Iš vaidybos studijų užsienyje grįžusi Ugnė Zavistauskaitė iškart rado vietą Lietuvos kino industrijoje. Aktorę rudenį išvysti galima net keliuose įdomiuose projektuose. Viename iš jų Ugnė filmavosi su Ukrainos pabėgėliais. „Tai buvo emociškai sudėtingiausias projektas“, – neslepia pašnekovė.
Trumpa dosjė
- MĖGSTAMIAUSIA SPALVA. Rožinė.
- GRAŽIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
- PASKUTINĖ PERSKAITYTA KNYGA. L.Gounelle „Intuicija“.
- LABIAUSIAI ĮSTRIGUSI DAINA. „Kings of Leon“ kūrinys „Sex on Fire“.
- PRIETARAS. Neperšokęs griovio nesakyk „op“.
- KOKS GYVŪNAS BŪČIAU. Tigras.
- ERZINANTI CHARAKTERIO SAVYBĖ. Įkyrumas.
- DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Prarasti artimuosius.
- SLAPTAS TALENTAS. Labai stipriai papūsti lūpas (juokiasi).
KO TAIP NIEKADA IR NEIŠMOKAU. Gerai groti gitara.
Ugne, papasakokite daugiau apie naujausius savo darbus.
Šį rudenį ekranus išvydo Emilio Vėlyvio serialas „Kas būtų, jeigu nebūtų mėnulio“ ir bendras lietuvių ir ukrainiečių projektas, kuris vadinasi „Savo akimis“. E.Vėlyvio serialas, kaip būdinga šiam režisieriui, bus veiksmo kupinas detektyvinis trileris.
Lietuvių ir ukrainiečių serialas sukurtas siekiant perteikti dabartinę situaciją Ukrainoje. Scenarijus parašytas rekordiškai greitai – per kiek ilgiau nei mėnesį, kartu su visa komanda iškart kibome į darbus. Didžioji aktorių dalis yra Ukrainos pabėgėliai, kurie nuo karo pradžios sugužėjo pas mus į Vilnių ne tik tiesiai iš gimtinės, bet ir iš kitų šalių. Tai už širdies griebianti TV drama, paremta faktais.
Kaip sekėsi filmuotis tokiame jautriame projekte?
Jam pasibaigus, jau galiu pasakyti, kad tai buvo iki šiol sudėtingiausias projektas emocine prasme. Kol esi pačiame darbų įkarštyje, per daug negalvoji, stengiesi tiesiog vykdyti režisieriaus sumanymus. Tik kai viskas praėjo, vis sugrįždavo niūrios mintys, liko toks nemalonus poskonis. Reikėjo poros savaičių išsivaduoti iš neigiamų emocijų, nes istorija tikrai nelengva.
Kas paprastai padeda įveikti neigiamas emocijas, atgauti vidinę pusiausvyrą?
Man labai padeda knygos. Mėgstu skaitydama persikelti į kitus pasaulius, išgyventi kitokius gyvenimo scenarijus. Labai patinka leisti laiką gamtoje.
Vaikystėje su šeima beveik dešimt metų gyvenome vienkiemyje, galima sakyti, miške, tai pabuvimas gamtoje man padeda atgauti vidinę ramybę ir laimę. Užtenka pasėdėti kad ir kieme po pušimi, pažiūrėti į vandenį ir jėgos sugrįžta. Žinoma, teigiamą poveikį turi ir kokybiškas kinas.
Kaip atsirado noras vaidinti? Ar tai buvo vaikystės svajonė?
Visada svajojau vaidinti, bet maniau, kad tai ir liks tik svajonė. Tėvai vaikams nori gero, kad jie turėtų stabilias pajamas, rimtą darbą. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad vaidyba bus tik hobis, gyvenimo desertas, bet ne pagrindinis gyvenimo tikslas.
Kai jau teko rinktis, kur studijuoti, mano galvoje įvyko tarsi trumpasis jungimas: galvoju, jei dabar nepabandysiu, gailėsiuosi visą gyvenimą. O gailėtis ir gaišti laiką mąstant, ką galėčiau pakeisti, niekada nemėgau. Supratau, kad reikia pabandyti, o jau paskui žiūrėti, kaip sekasi. Pabandžiau, įstojau ir man pavyko mokytis, o paskui įsitvirtinti.
Kodėl pasirinkote studijuoti vaidybą užsienyje?
Atrodė, kad Lietuvoje turime labai nedidelę rinką, o aktorių kasmet prikepama daug. Didelė jų dalis moko vaidinti vaikus, tampa animatoriais. Manęs tai netraukė, mačiau save teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje.
Nenorėjau dirbti pedagoginio darbo ar vesti švenčių, bet supratau, kad tai gali būti neišvengiama, todėl troškau praplėsti savo galimybes – kad galėčiau vaidinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kad įgyčiau ten tam tikrus pagrindus, užmegzčiau pažinčių. Tikėjausi, kad man atsivers platesni horizontai, turėsiu daugiau darbo pasiūlymų.
Ar paskui nebuvo sunkiau įsilieti grįžus, kai daugelis šios industrijos atstovų pažįstami nuo studijų laikų?
Šiuo klausimu man pasisekė, nes mano agentūra „Baltic Actors“ padėjo susipažinti su Lietuvos kino bendruomene ir sėkmingai į ją įsilieti. Manau, pasitarnavo ir tai, kad esu komunikabili ir drąsi. Mes, lietuviai, esame kuklūs žmonės, dažnai gėdijamės apie save pasisakyti. Gyvenant ir studijuojant užsienyje teko išmokti, kad jei apie save nekalbėsi, tai niekas apie tave ir nesužinos. Manau, man šis įgūdis pravertė.
Ar daug darbų turite kitose šalyse?
Taip išėjo, kad grįžau beveik iškart po studijų. Turėjau keletą nedidelių darbų, daugiausia tai trumpametražiai festivaliniai filmai, studentų darbai. Yra ir vienas didelis projektas, kuris dar neišvydo dienos šviesos. Tačiau daugiausia darbų jau vyko ir tęsiasi čia, Lietuvoje.
Kokius personažus jums lengviausia kurti? Ar labai svarbi asmeninė patirtis?
Ko gero, kurdama kiekvieną vaidmenį naudojuosi asmenine patirtimi. Vargu ar galima sukurti kažką, ko tu net neįsivaizduoji. Vis tiek trauki iš vidinių stalčiukų – situacijas, personažus, iš savo atminties, patirties, aplinkos. Visi mano vaidmenys gimsta iš manęs pačios, nieko per daug neprifantazuoju.
Kaip sekasi susitaikyti su atstūmimu, kai negaunate vaidmens?
Tai labai svarbi aktoriaus darbo dalis. Gali dalyvauti dvidešimtyje atrankų ir, duok dieve, vieną kartą tave atrinks. Tai ypač jaučiasi užsienyje, kur konkurencija didesnė, platesnė rinka. Atrankas, kurios nesibaigė vaidmenimis, priimu kaip neatsiejamą profesijos specifiką.
Aišku, pradžioje išgyvendavau, laukdavau, kada paskambins, kasdien tikrindavau elektroninio pašto dėžutę. Dabar visai kitaip: ateini į atranką (jei ji užsienyje – išsiunti bandomąjį įrašą) ir pamiršti, nelauki atsakymo, nes žinai, kad jei būsi reikalinga – susiras ir pakvies, o jei ne – bus kitų bandymų ir projektų.
Ar pastebite, kad lietuviai kino industrijoje tapo gana produktyvūs?
Kaip tik neseniai su bičiuliu kalbėjomės ir kartu pasidžiaugėme, kad Lietuvoje vis labiau auga kino poreikis ir kyla mūsų kino lygis. Tai labai įkvepia.
Dabar intensyviai ruošiamės naujo kriminalinio trilerio „Tu – mano deimantas“ filmavimui, kur atliksiu vieną pagrindinių vaidmenų. Tai, kaip skrupulingai vyksta pasiruošimo procesas, pradedant repeticijų stovykla ir baigiant rimtais aktorių išvaizdos pokyčiais, suteikia vilties, kad su tokiu požiūriu tikrai pakilsime į tarptautinį lygį ir mūsų kinas nebebus įdomus tik mums patiems.
Lietuviai jau dabar laukiami pasauliniuose kino festivaliuose. Tai gera pradžia?
Žinoma. Ir mes turime labai didelių ambicijų dar tik ruošiamiems projektams. Norime siekti tarptautinės sėkmės. Manau, kas daug dirba, galiausiai skina vaisius, tik svarbu nepamiršti, kad dirbti dėl rezultato reikia labai daug. Tiek aktoriams, tiek visai kūrybinei komandai.
Labai džiaugiuosi, kad turime puikų režisierių, savo srities žinovų, kuriems netrūksta ambicijų konkuruoti tarptautinėje kino rinkoje.
Kaip manote, kokios bendros savybės vienija aktorius, scenos žmones?
Manau, kad vienija laisvė, drąsa reikšti savo mintis, būti kitokiam. Scenos žmonės nebijo, kad jiems prie smilkinio pasukios pirštą, o jei ir pasukios, vadinasi, kažką darai gerai.
Kaip sakoma, menininkai – nepakaltinami ir šis pasakymas labai išlaisvina: nesistengi būti ta mase, kuriai būdingos normos, gali išskleisti sparnus ir daryti tai, kuo tiki, ko iš tiesų nori.
Ar visiems aktoriams vienodai gresia susirgti žvaigždžių liga? Gal yra kokių priešnuodžių?
Visi aktoriai sulaukia didesnio ar mažesnio dėmesio, negali išvengti žvilgsnių – tai darbo dalis. Manau, nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis pasiduos žvaigždžių ligai. Noriu tikėti, kad man ji negresia.
Aš paprastai žiūriu į savo darbą – esu be galo laiminga darydama tai, ko visada troškau, bet ilgą laiką neišdrįsau. Kai galiausiai pasiryžau eiti savo keliu, suvokiau, kad jis yra viešas. Taigi neįmanoma, kad tavęs niekas nepažintų, neužkalbintų, nenusišypsotų. Dėl to nesijaučiu žvaigžde. Apskirtai žvaigždės – tik danguje.
Kaip bėga jūsų laisvalaikis?
Ganėtinai intensyviai užsiimu sportu, nes to reikia pasiruošti naujam vaidmeniui. Man sportas niekada nebuvo didelis malonumas. Ko gero, vienintelė motyvacija, galinti priversti kasdien po valandą bėgti ant takelio, yra naujas vaidmuo. Degu noru jį sukurti ir nenoriu nuvilti režisieriaus, todėl labai stengiuosi: sportuoju, prisižiūriu mitybą.
Kai turiu laisvo laiko, mėgstu jodinėti. Svajoju apie istorinius projektus, noriu išbandyti šį amplua, todėl iš anksto ruošiuosi ir pasąmoningai bandau pritraukti savo svajonę.
Užsiimu ir kovos menais, boksu, mokiausi profesionalaus plaukimo, gestų kalbos. Vaidyba tuo ir unikali, kad gali išbandyti daugybę skirtingų veiklų. Jos keičia viena kitą priklausomai nuo vaidmens, kuriam tuo metu ruošiesi.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.