Aktorė Kristina Savickytė – apie vaikystės skaudulius: „Užaugau baimėje ir savo tėvų bijau iki šiol“

Kristina Savickytė-Damanskienė / „Fotografuojanti aktorė“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-10-26 14:08
Lietuvą sukrėtus dar vienam smurto prieš vaikus skandalui aktorė, rašytoja bei radijo laidų vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė atvirai prabilo apie skaudžias vaikystės patirtis ir atvertas žaizdas, kurias ji gydosi iki šiol.

Aktorė prisipažino, kad nors augo inteligentų šeimoje – nuo pat vaikystės ji gyveno baimėje. 

„Savo tėvų bijau iki šiol – tėčio, kurio jau dešimt metų nebėra, ir mamos – kuri labai nelaiminga“, – skaudžius išgyvenimus atskleidė ji. 

Penktadienio popietę socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje K. Savickytė-Damanskienė pasidalijo atviru laišku kuriame pasakoja, kaip jos gyvenimą paveikė vaikystėje smurtavę tėvai. Šiuo įrašu aktorė dalijasi ir su naujienų portalo Žmonės.lt skaitytojais:

„Šitą nuotrauką iš fotosesijos jausmų tema norėjau pasilaikyti tik sau. Joje matau savo bejėgystę, klausimą „Kodėl?“ ir neviltį. Bet šiandien, vėl vykstant diskusijoms apie smurtą auklėjamaisiais tikslais – kurį ir aš esu patyrusi, dalinuosi ja ir noriu pasakyti – išorinių smurto žymių gali nesimatyti, o jei ir matosi – jos greit išnyksta, tačiau viduj – randai lieka dideli, o žaizdos kraujuoja ilgai.

Aš augau inteligentiškoje šeimoje ir net čia, FB, yra daug mano tėvų kolegų, mokinių, kurie matė juos visai kitokius. Tačiau aš – jų vaikas – patyriau ir tas jų puses, apie kurias ir dabar man sunku kalbėti. Tiktai čia – ne apie mano tėvus. O apie mane – ką patyriau ir kaip tai mane augino.

Užaugau be savivertės, be pasitikėjimo savim, nežinodama, kas man patinka, bijanti garsiai išsakyti savo nuomonę, išmokusi būti gera ir iki šiol visame kūne jaučianti nesėkmes – jei kas nepasiseka, man pakerta kojas ir aš vos einu – lyg eičiau ieškoti diržo, žinodama, kad tuoj tuoj būsiu paauklėta.

Užaugau baimėje ir savo tėvų bijau iki šiol – tėčio, kurio jau dešimt metų nebėra, ir mamos – kuri labai nelaiminga, kad aš dalinuosi šita savo patirtimi. Kadangi jau ne pirmą kartą viešai dalinuosi savo smurtinės vaikystės prisiminimais, nejaukiai jaučiuosi ir dėl aplinkinių, ypač tų, kurie pažįsta mano tėvus – esu sulaukusi išsisakymų, kad kartais geriau patylėti. Juokinga, bet dažnai bijau policininkų, troleibuso kontrolierių ar šiaip vyrų – net jei nieko blogo nesu padariusi.

Tačiau labiausiai patirtas smurtas mane sužeidė kaip mamą. Susilaukusi savų vaikų, nemokėjau tvarkytis su neviltimi, bejėgyste ir nors giliai viduje suvokiau nesielgianti teisingai, esu ir per užpakalį užvažiavusi, ir per rankas, ir net diržu, kaip tinkamu auklėjimui įrankiu, grasinusi. O rėkimo, psichologinio smurto ir grasinimų nesu išsigydžiusi iki šiol, nepaisant didelio darbo su savimi. Suprantu, kad pati esu įpratusi prie tam tikrų savo reakcijos į vaikus ir kylančias problemines situacijas modelių ir juos pakeisti man ypač sunku.

Labai stengiuosi išeiti iš smurtinio auklėjimo rato, noriu, kad mano vaikams nebeatrodytų tinkama tai, kas, deja, mano kartai ir daugumai žmonių dar atrodo norma. Dirbu su savimi, jei reikia – ir su psichologų ar psichoterapeutų pagalba, esu paprašiusi savo vyro, kad stabdytų mane, kai išeinu iš savęs jam šalia esant. Kartais jau matau savo progresą, o kartais išgyvenu kaltę, kad štai ir vėl nepavyko.

Kalbu apie tai ir kalbėsiu, nepaisant to, kiek jėgų tai kainuotų ir kiek neigiamo grįžtamojo ryšio sulaukiu. Ir net mano kuriama „Tėvystės įkvėpimų“ laida gimė tam, kad ne tik pati ieškočiau išeičių, bet padėčiau ir kitiems“. 

Naujausi straipsniai