Aktorė Paulina Taujanskaitė aplink save rojų kuria pati: „Vienų tikslas yra šeima, o mano – globos namai“

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-05-10 08:18
„Nesu religinga, bet labiausiai aš noriu rojaus. Man atrodo, kiekviena šeima namuose kuria tokį rojų, kokį suvokia“, – jau besibaigiant pokalbiui savo didžiausią troškimą išsako kino ir teatro aktorė Paulina Taujanskaitė. Ir tą rojų ji pamažėle kuria: užstoja nuskriaustą, nelieka abejinga šaltyje gulinčiam benamiui, surenka šiukšles miške... Atrodo, Paulina net spinduliuoja gerumą ir globėjiškumą. Kaip kitaip paaiškinti baikščios laukinės katės po vieną atnešamus ir paliekamus pasiligojusius kačiukus prie Paulinos durų?..

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Pirmą kartą mūsų keliai su Paulina susikirto, kai abi dar buvome studentės. Tuo metu kūriau vaizdo pasakojimą apie Vilniaus universiteto Kinetinį teatrą ir jo spektaklį „Paklydimai (minimalus jautis)“, kuriame Paulina šoko. Jau tada, vaikščiodama su kamera užkulisiuose, mačiau, kad ši mergina tiesiog gimusi scenai. Prabėgus beveik devyneriems metams mano nuojauta pasitvirtino – už pagrindinį vaidmenį Yanos Ross spektaklyje „Vienos miško pasakos“ praėjusių metų pabaigoje Paulina buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

„Tu matai, mes pažįstamos... Tuo metu man buvo 20 metų – rūpėjo tik tai, kad esu scenoje. Nieko nemačiau aplinkui“, – Paulinos nuostabą pakeičia juokas.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

O aš tave įsidėmėjau, nes negalėjau patikėti, kad prieš mane – archeologijos studentė.

Tas studijas mečiau po pusmečio, bet Kinetiniame teatre likau – jam buvau atsidavusi. Esu dėkinga vadovui Andriui Pulkauninkui – jis nuo manęs nurinko štampelius: buvau atvažiavusi iš provincijos, tai ir mąstymas kitoks buvo, ir kategoriškumo daug turėjau.

Mes ketverius metus nevalgėm ir buvom amžinam įšale

Paskui įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Džiaugiuosi, kad tie metai buvo mano gyvenime, bet padarysiu viską, kad daugiau tokių patirčių nebeturėčiau. Ten buvo daug problemų... Kad ir vaistų, ledo maišelių trūkumas patyrus traumą. Atrodo, menkniekis, kad ir valgyklos nėra. Bet akademijoje praleidi nuo ryto iki vakaro, o šalia – jokios parduotuvės, jokios kebabinės. Mes ketverius metus nevalgėm ir buvom amžinam įšale.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Man tai primena Prancūzijos legioną, kur kariai išbandomi šalčiu ir badu.

Prieš kelerius metus buvo rodoma laida „Tikri vyrai“, kur žinomi žmonės išeidavo karinius mokymus. Kas buvo vienas jos lyderių? Giedrius Savickas. Aktorius. Aš irgi gerai pasirodyčiau –viską galiu, nesvarbu, ar šalta, ar sninga, ar bloga. Jau niekuo nebenustebinsi.

Lietuvoje beveik niekas nesamdo kaskadininkų: jei reikia rodyti, kad degi, – tave tiesiog padega. Tačiau kultūra po truputį keičiasi. Vaidindama Igno Jonyno filme „Nematoma“ susirgau plaučių uždegimu. Kai sirgdama atėjau į aikštelę, manęs paklausė: „Kodėl nesakei? Juk pamainą būtume atšaukę.“ Mane paleido namo, nors šimtas žmonių laukė. Negalėjau patikėti. Taip visur turėtų būti, o man nutiko tik kartą.

Jau girdžiu skeptikus: tai ko ten eini, jeigu skundiesi?

Arba dar: kodėl neprieštarauji žmonėms, kurie tau liepia daryti ką nors, ko nenori? Nes jie mano dievukai! Pirmame antrame kurse jie būtų bet ką man pasakę daryti – aš viską ir būčiau dariusi. Kai sakau „viską“, ir turiu omeny VISKĄ. Tik vėliau pradedi drįsti sakyti „ne“.

Pakalbėkim apie džiugesnius dalykus. Auksinį scenos kryžių pelnei už savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį teatre.

Tikrai džiaugiuosi Auksiniu scenos kryžiumi. Kadangi apdovanojimų ceremonija dėl pandemijos iš pavasario buvo nukelta į metų pabaigą, su laiku to kryžiaus pradėjau labai norėti (šypsosi).

Kadangi apdovanojimų ceremonija dėl pandemijos iš pavasario buvo nukelta į metų pabaigą, su laiku to kryžiaus pradėjau labai norėti 

Suprantu, kad kvaila, juk tai tik apdovanojimas, jis nieko nekeičia. Kryžių dabar turiu, bet darbo neturiu. Pastebėjau, kad mano gyvenime pasitaiko dideli, bet reti vaidmenys: pirmiausia – filmas „Pelėdų kalnas“, po dvejų metų – „Nematoma“. Vėliau buvo pertrauka, tada atsirado spektaklis „Vienos miško pasakos“, dabar vėl štilis.

Tai kaip gyventi? Iš apdovanojimų košės neišsivirsi.

Aš labai mažai valgau. Nesijuok, mano poreikiai iš tiesų labai nedideli. Dabar man tiesiog norisi dirbti – liūdna nedirbant. Šitas karantinas beprotiškai sunkus. Pirmasis buvo pavasarį – žinojome, kad ateina pabaiga. O dabar... Po Naujųjų metų man net ir be karantino būna liūdna.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Paulina, esu girdėjusi gandą, kad tu – balerina.

Esu iš Kėdainių, ten buvo baleto būrelis, lankiau du kartus per savaitę – negaliu vadintis balerina, jos po aštuonias valandas kasdien šoka. Buvau įstojusi į M.K.Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto, bet kai atėjo metas išvažiuoti – išsigandau.

Visada labai norėjau įstoti į čiurlionkę, tik mama vis nenorėjo leist

Visada labai norėjau įstoti į čiurlionkę, tik mama vis nenorėjo leisti. Kai ji persigalvojo, man susišvietė, jog mama manęs nebemyli, nori atsikratyti, kad liktų dviese su tėčiu. Prisimenu, verkiu, nes nenoriu važiuoti, o ji ramina: „Paulinute, viskas bus gerai. Įrengsim ten tau kambarį, tavo baldukus atvešim.“ Paklaikau: mane iškrausto, net baldukus išveža!

Kada nors gailėjaisi, kad neišvažiavai?

Nežinau. Jau aktoriaus profesija sudėtinga, jai reikia labai stiprios psichinės sveikatos. Aš juk irgi neatlaikiau, po akademijos buvo labai bloga, dar ir dabar kapanojuosi. Neįsivaizduoju, kaip balete būčiau atsilaikiusi. Tai toks amatas, kur tapti ta išsvajota gulbe beveik nėra šansų, – greičiausiai gulbė bus viena, o tu būsi viena iš šešiasdešimties.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Sirgai depresija?

Nevaikščiojau pas specialistus, tai depresija niekada nebuvo diagnozuota. Bet buvo laikas, kai išvis nesikėliau iš lovos, o jeigu suvalgydavau pienišką dešrelę su pomidoru ir kečupu, tą dieną jau būdavau šaunuolytė. Jaučiausi taip blogai, kad net skaudėjo, o nuo skausmo ir išoriškai pasikeičiau – pečiai į priekį palinko, atrodė, negaliu krūtinės atverti. Buvau visa susmukusi.

Buvo laikas, kai išvis nesikėliau iš lovos, o jeigu suvalgydavau pienišką dešrelę su pomidoru ir kečupu, tą dieną jau būdavau šaunuolytė

Tuo metu mane kamavo net keista baimė eiti į miestą. Vieną dieną visgi prisiverčiau: taip noriu sutikti pažįstamų, bet ieškau akių ir nieko nerandu. Matau, žmogus stovi ir laiko už pasaitėlio šuniuką. Jau lenkiuosi jo paglostyti, o jis kad puls loti. Aš iškart į ašaras: net šuniui šlykšti!

Ir nesikreipei į specialistus?!

Atrodė, nueičiau pas terapeutą, jeigu mane kas paimtų, nuneštų į mašiną ir nuvežtų pas jį. Niekam nebuvo jėgų, viską skaudėjo. O ir tokiais kritiniais momentais nemąstai logiškai. Juk jeigu staiga tau įdurčiau, tu bandytum ištraukti peilį – nesikliautum logika, kad reikia nejudėti ir netraukti peilio, nes kraujas ims plūsti. Taip pat ir šitoje situacijoje nešnekėkime apie logiką.

Betgi prašviesėjimo momentais, atrodo, galėtum ieškoti pagalbos.

Tik dabar tai sugebėjau. Po pirmojo mūsų su psichoterapeute susitikimo pravirkau džiaugsmo ašaromis. „Kas tau yra?“ – nustebo. Sakiau, džiaugiuosi pagaliau atėjusi pas psichoterapeutą – septynerius metus norėjau tai padaryti.

Bet kuria liga sergant būna pagerėjimų ir pablogėjimų. Prasidėjus pagerėjimui imdavau manyti, kad nereikia man jokio psichoterapeuto. Pablogėjus jeigu ir bandydavau ką susirasti, paaiškėdavo, kad mane gali priimti tik po savaitės. O aš su tokia informacija nebesusitvarkydavau.

Bet kuria liga sergant būna pagerėjimų ir pablogėjimų

Tokiomis akimirkomis norisi būti vienai, nes tau gėda tavo pačios būsenos. Draugė klausia, kas tau yra, ir nežinai, ką atsakyti. Tau kažkas atsitiko? Nu ne. Sveika, niekas nemirė. Bet bloga jau visus metus, o dar matai, kad žmonėms šalia jau ima atsibosti. Ir tau darosi gėda. Manydavau: gerai, jeigu tau nuobodu, tai palik mane vieną su mano skausmu.

Būdama aktorė tikriausiai lengvai sugebi paslėpti emocijas?

Esu tragiškai atvira ir dėl to nuolat prisidirbu, bet kitaip aš nemoku. Melą lyg kokį šventą dalyką palieku scenai. Nenoriu užkrauti savo galvos vargu bandydama prisiminti, kas kam pasakyta, išsisukinėti. Tai kelia nuolatinę įtampą, o aš noriu gyventi ramiai, saugiai.

Jautiesi save atradusi aktorystėje? Tai tavo pašaukimas?

Ne, man vis dar negana. Noriu dar mokytis, tik jau ko nors konkretesnio. Meno mokytis sudėtinga, nes nėra aišku, ar gerai padarei: stovi trys dėstytojai ir visi skirtingai tave vertina.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Įsivaizduoju, kaip morališkai sunku, kai tave visą – išvaizdą, manieras, judesius – nuolat kas nors vertina.

Grožio kultas tikrai yra. Žinau, kad jeigu būčiau kitokio sudėjimo, mano likimas būtų kitoks. Dažnai buvau imama, nes aukšta ir kūda. Yra už mane geriau vaidinančių, tik kažkuo neatitinkančių standartų. Moterims labai negailestinga ši profesija. Tu turi skęsti, degti, verkti ir tai darydama dar būti graži.

Tu turi skęsti, degti, verkti ir tai darydama dar būti graži

Bet turiu vilties – matau, kad ateina natūralumo ir įvairumo banga. Dabar ir manekenė, ir apvalių formų, ir raumeninga moterys yra gražios. Daugėja opcijų – nebereikia stengtis keisti prigimties, kad tilptum į nubrėžtus rėmus. Mes gyvenime taip bandome būti vienodi, o juk gamtoje mums gražiausi kreivi, išsišakoję medžiai.

Neslėpsiu, lyginimosi su kitais matant, kas ką veikia socialiniuose tinkluose, ir manyje yra. Būna, noriu ką nors pradėti, bet sustabdau save: man jau 28 metai – profesionalia bėgike netapsiu, tai gal net nepradėti bėgioti. Bandau išgyvendinti tą jausmą. Taip, man jau 28-eri, ir metų tik daugės.

Juokingai skamba, kai sakai, kad tau jau 28-eri.

Man sunkoka augti, niekada nenorėjau būti panelė, net vadinau save Piteriu Penu. Todėl manau, kad man dabar yra daug metų. Juolab aplinkui bendraamžiai kuria šeimas ir gimdo vaikus. O man nesinori ir jaučiuosi dėl to nesmagiai.

Neprivalai norėti iš gyvenimo to paties, ko kiti.

Suprantu logiškai, kad neprivalau: noriu arba nenoriu. Bet už nugaros stovi bagažas kitų žmonių norų (šypteli). Labai keistas dalykas: žinai, ką tau reikėtų daryti, bet to nesuvoki. Žinojimas ir suvokimas – du skirtingi dalykai. Tarkime, žinai, kad Afrikoje yra genčių, kur moterys save kankina, ir tai tave veikia vienaip. Bet jeigu tos moterys šalia tavęs plaktųsi, būtų visai kas kita... Pastaruoju metu domiuosi gentimis ir jų ritualais. Vienoje Afrikos gentyje yra toks: stovi vyras su botagu rankose, o aplink jį šoka daug moterų ir prašo jas plakti. Ir jis plaka – veriasi žaizdos, o moterys toliau ratu šoka, rodydamos, kad joms neskauda. Kuo didesnį skausmą moteris gali pakelti, tuo ji geresnė – tai liudija, kad pagimdys daug vaikų.

Pirminis žmogaus tikslas, kaip ir kitų gyvų padarų, visuomet buvo daugintis. Bet žmogus mąstanti būtybė – jam nebereikia kliautis pirminiais instinktais.

Gyvenu pagal pirminius instinktus ir tikiu, kad žmogus iš prigimties žino, kas yra gerai, o kas blogai, tik augdamas pameta. Juk suklupusiam vaikas padės atsikelti, o suaugęs žmogus vertins: vaikus reikia pasiimti iš darželio, jis murzinas, o mano paltas naujas... Bet aš stengiuosi neignoruoti aplinkos. Dabar eisiu namo ir ieškosiu vienos bobulytės: ji gyvena maišų krūvoje prie konteinerių. Labai šviesaus proto, buvusi pianistė – „Dainų dainelėje“ vaikams akompanavo. Anksčiau gyveno socialiniame būste, bet lapkričio 20-ąją iškraustė. Bandau surasti jai kokius nors nakvynės namus. Neįsivaizduoji, kaip sunku tai padaryti, jaučiuosi lyg knygos „Procesas“ veikėja. Skambini vieniems, skambini kitiems – ir vis nukreipia kitur. O dar ir ją pačią reikia įkalbėti važiuoti. Tuo ir užsiimu per šį karantiną.

Mano šunys yra vienas iš griovio, antras – iš kapinių

Gelbsti pasaulį?

Kartais pagalvoju, kodėl nedirbu tokio darbo, kur galėčiau padėti kitiems. Net mano šunys yra vienas iš griovio, antras – iš kapinių. Katinas atsirado, kai laukinė katė atnešė kačiuką užpūliavusiomis akimis prie laiptinės durų. Mano ilgalaikis tikslas – gyvūnų globos namai. Bet įsivaizduoju ir kitą schemą, užsienyje jau išbandytą: sujungti senelių ir vaikų globos namus. Juk seneliams dažniausiai yra nuobodu, o vaikams reikia artumo. Kitų didžiausias tikslas būna šeima, o mano – globos namai.

Kai jaučiausi depresyviai, niekaip negalėjau sugalvoti, ko noriu. Mama vis siūlė: nori – važiuojam į Egiptą! Nori – į Turkiją! Nieko nieko nenorėjau. Dabar sugrįžo mano norai: noriu namo, noriu aplinką tvarkyti, noriu kitus priglausti... Visko noriu! Ir medžius išsipirkinėti noriu – galima gauti specialų žymėjimą, reiškiantį, kad net po tavo mirties to medžio niekas negali nukirsti.

Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.
Paulina Taujanskaitė / Tomo Adomavičiaus nuotr.

Ką dar veiki per karantiną?

Kol šviesu, stengiuosi būti lauke. Per pirmąjį karantiną labai pamėgau sodo darbus, pradėjau medžius genėti. Tik dabar žiema ir nebegaliu to daryti, bet vis tiek neištvėriau – pasiėmiau žirkles ir išėjau erškėtrožių karpyti (juokiasi). Būna, apgeniu ir svetimus medžius, jei matau, kad apleisti, – tam nešiojuosi nedidelį atlenkiamą pjūkliuką.

Dar renku šiukšles. Išeinu su šunimis pasivaikščioti ir, jeigu aplinkui nėra žmonių, juos paleidžiu lakstyti, o pati renku šiukšles ir nešu į konteinerį. Neseniai du maišus iš Pavilnių regioninio parko parnešiau. Vilkau juos ir keikiau turtuolius, ten pasistačiusius namus. Jie nekalti, kad turi daug pinigų, mane erzina ne tai. Sykį miške radau sukiužusį ir sušalusį krepšinio kamuolį. Netoliese nebuvo konteinerio, tai paėmiau jį ir įmečiau žmonėms per tvorą – jiems juk nesunku kamuolį išmesti į savo šiukšlinę. Negi man jį reikia nešti 10 kilometrų? Kitą dieną matau: kamuolys atgal per tvorą išmestas. Vadinasi, jų teritorijoje viskas turi būti gražu, o kas vyksta už tvoros – ne jų reikalas. Žinai, ko miškuose daug? Kompiuterių ir šaldytuvų.

Nesuprantu, kodėl žmogui lengviau techniką tempti į mišką prie šimtamečių ąžuolų, nei deramai utilizuoti

Nesuprantu, kodėl žmogui lengviau techniką tempti į mišką prie šimtamečių ąžuolų, nei deramai utilizuoti.

Kartais jaučiuosi lyg urėdas. Jeigu tik būtum mačiusi mane prieš keturias valandas, kai iš miško ėjau... Sovietiniai dirbtiniai kailiniai, ant pečių – kareiviška kuprinė, pati gana murzina, nes rinkau šiukšles, greta du šunys, o iš kuprinės kyšo pagalys – radau gražų, pasidarysiu dekoraciją. 

Koks disonansas tarp tavęs ekranuose ir kasdienybėje!

Neseniai atsikrausčiau į Naujininkus. Pastaruosius du mėnesius pastebiu keistus kaimynų žvilgsnius, nes jie negali patikėti, kad susivėlusi keistuolė iš erškėtrožių krūmo ir mergina iš „Moterys meluoja geriau“ – tas pats žmogus. Užtat suvokę pradėjo daug maloniau sveikintis.

Dabar labai laukiu, kada atšils, nes noriu padaryti žemės meno instaliaciją. Sentikių kapinėse yra kalnas be jokių kapų, jame bomžiukai gyvena: išsikasa duobę, prisitempia minkštos apsauginės plėvelės ir miega. Tai tame kalne pilna daubų. Vienoje jų noriu iš šakų susukti milžinišką lizdą, į jį įdėsiu tris akmenis – lyg drakono kiaušinius iš „Sostų karų“. Taip, vis susigalvoju tokių keistų projektų (nusijuokia).

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai