduoti, grįžti į palaimingą būseną. Tiesiog reikia būti čia ir dabar.

Gal tokiu laikotarpiu pravartu mokytis priimti daugiau pagalbos iš šalies?

Taip, be abejo, pagalba labai praverčia. Kadangi abi su sese auginame panašaus amžiaus mažyles, tai pasisavinome mamą ir ji dabar daugiausia gyvena Vilniuje. Pas tėtį į Telšius grįžta tik savaitgaliais. Bet nieko, nepyksta. Atvirkščiai – džiaugiasi, kad gali matyti anūkes. Be mamos pagalbos būtų sunku. Stigtų jėgų viskam. Nors kartais, neslėpsiu, kyla vidinė kova, kai imi galvoti, kad ir viena turėtum susitvarkyti namuose. Svarstau, galbūt turėčiau būti stipri ir pajėgti viską: ir dukrele pasirūpinti, ir namus idealiai sutvarkyti, ir manikiūrą bei pedikiūrą pasidaryti...

Kartais erzina nenuvalytos dulkės, dar kas nors. Bet tokiomis akimirkomis reikia tiesiog kvėpuoti ir grįžti į šią akimirką. Juk dabar viskas yra gerai. O dar, kai pasižiūri tokius filmus, kaip „Sofijos pasirinkimas“, supranti, kad tikrai viskas yra nuostabu. Laikyti glėbyje vaikutį, vartytis lovoje ir drauge čiauškėti – didžiausia laimė. Svarbu atmesti slogias mintis, nors toks jau tas mūsų protas – reikia jam skausmo ir kančios. Tai jo nuolatinis maistas. Tad turime kaskart duoti sau komandą grįžti į šią akimirką – pakvėpuoti, apsidairyti aplinkui ir tiesiog būti.

Kaip manote, kokia esate mama? 

Nežinau, kokia esu mama, tik žinau, kad labiausiai norėčiau gebėti įsiklausyti į vaiką. Kiekviena siela atsineša kažką savo, tik turime suprasti, ko jai reikia. Kita vertus, pradedu aiškiai matyti, kad reikės dukrai nustatyti aiškias ribas. Bet kaip tai padaryti su meile ir laiku, dar teks mokytis (šypsosi). Manau, kad tėviškas griežtumas turi būti neskausmingas, o tvirtas ir ramus. Tokios vidinės stiprybės dar teks pasimokyti. 

Pakalbėkime apie stiprybę šiuo daugeliui nelengvu laiku. Žmonės išgyvena dėl nežinomybės, patiria baimių. Ar jums tai pažįstama?

Aišku, ir mane veikia tai, kas vyksta. Bet kas iš to, jeigu panikuosi, pasiduosi baimei? Savo reakcijas visgi galime pasirinkti. Svarbu netapti aukomis. Dažnai žmonės su didžiuliu pasimėgavimu kalba apie savo bėdas. Tokie identitetą kuria per nelaimes, baimes, ligas. Visi šie sunkūs dalykai tarsi suvienija žmones. Taip gyveno mūsų tėvai, seneliai, tačiau gal metas pamatyti save kitomis spalvomis ir susikurti kitokią tapatybę.

Pati sąmoningą vidinę kelionę pradėjau maždaug prieš dešimt metų. Ieškojau žinių, mokytojų. Vis dėlto net ir kai jau atrodo, kad nemažai žinai, pradėjus naują etapą, vėl tenka mokytis iš naujo. Bet jeigu kažkada gyvenime pasirinkai kryptį ir apsisprendei, kur nori eiti, kuo trokšti tapti, tai ir turi sau kaskart priminti. Jei kažkada sau pažadėjai eiti šviesos, džiaugsmo link, labai svarbu tai ir daryti.

Tikite, kad sunkūs laikai sukuria stiprius žmones? 

Kažkada žmonės pasirinko tokį scenarijų – mokytis per kančią, sunkumus. Šiais laikais yra žinių, kad galime mokytis ne tik per nelaimes, ligas, dramas. Gal jau ieškokime kitų būdų – harmoningesnių. Daug ką pasirinkti galime sąmoningai.

Neseniai atšventėte 40 metų jubiliejų. Ką jums reiškia prabėgę metai? 

Gal ir keista, bet man atrodo, kad aš vis einu jaunyn. Mokausi vidinio lengvumo ir su kiekvienais metais jaučiu, kad tampu vis lengvesnė. Bet kiekvienam – savos pamokos. Lengvabūdžiams, galbūt, reikia mokytis rimtumo. Mano gyvenimo pamokos nebuvo lengvos, bet, jaučiu, viskas keičiasi. 

Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas / Pauliaus Peleckio nuotr.
Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas / Pauliaus Peleckio nuotr.

Gimus dukrelei, labai nekantravote grįžti į sceną? 

Taip, ankstyvą rudenį vaidinau pirmajame spektaklyje po ilgo laiko. Teatre buvome visos: aš, mano mažylė ir mama. Ypatingą dieną savo gyvenime įrašiau didžiosiomis raidėmis. Mano aktorės tapatybė, kurią gerai pažįstu, labai gražiai susijungė su nauja – mamos tapatybe. Supratau, kad tą akimirką, kai išėjau į sceną, gimė nauja Valda. Jausmas, kad galiu stovėti scenoje, o grimo kambaryje yra mano dukrytė, buvo toks nenusakomas. Buvau labai dėkinga.

Beje, dėkingumo praktika – pati lengviausia. Vos susierzinus, pajutus pyktį, kaip pirmoji pagalba galėtų būti sustojimas ir padėkojimas už visa, ką turime. O padėkoti visada yra už ką. Už tai, kad šiandien kvėpuojame, esame gyvi, turime ką valgyti...

Po padėkos stebuklingai grįžta gyvenimo skonis. Žinoma, tam reikia sąmoningumo, kasdienės savistabos. Labai patinka frazė, kad išminčius pagalvoja ne tik prieš sakydamas, bet ir prieš galvodamas. Mintis ir žodžius svarbu kontroliuoti. Jeigu pasigilintume, apie ką mąstome ir ką kalbame, suprastume, kodėl taip gyvename. Manau, rinktis savo mintis ir žodžius yra tikroji laisvė.

Kaip jums atrodo, ko mus visus labiausiai moko šis laikotarpis?

Man labai artima viena įžvalga apie tai, kad šis laikotarpis, kai turime gyventi atskirtyje, susijęs su nesąmoningu jos troškimu. Kaip įprastai pasireiškia atskirtis? Kritikuojant kitus, piktinantis, skirstant žmones į gerus ir blogus. Norėjome atskirties, ją ir gavome. Dabar galime suprasti, ką reiškia, kai negalime gyvai su žmonėmis susitikti, drauge pabūti, apsikabinti. Visa, kas vyksta, mane įkvepia ieškoti nuolankumo, ramybės, būti čia ir dabar. Juk ši akimirka yra brangiausia, ką turime. Žinoma, norisi, kad kitais metais turėtume galimybę kurti, dirbti, laikas būtų ramus ir šviesus. To visiems ir linkiu. 

Valdos Bičkutės ir Mindaugo Valiuko dukters Marijos krikštynų akimirka/ Sigos Gailiuvienės nuotr.
Valdos Bičkutės ir Mindaugo Valiuko dukters Marijos krikštynų akimirka/ Sigos Gailiuvienės nuotr.

Naujausi straipsniai