Ryškiausias ir sudėtingiausias Jolantos Dapkūnaitės vaidmuo galėtų būti sudėliotas iš jos gyvenimo akimirkų. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenant su talentinguoju Arūnu Sakalausku, reikia manyti, būta visko – ir svaigių skrydžių, ir staigių nusileidimų. Tačiau scena, kurioje viešai pasakojami asmeniniai išgyvenimai, ne jai. Neseniai sostinės Katedros aikštėje šios aktorių poros surengtoje akcijoje prieš savižudybes Jolanta irgi buvo linkusi pastovėti antrame plane.
– Visą laiką scenoje ir viešumoje matydavome jaunatvišką aktorę Jolantą Dapkūnaitę – ir še tau! Jubiliejus. Ar jums labai baisus tas skaičius?
– Iš tikrųjų, baisokas. Jis visus ištinka ūmai, netikėtai. Atrodo, ką tik buvai toks jaunas somnambulas, iki 30 metų nežinia, ką veikei. Tada buvo kitas tarpsnis, kai nusistovėjo profesinis gyvenimas, ir, žiūrėk, tau jau 50! Labai greitai. Ne, aš nesijaučiu sena – tik metų skaičius didelis. Bet kodėl taip akcentuojamas amžius? Juk pasaulis juda į priekį, žmonės išeina anapus kur kas vėliau, žymiai geriau atrodo, darosi plastines operacijas, leidžiasi botoksą – sunku suprasti, kiek kam metų. Ar verta taip nervintis? Kvaila save nuvertinti. Svarbiausia, kad ir kiti tai mėgina daryti. „O, tu sena“, – neseniai (nesuprasi, rimtai ar juokais) pasakė vienas kolega. Juokinga, nes tu irgi toks būsi po kelerių metų! Bet mes, žmonės, apskritai turime daug juokingų bruožų.
– Ar daug į save investuojate? Ką darote, kad taip gerai atrodote?
– Mano amžinatilsį mama buvo labai jaunatviška. Tėvas jau vaikščiojo žilas, o ji – liekna ir vis jauna. Matyt, iš jos tai paveldėjau. Kaip ir smalsumą, nes jai viskas būdavo įdomu. Dažnai atvažiuodavo į Vilnių, lankydavosi spektakliuose. Manau, jei būčiau pasirinkusi kitą profesiją, nevaikščiočiau į sporto klubą du kartus per savaitę – gulėčiau patenkinta ant sofos, skaityčiau ar filmus žiūrėčiau. Bet esu priversta. Ne dėl grožio – dėl aktyvumo, kad turėčiau jėgų ir galėčiau dirbti. Nors gal meluoju ir jums, ir sau pačiai, svarstydama, kas būtų, jeigu būtų.
– Ko gero, jau ir pusę savo profesinio kelio esate nuėjusi – koks jis buvo?
Mano aktorystė nebuvo lengva, nors labai norėjau tapti aktore ir niekada negalvojau, ką kita galėčiau veikti.
– Mano mylima Eglė Gabrėnaitė kažkada pasakė: „Tu esi vėlyvoji.“ Yra žmonių, kuriems duotas talentas, jie iššauna ir žiba. Kartais ilgai, kartais trumpiau – duok Dieve, visiems talentingiesiems žibėti ilgai. Turėčiau pasakyti, kad mano aktorystė nebuvo lengva, nors labai norėjau tapti aktore ir niekada negalvojau, ką kita galėčiau veikti. Ir dabar nežinau, ir prieš ketvirtį amžiaus nežinojau, kai Jonas Vaitkus mus, antro kurso studentus, priėmė į teatrą pusei etato.
– Jau laimingi turbūt buvote be proto?
– Taip, nors teatre tai daug kam nepatiko. Ne visi džiaugiasi, kai ateina jaunų žmonių. Tačiau jaunimas visada alsuoja mums į nugaras ir kitaip negali būti – tai normali raida, gyvenimas. Aš pati, kaip aktorė, iš pradžių buvau labai baikšti, man trukdė charakteris, kompleksai. Į Vilnių atvažiavau ketverius metus pasimokiusi Klaipėdoje lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros, bet paskui įstojau pas J.Vaitkų. Kurse buvau šiek tiek vyresnė, dėl amžiaus skirtumo nepritapau, buvo sunku. Kad įveikčiau visas savo vidines kliūtis ir galėčiau atsiskleisti, prireikė labai daug laiko.
– O dabar galite rinktis vaidmenis arba nepatinkančių atsisakyti?
– Galiu atsisakyti, galiu neiti. Aš anksčiau neidavau filmuotis į serialus. Dėl turinio, scenarijų – žinia, jiems dar yra kur tobulėti. Bet pagalvojau, kad atsisakydama prarandu tam tikrą profesinę sritį, kurioje nieko nemokėjau: nežinojau, kaip stovėti prieš kamerą, kaip elgtis, kai filmuojamas stambus planas ir kai bendras. Ir dabar jaučiuosi nieko nepraradusi: pamėginau, pamačiau save ekrane, išsigandau, sulaukiau visokiausių atsiliepimų – kai kam patiko, kai kam ne. Ir tai yra patirtis.
– Bet juk būna, kad rimtame spektaklyje į sceną išeina pažįstamas iš televizijos aktorius ir žiūrovai pradeda juoktis...
– Turiu šalia gerą pavyzdį – Arūną Sakalauską, kuris daug metų vaidina „Dviračio šou“. Tiesa, štampas uždėtas: televizinis žmogus. Bet užtenka pamatyti Arūną, tarkim, spektaklyje „Dėdė Vania“, ir iškart dingsta visi matyti personažai: seki jo kuriamą Vanią ir jis tave įtikina. Taip, aktoriai dažnai save pernelyg eksploatuoja – tai irgi reikia mokėti daryti labai gudriai, ne visiems pavyksta. Kitus ima erzinti, kai tavęs tampa per daug spaudoje ar televizijoje.
– Ar jūsų, kaip profesionalės, nežeidžia šalia rimtų vaidmenų gaunami ir visai maži, vos kelių frazių?
– Nacionaliniame dramos teatre yra apie penkiolika mano amžiaus moterų. Taigi būdama sveikai mąstantis žmogus suvokiu, kad negaliu gauti visko, ko noriu. Žinoma, kiekvienam kirba tas egoistinis „man reikia, man neduoda“. Bet kas toks esi, kad tau kas nors ką nors duotų? Net patys talentingiausi ne viską suvaidina, o aš savęs nelaikau talentingiausia. Kai gaunu vaidmenį, kuris atitinka mano psichofiziką, kai režisierius veda teisingu keliu, pati savyje atrandu kokių nors netikėtų spalvų, toji satisfakcija įvyksta. Taip aktoriai ir gyvena nuo vienos satisfakcijos iki kitos, o tarp jų būna mažiau patogūs vaidmenys. Gal iš šalies ne visada matyti, bet savo sėkmės bagažą aš dėlioju po kruopelę. Aišku, per visiems pasitaikančias aktorines pertraukas pagalvoji, ar sėdi savo rogėse: tos kūrybinės pauzės pasėja labai daug nerimo. Ir nebūtinai blogiems aktoriams – geriems lygiai taip pat. Likimai irgi susiklosto labai skirtingai. Svarbu, kaip iš tų duobių pakyli. Aš niekada nesėdėdavau be darbo, daug ką veikdavau: mokydavausi kalbų, dainavimo, garsindavau filmus, sportuodavau, kuo nors domėdavausi.
– Galbūt mada? Iš jūsų rengimosi stiliaus galima spėti, kad jaučiate naujausias tendencijas.
– Mane visada žavi įspūdingas rūbas, savitas stiliaus pojūtis, daili juvelyrika. Dažniausiai ir jų savininkės būna išskirtinės asmenybės. Paauglystėje pati raukiau sijonus ir sulaukdavau tėvo priekaištų ir mamos palaikymo nepriklausomai nuo to, ar sijonas būdavo mini, ar maksi. Nors gal būčiau buvusi mažiau „vėlyvoji“, jei savo laiku būčiau suvokusi aktoriaus profesijai būtiną susikaupimą, netgi askezę – šiek tiek vyriškas savybes. Tačiau norėjosi dailiai, moteriškai atrodyti. Dabar stilius nebe toks svarbus, ne visada jam atrandu laiko – labiau rūpi būti.
– Prieš kurį laiką Vilniuje garsiai nuskambėjusios akcijos prieš savižudybes veidu tapo Arūnas Sakalauskas – jūsų beveik nebuvo matyti, nors kelis mėnesius prie šio projekto dirbote kartu.
– Tai buvo Arūno idėja: jis sugalvojo ir paskelbė savo feisbuko profilyje, iš pradžių tiesiog kreipdamasis patarimų, kaip tokią akciją surengti. Pirmąkart išgirdusi jo mintį nieko neklausinėjau ir manęs nereikėjo prašyti prisidėti. Yra dalykų, kurie laikomi svarbiais, reikšmingais ir turi būti padaryti. Viską ėmėme organizuoti kartu. Aš nesu pats racionaliausias žmogus, Arūnas – irgi. Kai Andrius Mamontovas, devynerius metus dalyvaujantis šioje veikloje, pasiūlė kreiptis į „Jaunimo liniją“, su Arūnu ėjome dviese. Tada ir prasidėjo mūsų bendras darbas. Skambindavau visiems, rašydavau laiškus, tapau apsimetėle – „Arūnu Sakalausku“, nes jo vardu keldavau pranešimus į feisbuką. Toji akcija – mūsų abiejų teatrinis veiksmas, įgavęs tokią netipišką teatrui išraišką.
– Tik ar jis nebuvo kaip šauksmas tyruose?
– Galbūt, bet tai nereiškia, kad gyvenime išvis nieko neturėtume imtis. Mes esame aktoriai, padarėme, ką galėjome, nes mums to reikėjo, taip mąstėme ir mums skaudėjo. Žinau, kad į Katedros aikštę atėjo ir sugulė begalė žmonių, kurie patys mėgino žudytis, neteko savo artimųjų, – nusižudžiusiųjų broliai, seserys, mamos, draugai... Tai buvo ir vienybės gestas. O kad tokios akcijos kam nors pagelbėtų, privalo prisidėti valdžia ir visuomeninės organizacijos.
– Kaip jaučiasi draugai, kolegos, artimieji, kai ranką prieš save pakelia kas nors iš jų aplinkos? Pastaruoju metu iš gyvenimo pasitraukė nemažai aktorių ir meno žmonių.
Pas mus skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, nors pagal alkoholio vartojimą pirmaujame Europoje.
– Net nežinau, kaip tai įvardyti. Apima neįtikėtinas praradimo skausmas, veriantis ir kūną, ir sielą. Panašių jausmų kyla ir beveik kas savaitę spaudoje skaitant apie pasitraukiančius žmones. Manau, kad pirmuose dienraščių puslapiuose pateikiami jų biografijos faktai, nuotraukos kelia kolektyvinę neviltį. Toks buvo ir Vytauto Šapranausko atvejis. Atsiprašau, kad jį miniu, nes, ko gero, taip pat spekuliuoju pažintimi, nors nebuvau draugė – tik kolegė. Žinutę apie jo pasitraukimą gavau būdama Portugalijoje. Karštą pavasario dieną sėdėjau paplūdimyje ir žiūrėjau į vandenyną. Ten Vytautą mintimis ir nulydėjau. Ne mažesnį sukrėtimą visi patyrėme ir išėjus talentingai teatro kūrėjai Jūratei Paulėkaitei.
Dar viena didžiulė problema menininkų ir ne meno žmonių gyvenime – alkoholizmas. Jis labai glaudžiai susijęs su savižudybėmis, su juo pati esu artimai susidūrusi. Bet ar per pastaruosius metus pastatyta nors viena nauja ligoninė ar reabilitacijos klinika kenčiantiems nuo alkoholizmo? Žmonės neįsivaizduoja, kur kreiptis ir ką daryti. Ar žinote, kiek kainuoja gydymas privačiose klinikose ir kokie atlyginimai Lietuvoje? Kur eiti, kai nebesuvoki, ką daryti su artimu žmogumi? Priverstinai gydyti negalima, nors visi supranta, kad tai psichikos sutrikimas. Kitur pasaulyje pagautas girtas vairuotojas privalo pereiti Minesotos ar kitas gydymo programas. Pas mus skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, nors pagal alkoholio vartojimą pirmaujame Europoje. Aš puikiai žinau Gerosios Vilties gatvėje esantį priklausomybės ligų centrą: į jį buvo įmanoma įsinešti alkoholio arba ko nors paprašyti, kad nupirktų, nes visos durys – atviros. Siaubinga yra susidurti su tuo, ką abu patyrėme, nes aš, būdama šalia, turėjau tiek pat problemų, kiek ir Arūnas.
– Sakoma, kad tokiose situacijose labai daug kas priklauso nuo moters. Kaip jūs elgėtės?
– Daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus, aš esu labai impulsyvi. Bet dažnai taip atsitinka, kad pasirenkama pati neveiksmingiausia pozicija. Nors būna ir priešingai. Kartais gali padėti atitoldamas nuo žmogaus, o kartais tokiu būdu tik pastūmėji savižudybės link. Iš tikrųjų, tu vienas nieko nepadarysi. Aš, išgyvenusi visą šį pragarą, sakau: nežinau, kaip reikėtų elgtis.
– Bet jums pavyko?
– Ne man pavyko – tai buvo jo kelias.
– Nepaisydami nieko, vis tiek likote kartu.
– Turėjau visokių baimių, galbūt esu pernelyg atsakinga. Man teatras yra svarbus ir visada buvo svarbi Arūno karjera jame.
– O ar jums svarbus oficialus santuokos įteisinimas? Nesusituokę esate kartu daugiau nei 20 metų.
– Mes abu jau turėjome santuokinės patirties, todėl tokių klausimų nebekyla. Nesituokti buvo mano sprendimas, nors ilgainiui supratau, kad apie nieką nereikia turėti kategoriškos nuomonės, – viskas labai greitai kinta. Šiais laikais madinga vis atnaujinti santuokos ryšius, vadinasi, žmonėms tai aktualu. Man – ne, todėl net nesvarstau apie tai.
– Tarpusavio santykius oficialus įteisinimas kažin, ar keičia, tačiau jie jums negali nerūpėti!
– Mūsų gyvenimas, kuris jau yra gana nusistovėjęs, labai susipynęs su profesija – nepaprastai daug laiko praleidžiame teatre. Kaip bebūtų keista, visiškai neturime kito, atskiro, gyvenimo. Gal todėl, kad neturime vaikų, kurie galėtų atplėšti nuo darbo. Kaip sakoma, teatras aktoriams tampa antraisiais namais prievarta, bet savo noru.
– Neturėti vaikų – jūsų sąmoningas pasirinkimas?
– Kiekvienas renkasi, kaip jam reikia. Kodėl – čia jau kita istorija ir ilgas pasakojimas apie tai, ko nebūtina visiems žinoti. Nors iš tiesų viskas labai paprasta: apsisprendimo klausimas, ir tiek.
– Viename interviu Arūnas yra pasakojęs, kad jūs laikote visus keturis namų kampus, tačiau darbus dalijatės – namus tvarkote po savaitę, nes nepakęstumėte pažeminimo visada plauti grindis. Ar buities darbai jus žemina?
– Mane žemintų, jeigu man plaunant grindis vyras tik gulėtų ant sofos ir žiūrėtų televizorių. Aišku, galima viską išspręsti išsikviečiant namų tvarkytoją. Pažinojau vieną britą, kuris dėl savo socialistinių pažiūrų buvo įsitikinęs, kad samdyti valytoją, kuri kuoptų jo butą, būtų to žmogaus pažeminimas. Mes su Arūnu dalijamės darbais taip, kaip pavyksta. Jeigu moteris laiko keturis namų kampus, dar nereiškia, kad ji kiekvieną dieną visu etatu dirba namų šeimininke. Man regis, jis ką kita turėjo omeny.
– O kuris iš jūsų, tarkim, atsakingas už mokesčius?
– Aš juos skaičiuoju. Maistą gaminu irgi aš ir tai mane šiek tiek liūdina. Savo aplinkoje matau tiek įvairiausius patiekalus ruošiančių vyrų, man tai taip gražu, kone idealu. Pernelyg nuobodu daug metų gaminti valgį vienai. Tiesa, neretai gardžiai pavyksta, todėl vėliau gailestis praeina, bet skirti tam tiek laiko... Žinoma, visiems norisi to, kas miela ir malonu: skanių valgių, gerų santykių.
– Kaip namuose išsitenka vyras, gimęs po užsispyrusio Avino ženklu, ir žemaitišką charakterį paveldėjusi klaipėdietė?
Jaunystėje mes visi turime iliuzijų, kad kitas žmogus gali pasikeisti, bet po truputį jos praeina.
– Nekokia kombinacija, sutinku. Mėginame susikalbėti visais įmanomais būdais, nes vieno būdo dar neatradome. Jaunystėje mes visi turime iliuzijų, kad kitas žmogus gali pasikeisti, bet po truputį jos praeina. Net aš pati nelabai pasikeičiau, tad ko galiu norėti iš kito? Tačiau laikas apgludina kampus, nes nėra kitos išeities – esi priverstas prisitaikyti. Nevengiu pasakyti savo nuomonės – kartais net pernelyg griežtai: iš mamos paveldėjau kietą charakterį. Nors dabar gal jau nebe taip kertu iš peties.
– Ar dviejų aktorių šeimoje nekyla noro „pasimatuoti“ talentų? Neatsiranda trinties, jei vienas gauna pagrindinį vaidmenį, o kitas – kokį nors trečiaeilį?
– Gabumų negaliu nei pasiskolinti, nei pavogti. Net neatsimenu, kaip dėl to jausdavausi anksčiau. Iš mano galvos labai greitai išsitrina „failai“, nes jei visus juos saugočiau, vieną dieną „kompiuteris“ pokštelėtų. Matyt, kažkokių jausmų būta, bet negalėčiau jų vadinti pavydu – gal greičiau apmaudu. Su laiku suvoki savo ribas, kiek tau yra duota ir kiek kitam atseikėta. Arūnas, be abejo, talentingesnis, tačiau tingesnis. Taip tiesiog yra. Jis vaidina teatre, kine, yra daug kur kviečiamas – dėl to tik džiaugiuosi. O aš sugebėjau subręsti gero kino taip ir neparagavusi. Priimu tai kaip faktą ir niekur nuo to negaliu dingti.