Aktorė ir televizijos veidas Gerda Žemaitė: apie šeimą, grožio ritualus ir pomėgį dainuoti

Gerdai ir Andriui Žemaičiams draugai vestuvinę fotosesiją surengė ne tik gražiose vietose, bet net ir šiukšlyne / Loretos Kondratės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-09 13:44
Aktorė ir TV veidas Gerda Žemaitė geriausiai pažįstama iš televizijos laidos „TV pagalba“. Į įvairias bėdas pakliuvusius tautiečius gelbstinti moteris atvirauja, kad padėti galima ne visiems, nors ir labai norėtųsi.

Ar noras padėti kitiems kada nors pakenkia jums pačiai?

Yra buvę įvairių situacijų, kai kreipiasi žmogaus artimieji, norėdami jam padėti, tačiau pats asmuo pagalbos visiškai atsisako, nes nemano ir nesupranta, kad ji akivaizdžiai jam reikalinga. Tokiam žmogui padėti tiesiog neįmanoma.

Situacijos, kad kažkaip tiesiogiai pakenktų man pačiai, nepasitaikė. Tačiau yra buvę istorijų, kai žmogus bando lipti iš duobės kabindamasis man į ranką, vėliau, grįžęs į tą patį pradinį tašką, nori apkaltinti tuos, kurie jam stengėsi padėti išlipti. Tokios situacijos būna tikrai nemalonios.

Kaip pailsite nuo tokio nelengvo darbo?

Didžiausias mano hobis yra dainavimas. Kažkada svajojau tapti profesionalia atlikėja arba aktore, tačiau po dvyliktos klasės nepavyko įstoti į Muzikos ir teatro akademiją. Gaila, kad tąsyk nuleidau rankas ir nebandžiau ir vėl. Tačiau dainavimas iš mano gyvenimo niekur nedingo. Dabar turiu labai gražią tradiciją – kasmet dainuoju respublikiniame neįgaliųjų festivalyje „Stiprus, kai tu šalia“ su Kalvarijos neįgaliųjų centro gyventojais.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Nuo pat mažens svajojote apie dainavimą? Ką dar mėgote veikti?

Nuo pat vaikystės buvau labai drąsi ir komunikabili. Kadangi svajojau būti scenoje (tapti arba aktore, arba dainininke), visuomet visus stebindavau demonstruodama savo talentus, nuolat priversdavau manęs klausytis.

Pamenu, būdama kokių 10 metų, surengiau koncertą kieme. Pagaminau bilietus, kurie kainavo po du saldainius, surinkau visus draugus, išdalinau jiems užduotis, kas už ką atsakingas. Sugužėjo gal kokie trisdešimt vaikų iš viso rajono ir stebėjo mano koncertą, kurio pagrindinė atlikėja ir vedėja buvau aš pati (juokiasi).

Esate gamtos ar miesto vaikas?

Nors visada gyvenau mieste, nuo mažumės traukė gamta. Kadangi mano seneliai buvo miestiečiai, nuo vaikystės vasaras leisdavau Lazdijų rajone esančiame kaime, pas mamos tetą. Patys geriausi prisiminimai būtent iš to laiko, kai galėdavau išlėkti su vaikais į mišką rinkti žemuogių, žaisti slėpynių kukurūzų laukuose arba maudytis dumbliname tvenkinyje. Iki šiol prisimenu, kai jame žvejojau stovėdama ant liepto ir įkrito meškerė. Lipau į vandenį jos ištraukti, o tuo metu kaip tik atvyko tėvai manęs pasiimti. Mama net neatpažino savo vaiko, viso dumblino, ką tik išlipusio krantan kartu su antyčių pulkeliu (šypsosi).

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Ką pasakytumėte sau, jei sutiktumėte save dar paauglę? Kokį patarimą duotumėte?

Jei sutikčiau save paauglę, nedvejodama duočiau vienintelį patarimą – niekada nebijoti likimo siunčiamų išbandymų ir nesipriešinti tam, kas vyksta. Kad ir kas nutiktų, net jei atrodytų, kad viskas griūva, – pasitikti tai reikia su šypsena, nes gyvenimas kinta, o kiekvienas mums siųstas, nors ir skaudus, išbandymas leidžia atverti naujas duris ir kažko išmokti. Priminčiau sau, kad visada po griausmingos ir baisios audros ateina saulėtas ir nuostabus rytas. Jis tikrai ateina ir toks, kokio net nesapnavai.

Ar jaučiatės laiminga, kas sukuria Jums pilnatvę?

Laimingiausia jaučiuosi artimų žmonių apsuptyje. Nieko nėra brangesnio pasaulyje už šeimą. Kasdien padėkoju Dievui už tai, kad visi esame sveiki ir galime būti kartu. Tai ir yra gyvenimo pilnatvė, kai myli savo artimą ir jautiesi mylimas, kai gali stipriai apkabinti ir pasakyti, kaip stipriai myli ir brangini.

Loretos Kondrataitės nuotr.
Loretos Kondrataitės nuotr.

Pakalbėkime šiek tiek apie sveikatą. Ar paisote sveikos gyvensenos taisyklių?

Nepasakyčiau, kad gyvenu tik labai sveikai. Greičiau bandau laikytis aukso viduriuko. Jei labai norisi ledų ar gabalėlio torto, būtinai suvalgau. Tačiau vadovaujuosi sena gera taisykle: kas per daug – tas nesveika.

Stengiuosi turėti fizinės veiklos, lankau sporto klubą. Laisvalaikiu važinėju dviračiu ar išlekiame kur pasivaikščioti su šeima. Pagrindinė mano taisyklė, norint turėti dailias kūno linijas, yra iš ryto valgyti angliavandenių turintį maistą, o antroje dienos pusėje – baltyminį maistą; kiek įmanoma mažiau cukraus ir rezultatai bus puikūs.

Tačiau kadangi mano darbas nuolat ant ratų, kartais tenka užkrimsti greito ir labai nesveiko maisto degalinėse. Būtent šio įpročio ir norėčiau atsikratyti, bet ne visada išeina.

Kokias grožio priemones ir procedūras laikote būtinomis?

Neturiu jokių ypatingų grožio ritualų. Svarbiausia švarūs ir išpuoselėti plaukai, tvarkingas manikiūras ir pedikiūras. Kartą per mėnesį apsilankau pas kirpėją padažyti plaukų šaknų, taip pat kosmetikos kabinete susitvarkyti rankų ir kojų nagų. Kas pusmetį stengiuosi apsilankyti pas kosmetologę ir būtinai atlikti burnos higienos procedūrą.

Savaitgaliais mėgstu veidą palepinti įvairiomis kaukėmis, dažniausiai naminėmis, nes jos visiškai natūralios. Laisvadieniais veido odą atgaivinu sušaldytu žaliosios arbatos nuoviru.

Pagrindinė ir kasdieninė taisyklė – švariai nuprausti ir nuvalyti nuo veido odos visus nešvarumus ir makiažo likučius.

TV3 nuotr.
TV3 nuotr.

Ar turite kokių kompleksų? Kaip su jais kovojate?

Nors ir buvau drąsus ir viešumos nebijantis vaikas, visuomet kompleksavau dėl ilgos nosies. Šiandien to komplekso nebeturiu, nes nosis buvo patrumpinta chirurgo (šypteli).

Kokia didžiausia jūsų silpnybė?

Turiu tikrai per daug drabužių. Perku juos ir dedu į spintą, dažnai prisiperku, ko visai nereikia. Kartą per pusmetį tvarkausi drabužinę ir atiduodu kone trečdalį visiškai nedėvėtų ir užmirštų rūbų. Paprastai drabužius perku prekybos centruose, neatsispiriu įsigyti vieną kitą daiktą iš Lietuvos kūrėjų, visuomet pasinaudoju proga parsivežti kokybiškų rūbų iš svečių šalių – taip jie ir kaupiasi.

Vis dėlto didžiausia silpnybė – batai. Jų turiu gausybę. Taip pat ir nemažai aksesuarų. Beveik visi dovanoti. Nesu mėgėja jais puoštis, nebent ypatingomis progomis. Pirmenybę visuomet teikiu patogumui, o aksesuarai kažkodėl mane labiausiai varžo.

Loretos Kondratės nuotr.
Loretos Kondratės nuotr.

Ką gero ir blogo jums davė viešumas?

Būti matomam, kai tave atpažįsta gatvėje, iš pradžių atrodo labai malonu. Smagu, kai prie tavęs prieina žmonės, pakalbina, paprašo nusifotografuoti ar net apkabina. Niekada neprabėgu pro tuos, kurie nori užkalbinti, ir tai tikrai smagus jausmas. Tačiau kartais būna nemalonu, ypač tuomet, kai parduotuvėje kažkas stebi ir aptarinėja tavo pirkinių krepšelį, arba jaunimas gatvėje garsiai šaukia „TV pagalba“. O svarbiausia tai, kad jei esi matomas ir žinomas žmogus, tai tave įpareigoja elgtis atitinkamai. Turi būti pavyzdžiu kitiems, ypač mano darbe, kur neretai tenka pamokyti žmones gyvenimo tiesų.

Naurimo Zavecko nuotr.
Naurimo Zavecko nuotr.

Ar viešumas įpareigoja ir atsargiau reikštis socialiniuose tinkluose?

Naudojuosi socialiniais tinklais, bet tikrai nelaikau savęs fanatike. Dažniausiai įlendu ten pasmalsauti, kaip gyvena mano draugai, ką veikia, kur poilsiauja, kaip leidžia laisvalaikį. Mėgstu pasidalinti įdomiais straipsniais, juokingais vaizdo įrašais apie gyvūnus, o dažniausiai – pagalbos prašymais. Nesu iš tų žmonių, kurie jaučia poreikį dažnai rodyti savo gyvenimo akimirkas. Kartais įkeliu kokią nors smagią nuotrauką, tačiau reikšti savo nuomonę kokia nors tema ar veltis į diskusijas vengiu. Mieliau paskaitinėju kitų pranešimus vienokia ar kitokia man įdomia tema.

Naujausi straipsniai