„Lietuvių ir lotynoamerikiečių temperamentai – labai skirtingi... Bet meilė mus visus sulygina“, – šypteli Kubos aktorė, režisierė ir scenaristė Mirta Ibarra (66). Kai „Kino pavasario“ organizatoriai šiemet ją pakvietė atvykti į Lietuvą ir atvežti savo sukurtą filmą, Mirta nedvejodama sutiko. Mūsų šalį ji svajojo pamatyti nuo jaunystės, mat kadaise buvo ištekėjusi už Prancūzijos lietuvio Perkūno Liutkaus (73).
Vaizdas buvo ne visai įprastas konservatyviai lietuviškai akiai. Žavi tamsiaplaukė „Pasakos“ kino teatro salėje susirinkusiai publikai ispanų greitakalbe pasakojo apie savo mirusį vyrą, visų laikų garsiausią Kubos kino režisierių Tomásą Gutiérrezą Alea-Titóną: šlovino jo darbus, prisiminė gražiausias jųdviejų bendro gyvenimo akimirkas, pristatė apie jį sukurtą filmą. Jos pasakojimą į lietuvių kalbą kantriai vertė žilstelėjęs ponas, kalbantis su prancūzišku akcentu: beliko su nuostaba šyptelėti išgirdus, jog jis – buvęs pirmasis jos vyras. Nors Mirtos Ibarros ir Perkūno Liutkaus santuoka nutrūko prieš keturis dešimtmečius, jiedu išliko geri draugai. „Vykstu į Lietuvą – mane pakvietė būti kino festivalio komisijos nare. Būtų kur kas smagiau, jei atvažiuotum ir tu“, – parašė ji jam dar prieš prasidedant „Kino pavasariui“. Perkūnas nedvejodamas susikrovė lagaminą ir porą savaičių viešėjo Lietuvoje, lankydamas gimines ir lydėdamas savo žymią buvusią žmoną.
Meilė visuomet ištinka staiga
„Pas jus dažnai lyja. Bet vis tiek čia – nuostabu“, – pro lietaus merkiamą viešbučio langą Mirta užsižiūri į sostinės Čiurlionio gatvę. Šypsena ir emocinga kūno kalba nesunkiai išduoda, jog ši smulkaus sudėjimo, dailios figūros, gražių veido bruožų moteris – aktorė. „Visuomet buvote tokia graži?“ – nejučia išsprūsta klausimas. Ir ji jau kvatoja, prieš fotoaparato objektyvą koketiškai timptelėdama palaidinukę žemyn nuo pečių: „Jaunystėje buvau labai graži. O dabar... Na, šiek tiek grožio dar liko.“
Mirta nuo vaikystės žinojo, kad taps aktore. Tėvai nepatenkinti raukėsi: giminėje nebuvo nė vieno aktoriaus ir apskritai – nė vieno menininko, be to, artisto profesija tuometėje Kuboje buvo laikoma nerimta ir beveik artima prostitucijai. Tačiau mergina tvirtai laikėsi savo. Havanos universitete ji penkerius metus studijavo aktorystės meną, 1967-aisiais pradėjo dirbti teatre, atlikti pagrindinius vaidmenis, keliauti po visą šalį su gastrolėmis. „Matydami, kad gaunu visai neblogą atlyginimą ir esu gerbiama žiūrovų, tėvai pamažu susitaikė su mano pasirinkimu“, – šypteli ji. Karjeros sėkmingai siekiančią jaunutę aktorę labai palaikė ir jos vyras Perkūnas – šviesiaplaukis lietuvis, trumpam atvykęs padirbėti į egzotiškąją Kubą ir pasilikęs čia dėl meilės.
Iki jų bendrabučio tebuvo keliolika minučių kelio, bet per tą laiką suspėjome išsiaiškinti, kada jos išleidžiamos į miestą, ir susitarti dėl pasimatymo kitą savaitę.
Perkūno tėtis Antanas Liutkus, Kaune baigęs teisės studijas, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje ir su žmona Janina išvyko gyventi į Paryžių. Sūnus Perkūnas jiems gimė 1939-aisiais, ir netrukus prasidėjo karas. Lietuva buvo okupuota, ambasados uždarytos, visi diplomatai iškeldinti. „Aš to, žinoma, neprisimenu, bet puikiai įsivaizduoju, kokioje nepavydėtinoje padėtyje buvo atsidūrę mano tėvai, – atsidūsta P.Liutkus. – Tėvynė okupuota ir atkirsta geležine siena, darbovietė nebeegzistuoja, ryšiai su artimaisiais visiškai nutrūkę... Mes neturėjome, iš ko rinktis, – teko likti gyventi Prancūzijoje.“ Lietuvių kalbos berniukas išmoko namuose: niekada nesimokė jos mokykloje, todėl ir dabar nemoka nei rašyti, nei skaityti – tik kalbėti. Jis baigė prancūzų mokyklą, paskui – politikos mokslus Paryžiuje, porą metų dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Alžyre, o vėliau nutarė važiuoti į Kubą ir užsiimti tyrinėjimais žemės ūkio srityje.
Su studente Mirta jis susipažino vieną lietingą savaitgalio naktį. „Gyvenau universiteto bendrabutyje, kuriame vyravo labai griežta tvarka: į miestą studentai galėdavo išeiti tik savaitgaliais ir privalėdavo sugrįžti iki dešimtos vakaro, – prisimena M. Ibarra. – Sykį su drauge mieste taip įsilinksminome, kad nepastebėjome, kaip atėjo vidurnaktis. O po vidurnakčio nebevažiuodavo autobusai!.. Taigi mudvi, peršlapusios nuo lietaus, puolėme stabdyti pakeleivingų mašinų. Viena pro mus pravažiavo... bet apsisuko ir grįžo.“
„Havanoje gyvenome kaip ponai: mus, tyrimų instituto darbuotojus, visur vežiodavo specialiai paskirtas vairuotojas, – pažinties su žmona istoriją prisimena Perkūnas. – Vieną sekmadienio naktį važiavome namo, žiūrime – prie gatvės stoviniuoja dvi merginos ir stabdo automobilius. Vairuotojas pro jas pravažiavo nė nemirktelėdamas, bet mes ėmėme šaukti, kad grįžtų jų paimti. Jis ginčijosi: „O iš kur jūs žinote, kas jos tokios? Gal jos pavojingos?.. Gal – prostitutės?“ Bet nenusileidome, kol tos mergaitės nesulipo vidun. Iki jų bendrabučio tebuvo keliolika minučių kelio, bet per tą laiką suspėjome išsiaiškinti, kada jos išleidžiamos į miestą, ir susitarti dėl pasimatymo kitą savaitę.“
Prabėgus savaitei, Perkūnas nusivežė Mirtą į prabangų restoraną su fontanais, degančiomis žvakėmis ir smuikininkais – stengėsi studentei palikti kuo didesnį įspūdį. „Bet jam net nereikėjo stengtis – aš jau buvau iki ausų jį įsimylėjusi, – juokiasi Mirta. – Vos pamačiau jį anuomet automobilyje – ir tarsi kas būtų trenkęs per galvą. Meilė mane visuomet ištinka staiga...“
Šeimą išskyrė Paryžius
Po pusmečio pora susituokė. „Mano tėvai nė kiek neprieštaravo, kad teku už kitataučio, – patikina Mirta. – Apskritai kubiečiai – nekokie sutuoktiniai, nes labai neištikimi. O aš troškau ištikimo vyro... Klausiate, ar ištikimi lietuviai? Na, sakyčiau – daugiau ar mažiau...“ Iki gimstant sūnui Sauliui jiedu su Perkūnu trejus metus gyveno Havanoje ir tą etapą abu prisimena kaip vieną linksmiausių ir gražiausių gyvenime. „Mūsų charakteriai buvo labai skirtingi, – tarsteli kubietė. – Man tekdavo jį įkalbinėti, kad šnekėtųsi su manimi. Perkūnas – tikras lietuvis introvertas, švelnus, atsargus, su niekuo nelinkęs dalytis savo rūpesčiais. Suprantama, Kuboje jis iš pradžių jautėsi keistokai: juk pas mus kiekvienas sutiktas praeivis gali neprašytas išpasakoti visą savo gyvenimą ir išsiverkti ant peties... Perkūnas purkštaudavo, kai mūsų bičiuliai jam uždavinėdavo, jo nuomone, pernelyg asmeniškus klausimus. Tačiau jis buvo labai draugiškas ir mėgo vakarėlius, todėl žmonės jį tuoj pamilo. Jis iki šiol Kuboje turi milijoną draugų...“
„Abu su Mirta daug dirbome ir matydavomės tik vakarais, – užsimena Perkūnas. – Tačiau tie vakarai būdavo be galo smagūs: vakarodavome ant jūros kranto, kepdavome žuvį, gerdavome vyną... Tai buvo pats tikriausias nerūpestingas gyvenimas tropikuose su mylima moterimi šalia.“
1970-aisiais, mirus Perkūno tėvui, mama Prancūzijoje liko viena, tad sūnus nutarė kraustytis iš Havanos į Paryžių. Jo kubietę žmoną Paryžius viliojo romantiška atmosfera, tačiau aukštyn kojomis apvirtęs gyvenimas ir kultūrinis šokas atnešė daugiau liūdnų negu džiugių įspūdžių. „Buvo labai sunku, – palinguoja galva Perkūnas. – Saulius buvo ką tik gimęs – kai įsikūrėme Paryžiuje, jam sukako penki mėnesiai. Aš ieškojau darbo pagal specialybę, tačiau sulaukiau tik pasiūlymo vadovauti kažkokiam kopūstų fabrikui Konge, Afrikos viduryje... Teko keisti profesiją – pradėjau dirbti turizmo srityje, mat gerai kalbėjau ispaniškai ir pažinojau Pietų Ameriką. Teko nemažai keliauti, o šeimai tai nepatiko.
Tie vakarai būdavo be galo smagūs: vakarodavome ant jūros kranto, kepdavome žuvį, gerdavome vyną... Tai buvo pats tikriausias nerūpestingas gyvenimas tropikuose su mylima moterimi šalia.
Mirtą priėmė vietinis mėgėjų teatras, ji turėjo vaidmenų, bet... Paryžiuje visuomet jautėsi svetima. Juk Kuboje žmogus gali vidury nakties atsidaryti langą, sušukti: „Kas galite paskolinti druskos?..“ – ir tuoj atsiras gerų kaimynų, kurie tos druskos mielai paskolins. O Paryžiuje – ne...“ „Jaučiausi tarsi supančiota, – nepagražindama kalba M. Ibarra. – Prancūzai apskritai nėra šilti, o aštuntajame dešimtmetyje tamsaus gymio moteriai jie buvo ypač nesvetingi... Nuolat pasijusdavau menkinama, atstumiama. Pavyzdžiui, nueidavau į parduotuvę ko nors nusipirkti, o pardavėja atšaudavo, kad norimos prekės nėra – tačiau čia pat ją parduodavo už manęs stovinčiam prancūzui...“
Santuokos žavesys irgi ėmė sklaidytis. „Mes daug kalbėdavomės, – prisimena P.Liutkus. – Mirta troško grįžti į Havaną ir priekaištavo man, kodėl nenoriu važiuoti su ja. Tačiau aš Prancūzijoje turėjau namus, darbą, o Havanoje savo vietą jau buvau praradęs – niekas ten manęs nebelaukė. O ir meilė baigėsi... Taigi gražiuoju sutarėme išsiskirti. Paskui Mirta kiekvieną vasarą atsiųsdavo Saulių pas mane atostogų, aplankydavau juos ir Havanoje, kai tekdavo važiuoti į Pietų Ameriką. Jos antrasis vyras Titónas buvo nepaprastai turtingos minties žmogus, eruditas, talentingas režisierius. Iš pradžių jis manęs nemėgo, pavyduliavo, kreivai žiūrėdavo, kai atvažiavęs pabučiuodavau Mirtą į skruostą, bet paskui apsiprato. Kai Titónas atvykdavo į Kanų festivalį su savo filmais, visuomet užsukdavo papietauti į mano namus – būdavo didelis malonumas jį priimti. Visi mūsų vaikai puikiai sutarė – mes buvome tikra prancūziška šeima...“
Dvi žvaigždės po vienu stogu
Su Kubos kino metru Tomásu Gutiérrezu Alea-Titónu Mirta susipažino dar būdama ištekėjusi už Perkūno. „Tai nutiko per vieną iš mūsų siautulingų vakarėlių, – šypteli. – Linksminomės pas draugus, aš nuėjau į virtuvę atsigerti – ir staiga pajutau, kaip mane iš nugaros kažkas apkabina ir bando pabučiuoti!..“ Tąsyk ji Titóno nepažino – paskubomis jį atstūmė ir pabėgo. Tačiau garsusis režisierius jos nepamiršo. „Ar tu jau laisva?“ – paklausė po kelerių metų, kai Mirta, išsiskyrusi su vyru ir grįžusi iš Paryžiaus į Havaną, vieną vakarą po spektaklio išėjo iš teatro. „Jis tiesiog ten stovėjo ir manęs laukė, – nusijuokia ji. – Argi galėjau jam atsakyti?..“
Galantiškąjį pažįstamą moteris pakvietė drauge švęsti Naujųjų metų. „Vakarėlis turėjo vykti mano namuose, bet kažkodėl persikėlė į kolegos namus, – pasakoja. – Titónui palikau ant durų priklijuotą lapelį su adresu, tačiau jis vis nesirodė. Visą vakarą neturėjau ramybės: važinėjau namo žiūrėti, ar Titónas dar neatėjo, ar lapelio niekas nenuplėšė... Galiausiai trečią valandą nakties grįžau iš vakarėlio ir nuėjau miegoti. Pusę keturių, girdžiu, kažkas beldžia į duris. Į akis iškart krito Titóno krumpliai – raudoni, nudaužyti... Pasirodo, išvakarėse jis dirbo kino studijoje, ir kažkas jį užtrenkė tualete. Jis garsiai beldėsi, kad išleistų, bet visi darbuotojai ramiai išėjo švęsti Naujųjų metų... Išleido tik naktį. „Tai vakarėlis jau baigėsi?“ – liūdnai šyptelėjo jis, kai atidariau duris. „Baigėsi, – atsakiau. – Bet tu vis tiek gali užeiti.“
Mirta su Titónu pragyveno 23 metus – iki pat jo mirties. Bendrų vaikų nesusilaukė, tačiau juos visada siejo labai stiprus ryšys. „Niekada nekilo ginčų dėl to, kuris šeimoje yra didesnė žvaigždė, – patikina aktorė. – Pasaulyje, be abejo, žinomesnis buvo jis, bet gimtojoje Kuboje – aš: juk visi pažįsta populiarius aktorius ir tik retas – kino režisierių veidus. Sykį net juokas suėmė: Titónas parskrido iš Kanados, aš nuvažiavau į oro uostą jo pasitikti, ir išgirdome aplinkinius šnabždantis: „Žiūrėkite, čia Mirtos Ibarros vyras...“ Bet Titónas iš to nedarė tragedijos. Jis visuomet didžiavosi, kad yra Mirtos Ibaros vyras.“
Žmona vaidino daugelyje vyro statytų filmų, tarp jų ir juostoje „Braškė ir šokoladas“, 1995-aisiais nominuotoje „Oskaro“ apdovanojimui. „Titónas buvo labai reiklus, – prisimena. – Psichologiškai sunkiausias buvo pirmasis mūsų bendras filmas: nufilmavus vieną dublį, paprašiau jį pakartoti, bet Titónas atsisakė. Aš pradėjau verkti, jis susinervino... Tąkart jis elgėsi labiau kaip ambicingas vyras negu kaip režisierius. Bet vėliau išmokome dirbti drauge.“
Psichologiškai sunkiausias buvo pirmasis mūsų bendras filmas: nufilmavus vieną dublį, paprašiau jį pakartoti, bet Titónas atsisakė. Aš pradėjau verkti, jis susinervino...
1996-aisiais, statydamas paskutinį savo filmą „Guantanamera“, Titónas mirė nuo vėžio. Jo nuoširdžiai gedėjo visa Kuba. Po vyro mirties tvarkydama jo daiktus, Mirta rado visą šūsnį laiškų. „Titónas daug metų susirašinėjo su Robertu Redfordu, Robertu De Niro, kitais žymiais aktoriais ir režisieriais, – pasakoja ji. – Man pasirodė svarbu tai įamžinti, kad pasaulis sužinotų, koks nuostabus žmogus jis buvo. Sudėjau tai į knygą, surašiau ir savo prisiminimus apie jį. 2008 metų Kubos knygų mugėje mano knyga buvo pati perkamiausia. Tai paskatino sukurti dokumentinį filmą „Titónas: nuo Havanos iki „Guantanameros“, kurį ir atvežiau į Lietuvą.“
Likusi našlė, Mirta dabar gyvena viena. „Didžiausia mano meilė yra šuo“, – juokiasi. Drauge su kitais kino režisieriais ji sukūrė filmą „Septynios dienos Havanoje“, pati vaidina kine, šiuo metu rašo pjesę. Perkūnas – irgi vienišas. Išsiskyręs su Mirta, jis vedė prancūzę, su ja susilaukė keturių vaikų. Lydėdamas žmoną, dirbusią Prancūzijos švietimo ministerijoje, 1990-aisiais pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Visą gyvenimą dirbęs turizmo kompanijoje, prieš trejus metus išėjo į pensiją.
„Neretai taip būna: kai abu sutuoktiniai išeina į pensiją ir kiaurą parą praleidžia drauge, staiga suvokia, kad nebegali vienas kito ištverti, – pašmaikštauja jis. – Taip nutiko ir mudviem su žmona, taigi į senatvę taikiai nusprendėme eiti kiekvienas savo taku.“ Jis gyvena Nicoje su sūnaus šeima. Daugelį metų organizavęs keliones kitiems, dabar pats daug keliauja, į gyvenimą žvelgia labai šviesiu žvilgsniu ir... dėl nieko nesigaili. „Žinoma, kartais pagalvoju, kad reikėjo tik šiek tiek labiau pasistengti – ir mudu su Mirta galėjome likti drauge, – susimąsto. – Bet Prancūzijoje ji būtų palūžusi. Jai, tropikų gėlelei, vieta tik tropikuose... Džiaugiuosi bent tuo, kad mes išlikome geri draugai ir užauginome puikų sūnų, o dabar turime ir anūką. Beje, Saulius savo sūnelį pavadino mano tėvo vardu – Antanas...“