Aktorė Teklė Baroti: „Geriausia, ką man įskiepijo tėvai, – tai tikėjimas, kad gyvenime įmanoma pasiekti visko“

Teklė Baroti/ Asmeninio albumo/ Vida press nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-12-01 16:00
„Geriausia, ką man įskiepijo tėvai, – tai tikėjimas, kad gyvenime įmanoma pasiekti visko“, – teigia Londone gyvenanti aktorė Teklė Baroti (27). Dėl svajonės būti aktore lietuvė įveikė daug barjerų, o šiandien jau gali pasidžiaugti ilgu spektaklių ir filmų sąrašu. Naujausią Teklės darbą žiūrovai šiuo metu gali išvysti kine – tai „Walt Disney“ studijos fantastinė nuotykių juosta „Piktadarės istorija 2“.

Tekle, jūsų puiki anglų kalba ir egzotiška pavardė neleidžia iškart suprasti, kad esate lietuvė!

Ir vis dėlto aš – lietuvė (juokiasi). Na, bent jau pusiau. Užaugau Klaipėdoje, baigiau Eduardo Balsio menų gimnaziją, dvylika metų grojau fortepijonu. Mano mama Daiva Ložytė – žinoma keramikė, nuostabi moteris, ji mane visada labai palaikė. Tėčio Isroildžono Baroti istorija įkvepianti: iš Tadžikijos atvyko studijuoti į Lietuvą, per pusmetį išmoko lietuvių kalbą, įsitvirtino, tapo puikiu keramiku, Klaipėdoje vadovauja savo vardo galerijai. Visi sako, kad aš į jį panaši. Tėvai išsiskyrę, bet abu mano gyvenime vienodai svarbūs: šeimoje niekada nekilo minties, kad kažko nesugebėsi, nepasieksi. Atvirkščiai – tu viską gali.

Tapti aktore svajojote nuo vaikystės?

Visada traukė pasinerti į kitą pasaulį. Vaikystėje eidavau į tėvų dirbtuves, bet keramika netapo aistra. Muzikoje irgi kažko pritrūko... Dešimtoje klasėje įsidrąsinusi nuėjau į Klaipėdos Pilies teatrą. Didžiai nuostabai, mane priėmė. Scenoje debiutavau su spektakliu „Raudonoji gėlelė“ – kaip buvo įspūdinga kas vakarą vaidinti keliems šimtams žmonių! Bet kai atėjo laikas rinktis profesiją, staiga išsigandau: o gal nemoku vaidinti?.. Gal geriau būsiu prodiuserė? Ir įstojau studijuoti muzikos, teatro ir pramogų vadybos į Liverpulio universitetą. Pamenu, išlipau iš lėktuvo – ir nežinojau, ką toliau daryti. Praeivio paklausiau, kaip nusigauti iki centro, jis pasakojo – o aš nė žodžio nesupratau, nes kalbėjo vietiniu dialektu...

Baisu buvo ir išėjus į miestą: filmuose buvau mačiusi tik Londoną, maniau, visa Anglija tokia pati, – pasirodo, ne! Bet raminausi: jei jau priėmė į universitetą, turiu pasilikti ir stengtis. Susiradau padavėjos darbą ispanų restorane: nuo pirmadienio iki penktadienio mokiausi, nuo penktadienio iki sekmadienio dirbau. Liverpulyje tapau suaugusiu žmogumi, išlaisvėjau, ėmiau pasitikėti savimi. Ir studijos visai patiko, nors supratau, kad vadyba – ne mano erdvė: veiksmas man įdomiau negu sėdėti prie kompiuterio. Noriu vaidinti.

Teklė Baroti su mama Daiva Ložyte/ Asmeninio albumo/ Vida press nuotr.
Teklė Baroti su mama Daiva Ložyte/ Asmeninio albumo/ Vida press nuotr.
Teklė Baroti su tėčiu Isroildžonu Baroti/ Asmeninio albumo/ Vida press nuotr.
Teklė Baroti su tėčiu Isroildžonu Baroti/ Asmeninio albumo/ Vida press nuotr.

Pildyti savo svajones nutarėte Londone?

Ten daugiausia galimybių gauti vaidmenų. Londone jau buvo paprasčiau – turėjau draugų, tą patį darbą, nes restoranas mane tiesiog pervedė į kitą filialą. Su drauge per savaitę susiradome butą, o tada ėmiau žvalgytis aktorinių pamokų. Draugams galvas išūžiau: ar man lankyti aktorių kursus? Juk nevietinė, anglų kalba man nėra gimtoji – kaip improvizuosiu?.. „Eik“, – ragino jie. Kursuose visi buvo anglai, bet kai reikėjo atlikti etiudą, atsipalaidavau: pasijutau savo vėžėse, liežuvis atsirišo... Paskui prasidėjo visokie šekspyrai ir stanislavskiai, profesionalios pamokos labai patiko – jaučiau, kad augu. Dar įspūdingesni buvo amerikiečio dėstytojo mokymai: pajutau, ką reiškia visiškai atsisakyti savęs ir persikūnyti į herojų. Tuo metu dirbau administracinį darbą televizijos postprodukcijos kompanijoje, turėjau perspektyvų. Vadovas pasikvietė ir pasiūlė paaukštinimą: būčiau tapusi vadybininke, gavusi gerą atlyginimą. Pamenu, sėdėjau, linksėjau, šypsojausi... O kitą rytą atėjau ir įteikiau prašymą atsistatydinti. „Žinojau, kad pasirinksi kitą kelią, – tarė jis. – Mačiau, kad vis lakstai į kažkokias repeticijas, kad mūsų spausdintuvas pilnas tavo scenarijų. Džiaugiuosi, kad pagaliau išdrįsai.“

Savo noru tapote bedarbe?

Taip, nes darbas kontoroje kirtosi su teatru. Man reikėjo praktikos: norėjau vaidinti studentų filmuose ir teatre, tad tikrai negalėjau dirbti nuo aštuonių iki penkių. Buvau pasitaupiusi pinigų, galėjau atsiduoti vaidybai. Gal tai sėkmė, bet po šešių mėnesių jau turėjau nemenką stažą – septyniolika trumpametražių filmų ir keturi spektakliai. Ir tada gavau laišką iš agento: „Jei domina, galime jums atstovauti.“ Apstulbau – juk visi žino, kaip sunku susirasti agentą! Pasirodo, jam padarė įspūdį mano produktyvumas, kad savo jėgomis per trumpą laiką radau tiek aktorinės veiklos. Aš, užsienietė, neturinti draminio išsilavinimo, visus vaidmenis gavau ne kaip užsienietė – mane pasirinkdavo vietoj vietinių aktorių.

Agentas padėjo man sukurti CV pagal industrijos standartus, tai buvo didelis postūmis. O šiemet įsidrąsinau susisiekti su Lietuvos kino ir teatro bendruomene. Nelabai žinojau, kaip tai padaryti: Anglijoje veikia agentai, atrankos agentūros, o Lietuvoje agentų nėra, atrankos agentūrų... tik dvi. Laužiau galvą, kaip susisiekti su prodiuseriais, kol draugė patarė: „Tiesiog parašyk jiems į feisbuką.“ Tai išgirdusi ilgai juokiausi: rašyti prodiuseriui į feisbuką?.. Jei Londone taip padaryčiau, mane turbūt pasodintų už priekabiavimą! Bet įsidrąsinau, parašiau – ir jie man atrašė! Maniau, čia nepriims, bet jie mane tik paskatino. Gal kas nors iš to išsirutulios.

„Disney“ vardas jūsų filmografijoje, be abejo, pats ryškiausias. Kaip atsidūrėte „Piktadarės istorijoje“?

Gerai prisimenu tą dieną: atranką paskyrė dešimtą ryto, o pirmą popiet jau turėjau dirbti restorane. Taigi sukau galvą ne dėl vaidmens, o dėl to, kaip visur spėti (juokiasi). Paprašė vaidinti tarnaitę: vaidinau daug nemąstydama, visi pasijuokėme, ir išėjau. Mačiau laukiančias kitas pretendentes: jos buvo savimi pasitikinčios, kasdien į tokias atrankas vaikštančios. Ai, pamaniau, tai pirma didesnė mano atranka, neturiu jokių šansų. Toliau užsiėmiau savo reikalais, birželį suplanavome spektaklį. Iki premjeros buvo likusi savaitė, jau vyko generalinės repeticijos, ir paskambino agentas: „Jūs gavote vaidmenį.“ Pamenu, stovėjau Pikadilio aikštėje – ir negalėjau pajudėti... Maniau, širdis sprogs! Restorano vadovės teko prašyti, kad mane išleistų. Režisieriui pranešiau, kad negalėsiu vaidinti spektaklyje, – buvo nemalonu atsisakyti vaidmens paskutinę minutę. Bet jie mane suprato – juk tai „Disney“!.. Man pasisekė kaip Pelenei!

Pelenės istorija prasidėjo jau nuo drabužių matavimo. Skambina: „Čia koordinatorius, ar jums tiktų, jei rytoj atvažiuotume jūsų paimti?“ Manau: na, atvažiuos mikriukas, visus pakeliui prigriebs... Išeinu į kiemą – stovi mersedesas, iššoka vairuotojas: „Prašom, panele Baroti, gal norėtumėte ko nors atsigerti?“ Atvažiuojame, pasitinka koordinatorius: „Panele Baroti, labai malonu, kad galėjote skirti mums laiko.“ Visi klausinėja, kaip mano diena, ar jie manęs netrukdo. Pasijutau lyg alternatyvioje visatoje: kodėl jūs su manimi tokie malonūs? Ar žinote, kad vaidinsiu tik tarnaitę?! Visiems kartojau: „Aš tik tarnaitę vaidinsiu“, kol suvokiau – juk jie tai žino. Bet vis tiek su manimi elgiasi kaip su princese! Ateina kostiumų dizainerė, daug metų dirbanti Holivude. Kol mane matuoja, girdžiu pokalbį: „Michelle sukniai reikės tą ir aną sutvarkyti, Angelina ką tik pasimatavo – reikia taisyti...“ Stoviu ir galvoju: aš jūsų ilgai netrukdysiu, juk jūs su tokiomis asmenybėmis dirbate, kur jau čia aš... Bet jie aiškiai parodo: tu toks pat svarbus, kaip ir bet kuris kitas aktorius. Nesvarbu stažas ar statusas: visi esame komanda.

Patirtis filmavimo aikštelėje turbūt irgi buvo įdomi?

Kartais įsignybdavau, ar nesapnuoju (juokiasi). Kas rytą ketvirtą ar penktą valandą sėsdavau į savo mersedesą. Koordinatorius pasitikdavo su dienos grafiku: „Jūsų vagonėlis paruoštas, kostiumas jau guli, pusę septintos ateis padėti jums apsirengti, septintą būsite grimo kambaryje. O dabar prašom papusryčiauti.“ Man buvo skirta asmeninė vizažistė ir asmeninė kostiumo dailininkė. Stoviu kampe, manęs net nematyti, bet vizažistė vis pribėga papudruoti nosies, o kostiumo dailininkė – pataisyti suknelės klosčių. Su kolegomis juokėmės: esu paprasta tarnaitė, bet turiu savo vagonėlį, savo personalą ir savo vairuotoją! Filmavimas vyko „Pinewood Studios“ šalia Londono, lauko scenoms buvo pastatytas visas miestas. Scenas su manimi filmavo pilyje: maniau, ji bus piešta kompiuteriu, bet buvo tikra, su skryniomis, paveikslais ir skulptūromis – ir milžiniška komanda žmonių, kurie tuos daiktus prižiūri!

O kaip sekėsi dirbti su Michelle Pfeiffer ir Angelina Jolie?

Jos nuostabios!.. Iš pradžių galvojau – velnias, taigi jas pamačiusi suakmenėsiu ir nieko iš savęs nebeišspausiu. Kaip reaguoti, kai prieš save matai žmogų, su kurio atvaizdu ekrane užaugai? Bet jos buvo tokios malonios ir draugiškos, kad baimė dingo. Vaidinau Michelle herojės tarnaitę, taigi kur buvo ji – ten privalėjau būti ir aš. „Tikiuosi, spėsime, – vis guodėsi man Michelle. – Man reikia spėti į „Skruzdėliuko ir vapsvos“ premjerą Los Andžele.“ Atrodo, kas aš tokia, kad ji su manimi kalbėtųsi?.. Bet pati mane kalbindavo, juokaudavo, jos energija šviesi, pozityvi – ne tokia, kaip jos herojės! Būdavo įdomu stebėti tą perversmą: vieną sekundę mes dar draugiškai kalbamės, o kitą ji jau virsta piktąja karaliene – šiltas žmogus kažkur dingsta, pasklinda šaltis... Tai daro stulbinamą įspūdį. Taip pat Angelina – labai draugiška, su visais, net su masuotės aktoriais, atskirai sveikindavosi. Bet prieš kamerą staiga pasikeičia: nuveria piktu žvilgsniu, net plaukai pasišiaušia... Man patikdavo tiesiog stebėti superaktores: tai buvo nuostabi mokykla. Elle Fanning, kuri vaidino princesę, visą laiką buvo kaip saulės spindulys – mielai su ja bičiuliavomės. Ir su princu – Harrisu Dickinsonu – susidraugavau, šis vaidmuo jam irgi didelis debiutas.

Teklė Baroti/ Agnės Bekeraitytės nuotr.
Teklė Baroti/ Agnės Bekeraitytės nuotr.

Kaip jautėtės, kai viskas baigėsi?

Teko grįžti į Pelenės gyvenimą (juokiasi). Nebuvau nuo jo atitrūkusi ir filmavimo metu. Dirbu padavėja penkių žvaigždučių viešbučio restorane, Londono centre. Juokinga: rytą filmuojuosi, po pietų vairuotojas nuveža į darbą. Atvykstame pro specialų viešbučio įvažiavimą, kur tik VIP lankytojai važiuoja, atbėga liokajus, atidaro dureles ir išvysta... mane. „Tai, panele, dvejopą gyvenimą gyvenate?“ – juokiasi. „Ai, truputį padirbėti reikėjo“, – išsiginu. Niekam negalėjau sakyti, kur filmuojuosi: tai žinojo tik restorano vadovė, bet nei tėvams, nei draugams neprasitariau – tokios „Disney“ taisyklės. Kai artimieji klausdavo, kaip praėjo diena, sukdavau uodegą: „Na, žinai... Vis tas pat...“ Kai po pietų šlapiais plaukais atbėgdavau į darbą, kolegos įgeldavo: „Dirbi tik nuo pietų? Tau ne lygis anksti keltis, ar ne?“ Slapčia galvodavau: kad jūs žinotumėte, jog šiandien ketvirtą ryto kėliausi, o dirbsiu iki vienuoliktos vakaro...

Atlyginimas už darbą kine buvo vertas plėšytis?

Oi, tikrai vertas (šypsosi). Kiti aktoriai stebėdavosi: „Kam dar dirbi padavėja? Juk už filmą sumokės tiek, kad galėsi pusmetį nieko neveikti, kol kitą vaidmenį gausi.“ Bet neturėjau tokios minties. Esu pragmatiška, mokausi iš tėvų: reikia galvoti apie ateitį. Šis filmas yra svarus įrašas mano biografijoje, ateityje tai gali praversti: amerikiečiams visuomet atrodo pranašumas, kai aktorius yra dirbęs amerikietiškame filme. Jau turiu planų vaidinti trumpametražėje ir ilgametražėje juostose. „Netflix“ kurs savo produkcijos studiją Londone – vadinasi, atsivers naujų galimybių. Einu į susitikimus su atrankų direktoriais, stengiuosi juos įtikinti, kad galiu vaidinti ne tik tarnaitę. Kelių tikrai yra – tik reikia rasti būdų, kaip jais eiti.     

Naujausi straipsniai