Aktorės, „Knygos teatro“ įkūrėjos Reditos Dominaitytės gyvenimas kupinas ryškių spalvų. Šiandien ji kuria įkvepiančius projektus moterims, drąsiai priima naujus gyvenimo iššūkius, o ateityje svajoja keliauti po pasaulį, smalsiai jį tyrinėti ir ragauti visus įmanomus skonius.
Trumpa dosjė
- GIMIMO VIETA. Kaunas.
- MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris.
- PASAULIO VIRTUVĖ. Viduržemio jūros.
- RYTO RITUALAS. Pastaruosius dvejus metus mano rytas prasideda maudynėmis šaltoje Vilnelėje ir kvėpavimo pratimais. Wimo Hofo metodika man pasiteisino visu šimtu procentų!
- LABIAUSIAI VILIOJANTIS PASAULIO KAMPELIS. Esu tarsi čigono vaikas, nes tiesiog dievinu gastroles. Jeigu turėčiau galimybių, aplankyčiau visas pasaulio šalis.
- MYLIMIAUSIAS MIESTAS. Nors pasaulyje jų yra daug, mano širdis – gimtajame Kaune.
- LAISVALAIKIS. Esu smalsus žmogus ir mėgstu laiką leisti aktyviai. Daug laiko skiriu sveikai gyvensenai: bėgioju, vaikštau, važiuoju dviračiu.
- BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Jų yra keli: telefonas, akiniai nuo saulės, piniginė, rankų kremas.
- NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Pastaruoju metu esu susipykusi su maisto gaminimu, nes per karantiną pervargau nuo šio užsiėmimo.
- ERZINANTI ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Labai nemėgstu, kai yra žeminamas kitas žmogus. Tai matant manyje įsijungia kovotojos mygtukas ir puolu ginti.
- AUTORITETAS. Juokaudama sakau, kad turiu tris mamas. Pirmoji – mano mama – absoliutus gėris ir moteriškumo pavyzdys. Antroji – mano auklėtoja, rusų kalbos mokytoja, spinduliuojanti begaline meile visiems žmonėms ir ypač auklėtiniams. Trečioji – aktorė, režisierė Kristina Kazlauskaitė. Kai ji režisavo paskutinį mano aktorinį darbą, buvau sužavėta, nes žiūrėjo į mane mamos akimis, mylėjo besąlygiškai, dirbo remdamasi žmogiškais principais ir dalijosi turtinga profesine patirtimi.
Redita, kaip jūsų vasara?
Mums, aktoriams, vasarą irgi sumažėjo apribojimų ir turime daugiau galimybių vėl prisiliesti prie savo profesijos. Per tą laiką turėjome prisigalvoti kitų veiklų, tad sugeneruota daug įvairių idėjų. Reikia tik jas įgyvendinti (šypsosi).
Dar prieš karantiną „Knygos teatre“ gimė naujas spektaklis. Deja, dėl pandemijos premjera neįvyko. Tada kilo mintis parodyti jį video formatu. Taip buvo sukurtas aštuonių laidų „Visos mes Ievos“ ciklas. Komandoje esame trys aktorės – aš, Larisa Kalpokaitė ir Renata Kutinaitė. Visos galime ne tik spektaklyje vaidinti, bet ir renginį pravesti. O baigiantis laidos sezonui gimė dar viena idėja – rengti moterims skirtas stovyklas. Tai man nauja ir labai įdomi sritis.
Prodiuserės darbas televizijoje irgi buvo nauja patirtis. Pamačiau, kokia jos virtuvė. Taigi iššūkių mano kasdienybėje nestinga (šypsosi). Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad būti tik aktore atsiranda vis mažiau galimybių, tad reikia plėsti savo ribas. Dabar man tenka režisuoti, prodiusuoti, kūrybiškai įgyvendinti tam tikras idėjas.
Kaip manote, ko moterims šiuo laikotarpiu labiausiai reikia, ko jos labiausiai pasiilgo per karantiną?
Turbūt nieko naujo nepasakysiu – su kuo mes visą laiką per karantiną gyvenome, nuo to norime ir pailsėti. Ta kasdienybė namuose, rutina, maisto gaminimas jau pabodo daugeliui. Visi norime pabėgti iš savo aplinkos. Aš taip pat svajoju pasprukti nuo maisto gaminimo. O stovykloje moterims, rengiamoje su Renata ir Larisa, duosime tai, kuo pačios gyvename.
Dalysimės žiniomis ir praktikomis, kurias gebame daryti geriausiai, per ką esame perėjusios pačios. Mano stiprioji pusė – sveikatinimasis, grūdinimasis, sveika mityba, organizaciniai gebėjimai. Maudysimės natūraliuose vandens telkiniuose, atliksime kvėpavimo pratimus, valysime organizmą nuo teršalų. Turiu idėją mokyti moteris ir balso lavinimo, savęs viešinimo praktikų, kalbėsime apie improvizaciją ir gilinsimės į skaitovinį žanrą. Renata daugiau rengs judesio patirtinius užsiėmimus, aktorinio meistriškumo pamokas ir kino po žvaigždėmis vakarus, o programą vainikuos Larisos romansų vakarai.
Organizuojate ir stovyklas vaikams. Ką jiems siūlote?
Vaikams stovyklas rengiu trečius metus. Visos mano veiklos glaudžiai susijusios su „Knygos teatru“. Jo pagrindinės ašys – literatūra ir vaidyba. Man labai svarbu skleisti žinutę, kad prisiliesti prie teatro ir knygos galime pačiais netikėčiausiais būdais. Per visas teatro pakopas vaikams padedu pereiti įdomiai ir žaismingai.
Nors esame įpratę, kad spektakliai vyksta gyvai, pandemija mus moko juos pateikti virtualiu būdu. Visas pasaulis ieško tam tinkamiausio video formato. Stovyklose vaikai taip pat bus mokomi įvairiausių gudrybių, nes teatras yra visų menų sintezė.
O ko pati labiausiai pasiilgote per karantiną?
Vėlgi nieko nenustebinsiu – kelionių! Man gyvenime neteko persisotinti gastrolių. Labai geras jausmas, kai vienu metu gali ir keliauti, ir dirbti širdžiai mielą darbą. Man tai tobulas derinys, nes ir save parodai, ir gauni atlygį, ir daug visko pamatai, ir patiri. Kai vien tik atostogauji, supranti, kad atostogas reikia užsidirbti ir per jas tau atlygio niekas nemoka. Todėl man labiau tinka gastrolės.
Kadangi esu labai smalsi, man įdomiausia susipažinti su skirtingomis pasaulio kultūromis, tradicijomis ir žmonėmis. Mėgstu kaupti įvairią informaciją, patirtis, įspūdžius, pamatyti skirtingas spalvas ir atspalvius, o uždaryta tarp keturių sienų nebeturiu peno kurti, o tai man be galo svarbu.
Visgi per karantiną labai nenuobodžiavote, gaudėte potyrius – kad ir nerdama į ledinę eketę. Kokią naudą jums teikia grūdinimasis?
Esu žmogus praktikas – man smalsu išbandyti daugelį metodų. Apie porą metų grūdinuosi pagal Wimo Hofo metodiką, kai maudomasi šaltame vandenyje ir atliekami kvėpavimo pratimai. Svarbu suvokti, kad grūdinimasis – pirmiausia patikimas antidepresantas. Tuo pati įsitikinau: kai tik užklumpa slogios mintys, iškart važiuoju prie Vilnelės. Bet kokiu oru. Ledinis vanduo nuplauna visas depresyvias mintis. Sukėlus organizmui šoką, natūraliai išsisprendžia ir problemos galvoje, dingsta rūpesčiai. Be to, grūdinantis organizmas tampa atsparesnis ligoms, siaučiantiems virusams.
Išbandėte ir programą „Cukraus detoksas“. Kuo ji jums buvo naudinga?
Nuo metų pradžios pradėjau laikytis „Cukraus detokso“ programos. Visiškai atsisakiau cukraus. Ir ne tik jo, bet ir kitų nesveikų maisto produktų. Stengiuosi išvengti gliuteno, kavos, alkoholio... Patirtis labai įdomi ir, tikiu, gali būti naudinga daugeliui, todėl „Youtube“ kanale rengiu laidų ciklą šia tema – dalijuosi sava patirtimi, kaip laikiausi šios programos, ką jaučiau, išgyvenau, patyriau.
O ar vaikus – jau paauglius – pavyksta sudominti tokiais iššūkiais?
Kaip ir daugumai paauglių, jiems svarbu pasipriešinti (juokiasi). Bet džiugu, kad laikui bėgant išsiugdėme kai kuriuos sveikus šeimos įpročius. Vienas jų – su šeima sekmadieniais važiuoti į gamtą prie Vilnelės. Dukrą pavyko įkalbėti ir maudytis. Sūnus nesimaudo, tačiau džiugu, kad laiką praleidžia gamtoje, atitrūksta nuo išmaniųjų įrenginių, išsivalo galvą. Tuo pačiu formuojame ir šeimos tradicijas.
O ką vadintumėte didžiausia gyvenimo avantiūra?
Turbūt didžiausia mano avantiūra – profesijos pasirinkimas. Šiame kelyje labai daug įvairių iššūkių. Manau, kad vieni žmonės yra kūrėjai, o kiti atlikėjai. Labai svarbu suvokti, kas esi ir ko gali paprašyti iš kitų. Atlikėjas nesukurs didelių kūrybinių projektų, bet gal puikiai prisidės kažkuriame proceso etape. Kūrėjas įprastai turi daug idėjų, gali jas susieti ir tuomet gimsta nepaprasti dalykai. Pažįstu tokių žmonių kūrėjų, kurie prie ko tik prisiliečia – ir gimsta meno kūrinys. Aš taip pat esu kūrėja. Daugelį dalykų esu linkusi išbandyti. Pačiose įvairiausiose srityse. Lendu į sritis, kuriose nesu buvusi gyvenime, bet juk smalsu.
Avantiūra galite pavadinti ir „Knygos teatro“ įkūrimą?
Tikrai, projektas gimė iš didžiulio mano pasiutimo (juokiasi). Pagalvokite – įkurti dar vieną teatrą mūsų mažoje šalyje, kai konkurencija – milžiniška. Aišku, nuolat kyla klausimų – kaip išlikti, kuo dar nustebinti? Po karantino rengti „Knygos teatro“ stovyklas – tikras stebuklas. Po šios pandemijos kai kurie teatrai bus tiesiog priversti užverti duris, nes tiesiog nebeišgyvena. Bet jei man užsidaro durys, atveriu langą, prisigalvoju įvairių naujų dalykų.
Reikia ir drąsos, kad ryžtumeisi daryti tai, ko niekada nesi daręs, tiesa?
Sutinku. Tos drąsos turėjau nuo vaikystės. Nuo paauglystės prisigalvodavau keisčiausių dalykų. Be to, matau, kad neturiu laiko laukti, tad tiesiog darau. Žinoma, prieš imdamasi naujo projekto, viską pamatuoju. Lūžta tie, kurie yra nelankstūs, negebantys prisitaikyti. Imantis naujų veiklų, manau, svarbu vadovautis ir nuojauta. Ją žmonės dažnai nustumia į šalį. Bet juk kaip svarbu išjausti, suprasti save. Gyvename technologijų amžiuje, kur yra gausybė skaičių, logikos, todėl labai svarbu pasirūpinti ir vidiniu pasauliu, gebėti įsiklausyti į save. Bet su savimi reikia dirbti.
Gal yra dalykų, kuriuos norisi išmokti ir pažinti, bet tam vis nėra laiko?
Jaučiu, kad man reikia išmokti mokyti kitus. Gyvenimas vis taip sudėlioja, kad tenka prisiliesti prie pedagoginės veiklos. Bet mokyti kitus ne visada taip jau paprasta. Nors – labai juokingas dalykas – nuo paauglystės labiausiai neigiau dvi profesijas – pedagogiką ir buhalteriją. O taip susidėliojo, kad labai uoliai mokausi pedagogikos. Vasaros stovyklose irgi edukuosiu moteris, dalysiuosi patirtimi.
Kaip norėtumėte gyventi po dešimt ar dvidešimt metų?
Norėčiau, kad pasaulis būtų po mano kojomis: kad galėčiau aplankyti kuo daugiau šalių, užuosti kuo daugiau kvapų, pamatyti galybę spalvų, paragauti dar neragautų skonių, išgyventi naujų patyrimų. Norėčiau, kad nestigtų sveikatos, energijos ir noro tyrinėti pasaulį. Tai man būtų didžiulė dovana. Svajočiau po dvidešimties metų šokti rokenrolą – kad ir Brazilijoje!
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
