Aktorė Vaida Lisikaitė: „Suprantu, kad „fyfos“ etiketės lengvai nenusiplausiu“

Vaida Lisikaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-12-08 17:32
„Gyvenime visiškai nesu instagraminė fyfa. Ką jau ten – net nemoku padoriai naudotis socialiniais tinklais“, – šypteli aktorė Vaida Lisikaitė (32). Toks jau tas likimas – naujausiame Tado Vidmanto filme „Pats sau milijonierius“ ji vaidina būtent instagraminę fyfą. Tačiau neabejoja: ateis diena, kai žmonės išvys visai kitą jos pusę.

Iš reklaminio stendo gatvėje šiek tiek pašaipiai žvelgia Vaidos herojė: kilometrinės kojos, leopardo kailio rašto suknelė, ilgaplaukis špicas vietoj rankinuko ir stipriai išreikštos lūpos. Tikroji Vaida sėdi prie kavinės staliuko ir šaukšteliu maišo žaliąją arbatą be cukraus: nė lašo makiažo, oversize nertinis ir nuoširdi šypsena. „Visos mano bėdos dėl tų lūpų, – guodžiasi pusiau juokais. – Na ir pabandyk atrodyti rimta mergina... Kartais net bandau jas užpudruoti, kad nebūtų tokios didelės. Juk būna situacijų, kai noriu atrodyti solidi moteris, – bet jau tos lūpos...“

Turbūt esi vienintelė Lietuvoje aktorė, kuri norėtų mažesnių lūpų.

Suprantu, kad tai nėra pirmoji pasaulio problema (juokiasi). Bet kartais tai vargina. Man patinka nuosaikumas: kalbant ne tik apie išvaizdą, bet ir apie kitose gyvenimo sritis. Deja, mano veido niekas nepavadintų nuosaikiu, gyvenimo – turbūt irgi. Šis etapas man keistas: dorai nežinau, kas esu, daug kas kelia abejonių, visiškai neįsivaizduoju, kas nutiks ateityje. Kartais jaučiuosi brandi ir net senstelėjusi moteris, o kartais – tokia naivi ir nepatyrusi mergelė... Laimė, bent humoro jausmas nedingsta: tik jis ir gelbsti, kai labiausiai reikia.

Vaida Lisikaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Vaida Lisikaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Visus metus tavęs Lietuvoje nebuvo. Bandei ieškoti laimės ten, kur šilčiau?

Man žūtbūt reikėjo atitrūkti nuo kasdienybės, psichologiškai pailsėti, o ir darbe buvo toks etapas, kai norėjosi pokyčių. Tada, kai išvažiavau, Lietuvoje dvejus metus nebuvo vasaros – tai dar labiau paskatino ten likti, nes nekenčiu blogo oro. Išvykau į Graikiją, įsikūriau Atėnuose, nors iš tikrųjų nebuvo svarbu, kur, – kad tik būtų šilta. Dirbau, bet darbai nebuvo susiję su aktoryste: nemokant graikų kalbos Atėnuose neįmanoma gauti aktoriaus darbo. Nesigailiu dėl tų metų: pailsėjau, gražiai praleidau laiką, susipažinau su kita kultūra. Įsitikinau, kad graikų mentalitetas – visiškai kitoks nei mūsų, su jais nelengva susidraugauti, jie mėgsta ir patingėti, ir pameluoti... Buvo įdomu, bet labai trūko šeimos ir draugų, todėl nutariau grįžti.

Ką radai grįžusi?

Buvo sunku – teko iš naujo ieškoti savo vietos po saule. Namų čia neturėjau, nežinojau, ką dirbsiu, o reikėjo rasti pastogę ir turėti iš ko gyventi. Ačiū Dievui, mane priėmė „Domino“ teatras – gavau vaidmenį spektaklyje „Pasiklydęs skambutis“, tai buvo tarsi gelbėjimo ratas. Įsikūriau Užupyje, savo svajonių vietoje, – norėčiau kada nors čia turėti nuosavus namus. Netrukus gavau vaidmenį televizijos seriale „Turtuolis vargšas“, o šį pavasarį Tadas pakvietė vaidinti filme. Jau ėmiau manyti: gal viskas bus gerai?.. Bet filmas baigėsi, serialas baigėsi, atėjo gūdus ruduo ir vėl ėmiau dvejoti, ar čia mano vieta... Norėčiau daugiau dirbti. Bet toks tas aktorių gyvenimas: būna, kad daugybė darbų supuola į krūvą, o būna ir visai tuščių savaičių. Sunku psichologiškai tai ištverti. Tik teatras guodžia: ten labai patinka. Anksčiau mane šiek tiek veikdavo aplink sklandančios stereotipinės nuostatos: „Domino“ yra blogis, komercija, jokio meno... Betgi komedijos teatras ir yra komedija, nenorėk penkias valandas į sceną nešti sunkų akmenį – ten ne vieta gilioms metaforoms. Teatro atmosfera puiki: į repeticijas ateiname gerai nusiteikę, vaidiname komediją, prisijuokiame, iš žiūrovų taip pat sulaukiame teigiamų emocijų – tai tikra pozityvumo bomba. O blogų vaidmenų apskritai nėra: jei kelsi sau didelius reikalavimus, stengsiesi vaidmenį atlikti šimtu procentų, tai tikrai turėsi ką veikti.

Vaida Lisikaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.
Vaida Lisikaitė/ Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kokia toji tavo herojė spektaklyje?

Daug gražinimosi procedūrų prisidariusi mergina, instagraminė blondinė, ne itin protinga. Seriale „Turtuolis vargšas“ vaidinau turgaus moteriškę, irgi nelabai protingą... Ten apskritai jaučiausi tikra baidyklė: ir vizualiai, ir vidumi supuvusi. Norėčiau bent kartą atlikti geros, pozityvios moters vaidmenį, nes pavargau vaidinti kales. Gali nekreipti dėmesio, ką žiūrovai apie tave mano, bet ta energija vis tiek sklinda – aš ją jaučiu. Sykį seriale „Nemylimi“ vaidinau gerą mergaitę, sergančią leukemija: mano herojė vėliau mirė. Paskui dar daug metų žmonės gatvėje mane stabdydavo ir sakydavo: „Kaip man patikai, kaip dėl tavęs jaudinausi, kai mirei...“

Dabar, kai vaidini instagramines kales, niekas gero žodžio nebepasako?

Dar piktai dėbteli nueidami: „Ei, čia juk ta...“ Net keista, kaip žmonės tiki personažais. O filmas „Pats sau milijonierius“ lyg tyčia tapo labai populiarus, tai jau dabar, suprantu, fyfos etiketės ilgai nenusiplausiu... Bet dirbti su Vidmantu labai norėjau. Stebėjau jo kūrybą nuo pat pirmųjų darbų, truputį liūdėjau, kad manęs nepakvietė į filmą „Gautas iškvietimas“. Bet gavau mažą vaidmenį jo juostoje „Trys milijonai eurų“, kartu padirbėjome, o tada jau sulaukiau kvietimo į „Milijonieriaus“ atranką.

Kaip reagavai išgirdusi, kad ir šįsyk teks vaidinti dirbtinę gražuolę?

Nepurkštavau – vien tai, kad pakvietė Vidmantas, jau yra gerai, ir man nesvarbu, ką jis man skirs vaidinti. Jaučiu jo vaibą. Atėjau jau žinodama, koks bus vaidmuo, – ir pavyko. Tadas paprašė kalbėti su gimtuoju joniškietišku akcentu – visiems labai patiko. Su Audriumi Bružu irgi lengvai sekėsi vaidinti porą, nekilo jokių trikdžių. Apskritai niekas nebuvo sunku – gal čia blogas ženklas, kai viskas taip lengva?.. Net šuo buvo mielas ir kantrus. Filmuotis su gyvūnais, kaip ir su vaikais, dažniausiai sunku – jie greitai pavargsta. Bet tas šunytis per visą filmavimą ramiai gulėjo man ant rankų kaip netikras. Net neapkakojo... Tik jaudinausi, kad neperspausčiau savo personažo, kad tai nevirstų parodija: vaidinant tokias merginas, lengva nuklysti į patyčių zoną. Bet komanda palaikė ir įtikinėjo, kad viskas gerai, o po filmo ir pati lengviau atsidusau: neperžengiau ribos. Aišku, nemanau, kad vaidinau itin gerai, – daug ką galėjau padaryti geriau, bet tokia graužatis man būdinga.

Filme puikiai įkūnijai dėl telefono pamišusią merginą, o tikrovėje kokie tavo santykiai su socialiniais tinklais?

Siaubingi. Kai žmonės kalba apie socialinius tinklus, pasijuntu visiška močiutė! Fotografuojuosi sukąstais dantimis, apie instagramo istorijas nė nekalbu... Negaliu prisiversti filmuoti savęs, nors suprantu, kad reikėtų, – aktorystė ir socialiniai tinklai šiais laikais labai susiję. Sykį kino aikštelėje pafilmavau užkadrinių vaizdelių ir prodiuserės paklausiau, ar galima juos kelti į instagramą, – sutartyje buvo parašyta, kad negalima. „Kiek sekėjų turi?“ – pasiteiravo ji. „Daugiau kaip tūkstantį.“ – „Ai, labai mažai, tada nieko tokio, kelk“, – numojo ranka, o aš pasijutau tokia nevykėlė: nereikšminga, nežinoma, niekam neįdomi... Reikėtų prie to padirbėti, nes kur tik nueinu, visi klausia, kiek turiu sekėjų. Dažnai pasitaiko, kad vaidmenį paskiria kitai merginai, net ne aktorei, tik todėl, kad ji turi daugiau sekėjų. Todėl dabar stengiuosi peržengti per save. Atostogaudama primenu sau – būtina nusifotografuoti su bikiniu! Vyresni kolegos to nesupranta, net šaiposi, kai mato mane besifotografuojančią: „Kokia tuštybė!“ Bandau jiems paaiškinti, kad tai daryti reikia, tai mūsų darbo dalis. Kitaip liksi už borto.

Bepigu tau fotografuotis su bikiniu... Labai rūpiniesi savo išvaizda?

Anksčiau ji man visai nerūpėjo. O paskui staiga pajutau, kad metai visgi bėga... Graikijoje buvau priaugusi svorio. Nesuprantu, kodėl žmonės sako, kad graikiška virtuvė gera: taip, alyvuogės ir sūriai – puikūs, bet kone visi patiekalai skęsta padažuose ir riebaluose, net salotos juose plaukioja. Be to, Graikija – pyragaičių šalis, o aš saldumynų maniakė... Natūralu, kad priaugau. Kai ėmė streikuoti širdis, supratau, kad reikia ką nors daryti. Ėmiau domėtis sveika mityba: kuo daugiau skaičiau, tuo aiškiau suvokiau, kad visą gyvenimą maitinausi blogai. Drastiškai sumažinau cukraus kiekį, nebesaldinu kavos ir arbatos, vengiu miltų. Pirkdama nagrinėju produktų sudėtį – ir suprantu, ką reiškia tos lentelės. Savo mitybą kardinaliai pakeičiau, tad dabar nesveriu 50 kilogramų – ir tuo džiaugiuosi. Iki vasaros sportavau, dabar vėl grįšiu į sporto klubą, nes patiko. Ne dėl svorio ten ėjau, o dėl savijautos – jaučiausi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai tvirtesnė. Turiu sportiškų draugų, jiems labai rūpi vandenlentės, banglentės, snieglentės – stengsiuosi nuo jų neatsilikti. 

Tavo draugės turbūt jau pasvarsto ne tik apie sportą ir karjerą, bet ir apie motinystę. Ką apie tai manai?

Dažniausiai sakau „ne“. Bet kartais apima keistas jausmas matant kūdikius: ech, kaip jauku, šilta, miela... Ilgiuosi šeimos pojūčio. Aš moku būti naminė: labai patinka tvarkytis, kurti namų jaukumą. Gyvendama Atėnuose savo rankomis įrengiau visą butą. Gatvėje radau išmestas sofas, atsiduodančias kačių šlapimu: su drauge partempėme jas į trečią aukštą, nuplėšiau minkštąją dalį, nusipirkau naujo porolono ir gobeleno, apvilkau – išėjo elegantiškos tamsiai žalios sofos. Perdažiau sienas, „tarybines“ plyteles apklijavau vandeniui atsparia plėvele, išklojau grindis – minimaliomis lėšomis ir savo sugebėjimais paverčiau tą vietą jaukiais namais. Visur ieškau estetikos ir harmonijos. Tai galioja ir profesinei sričiai: nebenoriu strimgalviais lėkti, nebetrokštu būti visur. Taip buvo, kai tik baigėme Muzikos ir teatro akademiją: tuomet stverdavomės visų įmanomų darbelių. Būdavo, kad tu, diplomuota aktorė, girtiems renginio dalyviams kavutę nešioji... Jautiesi tuščia lyg iškamša. Todėl kai dabar mane kviečia į renginius, žiūriu labai atsargiai: dėl finansinės padėties lyg ir reikėtų, bet nebenoriu būti mergaitė, kuri stovi prie durų su šampano padėklu. Nesakau, kad tai blogas darbas, – ne, blogų darbų nėra, bet aš iš to jau išaugau.

Naujausi straipsniai