Kaimyninėje Latvijoje prieš Naujuosius pasirodęs mistinis erotinis filmas „Golfo srovė po aisbergu“ skinasi kelią į tarptautinius vandenis – jis tapo pirmąja latviška juosta, kuri pretendavo į „Oskaro“ apdovanojimą. Didžiulėje trijų dalių epopėjoje yra ir lietuviškas vardas: aktorei Vaidai Būtytei (33) tai buvo nepamirštama patirtis.
Vaidinai Mortą filme „Tadas Blinda. Pradžia“, paskui pasirodė grandiozinis latvių filmas, o po kelių dienų jau kviesi į lietuviškos komedijos „Valentinas vienas“ premjerą. Gali save laikyti tikra kino žvaigžde!
Iš tiesų tai ne kasdien bėgioju po filmavimo aikšteles: tiesiog taip sutapo, kad premjeros sukrito į vieną laikmetį. „Golfo srovės“ režisierius Jevgenijus Paškevičius – beprotiškai talentingas, gilus, savito mąstymo menininkas: atsisakęs vykdyti rėmėjų nurodymus, lėšų filmui jis rinko sunkiai, todėl juostos kūrimas užtruko apie dešimtmetį. Aš filmavausi prieš ketverius: kai pasižiūriu nuotraukas iš aikštelės, sau atrodau tokia jauna ir naivi... „Tadą Blindą“ filmavome prieš trejus: vaidmuo ten – nors ir epizodinis, bet man ypatingas, nes tuo metu laukiausi. Šeimoje juokaujame, jog mūsų Pranciškus jau gali didžiuotis vaidinęs kine... O naujausias mano vaidmuo filme „Valentinas vienas“ – pirmasis darbas kine po vaiko gimimo, todėl irgi profesiškai reikšmingas.
Latviškas filmas netgi pretendavo gauti „Oskarą“. Ar tau svarbūs tokie žemiški dalykai?
Tikrai neimsiu meluoti, kad nesvarbūs, – žinoma, tai sušildė širdį. Man rūpi to filmo likimas. Jame vaidinau flamandų pirklio žmoną Sofiją, pavyduliaujančią savo vyro meilės paveiksle nutapytai moteriai. Paprastai į atrankas visada einu pasiruošusi, pasidažiusi, bet tąkart pamaniau: jei jau flamandai – tebūnie atvira mano prigimtis. Nuėjau be jokio makiažo, baltomis blakstienomis, baltais antakiais... Ir pataikiau kaip pirštu į akį: režisierius mane pakvietė į tolimesnę atranką Sankt Peterburge. Kelionė traukiniu nepraėjo be nuotykių: išgėręs kupė kaimynas ėmė taukšti, kad mums, lietuviams, užsuks dujų vamzdį, ir jau tada mums bus... Baigėsi tuo, kad man teko slėptis nuo to įkyruolio ir pakeisti kupė.
Atvykusią į atranką mane aprengė senovine suknele, sujungė šviesas, kameras, fotoaparatus... Ir pareiškė: „Dabar nieko nedaryk, tik jausk.“ Stovėjau ir jaučiau, kaip ima kilti visi vidiniai išgyvenimai, nuovargis, atslūgsta kelionės įtampa... Režisierius staiga kažkur išbėgo, o aprengėja man paaiškino: „Jūs taip įkvėpėte Ženią, kad jis nuskriejo į kino studiją.“ Tuomet dar rūkiau, tad išsitraukiau cigaretę. Man berūkant pro duris įžengė vietos aktorė: graži kaip Dievas, aukšta, kojos prasideda nuo kaklo... Ji netikėtai paklausė: „Kas čia rūko?!“ Akimirką sutrikau, bet atgavau amą ir nusišypsojau: „Aš.“ Ji irgi pretendavo į Sofijos vaidmenį... Bet, ko gero, ilgos kojos lemia ne viską.
Grįžimas namo – vėl su nuotykiais: dėl transporto spūsčių vėlavome į stotį, o kitą dieną turėjo įvykti mano brolio vestuvės, kuriose turėjau būti liudininkė. Bet vairuotojas nuskraidino į stotį kaip „Formulės 1“ varžybose, pagriebusi lagaminą iš visų jėgų bėgau ir paskutinę minutę įšokau į traukinį. Kupė apsiverkiau – ir tik tada susigriebiau, kad esu ne viena. Priešais sėdėjo mergina: ėmiau jai pasakoti savo istoriją, kad nepamanytų, jog aš kokia žliumbianti beprotė. Ji klausėsi, klausėsi ir pareiškė: „Jūs gausite tą vaidmenį.“ Tik tada pastebėjau, kad ji nėščia. „Aš laukiuosi dukters, –pridūrė. – Ir jau išrinkau jai Sofijos vardą.“ Aš vėl – į ašaras dėl tokio neįtikėtino sutapimo... O po kurio laiko sulaukiau skambučio: gavau savo trokštamą vaidmenį.
Darbas latvių kino aikštelėje kuo nors skyrėsi nuo darbo Lietuvoje?
Tai buvo visiškai kitokia patirtis. Važiavau į Rygą su mintimi, kad ateisiu ir nugalėsiu, užteks vien begalinio noro filmuotis, o pasirodė – nė velnio... Gavau 3D užduotį: „Tu žiūri pro langą į išplaukiantį vyro laivą. Išlydi jį su meile, bet širdyje skaudu, kad jis palieka tave besilaukiančią. Kamera turi matyti, kad esi čia, bet kartu esi ir ten, šalia vyro.“ Pabandžiau tai atlikti vieną, antrą kartą... Ketvirtas, penktas dublis... Galiausiai neišlaikiau, verkdama išbėgau iš aikštelės, o tada už nugaros išgirdau: „Mes nufilmavome! Vaida, pavyko!“
Scena lovoje irgi buvo labai sudėtinga. Įprasta meilės scenoje turėti partnerį, o aš jo... neturėjau! Reikėjo įsivaizduoti, kad štai ateina mano vyras ir aš su juo karštai myliuosi. Pabandykite tai suvaidinti – pamatysite (šypteli). Bet toks scenarijus, tokia užduotis... Vis dėlto supratau, kad linkiu sau dar kartą susitikti su Jevgenijumi Paškevičiumi filmavimo aikštelėje.
Erotinių scenų netrūksta ir filme „Valentinas vienas“. Gal jos tau jau pasirodė paprastesnės?
Jos – tiesiog kitokios. Pasiūlymas vaidinti erotinėje komedijoje man apskritai buvo smagus akibrokštas. Prieš tai dvejus metus sąžiningai gyvenau tarp vystyklų, pampersų ir kotletų: su šeima buvome išsikraustę į kaimą už Vilniaus, sąmoningai neturėjome net televizoriaus. Jaučiausi lyg vienuolyno celėje. Bet pamažu ėmiau atsigauti: nusifilmavau vienoje, kitoje reklamoje, nusifotografavau fotosesijoje, ir staiga darbai pradėjo riedėti lyg didėjanti sniego gniūžtė.
Man patiko ir „Valentino“ scenarijus, ir puiki aktorių sudėtis, o partneris Darius Gumauskas buvo atidus, dėmesingas, – tikras džentelmenas. Į filmavimo aikštelę jis net atsinešė dantų šepetėlį ir pastos (šypsosi). Filmavome prabangioje aplinkoje – namus mums užleido Asta Valentaitė. Tarėmės: gal reikia per repeticijas apsičiupinėti, kad ekrane nesijaustų varžymosi? Tik baisu, kad nepradėtų patikti?.. Žinoma, visa tai tebuvo juokai, padėję mums atsipalaiduoti.
O nuogumo aspektas? Po gimdymo dėl figūros jokių abejonių nekilo?
Lankau sportinę jogą, be to – pagimdžiusi labai sulieknėjau. Kol maitinau vaiką, negalėjau valgyti daugybės produktų, o ir sūnelis buvo tikras rankinukas. Dabar jau atsigavau (šypsosi). Kita vertus, fizinės scenos visuomet turi niuansų...