Aktorė Giulietta Masina ir legendinis Federico Fellini – kaip vienas filmas

Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.
Autorius: Eglė Černiauskaitė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-06-06 09:00
Kino legenda Federico Fellini (1920–1993) sakė visą gyvenimą filmuojantis vieną juostą, skiriasi tik dekoracijos ir aktoriai. Ir visą gyvenimą buvo su viena moterimi – aktore Giulietta Masina (1921–1994).

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Tačiau – atsargiai, Fellini visada stulbino biografus ir žurnalistus prieštaringais parodymais. Jis kūrė ir keitė savo gyvenimo aprašymą lengvai, kaip kvėpavo, ir dabar vargu ar kas atrinks, kurie žodžiai ir faktai – tiesa, o kurie – gryna fantazija. Tokie jau tie profesionalūs mistifikatoriai, kurių miglotos užuominos apie tai, ko niekada nebuvo, ilgainiui virsta tikrove. Antra vertus, jei jau jis taip norėjo – kas mes tokie, kad ginčytumės. Tiesiog dviguba sukaktis – Federico šimtmečio jubiliejus ir metais jaunesnės Masinos 99-asis gimtadienis – proga prisiminti ir dvi kino legendas, ir darsyk papasakoti istoriją, priklausančią didiesiems meilės romanams. 

Federico ir Giulietta patvirtina, kad įmanoma drauge gyventi ilgai – 50 metų, laimingai ir mirti beveik vieną dieną

Federico ir Giulietta patvirtina, kad įmanoma drauge gyventi ilgai – 50 metų, laimingai ir mirti beveik vieną dieną. Ji pergyveno jį vos penkiais mėnesiais, per kuriuos kartojo, kad be Federico jos nėra. Dabar jie vėl kartu – Federico, Giulietta ir 1945-aisiais gimęs jų vos mėnesį išgyvenęs sūnus Pierfederico ilsisi Fellini gimtojo Riminio kapinėse: kapą prie pat pagrindinio įėjimo kairėje žymi skulptoriaus Arnaldo Pomodoro paminklas, pavadintas „Bure“ ir primenantis laivo priekį. Atsisveikindama su juo Italija nutraukė radijo ir televizijos laidų transliacijas, Romoje sustojo eismas, tūkstantinė minia lydėjo laidotuvių kortežą iki Riminio. Jos paskutinėje ceremonijoje trimitininkas Mauro Mauras grojo veriamą Nino Rotos melodiją iš legendinio Fellini filmo „Kelias“, į Giuliettos rankas buvo įdėta Fellini nuotrauka. Toks buvo Masinos pageidavimas – be Federico ji gal ir būtų buvusi, bet tai būtų jau visai kita istorija. Antra vertus, ir didžiojo Fellini gyvenimas be jo Giuliettos būtų buvęs kitoks – kartu jie vaidino linksmą būties spektaklį, paverčiantį nuobodžią tikrovę vienu dideliu nuotykiu. Nino Rota prisiminė, kaip kartą pietaujant Federico ištarė: „Prisimeni, kaip buvome Australijoje, mieloji?“ Nei Fellini, nei Masina niekada ten neviešėjo, tačiau nužvelgusi stalą Giulietta šypsodamasi pritarė: „Taip, mielasis, ten labai skanūs artišokai.“ Ji niekada neginčijo vyro scenarijaus ir režisūros. 

Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.
Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.

Kai Federico sutiko Giuliettą

Romos universiteto šiuolaikinės literatūros absolventę, jau žinomą radijo žurnalistę ir aktorę Giulią Anną Masiną, visų vadinamą Giulietta, – greičiausiai dėl to, kad nebūtų painiojama su bendravarde teta, – ir ilganosį liesą Riminio bakalėjininko sūnų Federico Fellini suvedė darbas. Jis rašė komiškas apybraižas apie du įsimylėjėlius Čiką ir Paliną, ji jas įgarsino. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš jo darbų: stengdamasis prasimušti sostinėje gabus vaikinas piešė karikatūras garsiausiam Italijos satyros žurnalui „Marc’Aurelio“ (šiuo talentu garsėjo nuo mažens), rašė scenarijų apie meilę, dar spėjo eksternu pastudijuoti Romos universitete – tėvas tikėjosi, kad sūnus taps advokatu. Bet šiam atrodė kitaip – neišlaikęs egzamino teisę metė, atsidėjo rašymui, piešimui ir... pastangoms išsisukti nuo karo tarnybos. Šaukiamas keliskart taip įtikinamai suvaidino ligonį ar beprotį, kad gydytojai pripažino jį netinkamu. 

Sakoma, kad sukdamas galvą Giuliettai jis pasinaudojo savo paties scenarijumi: paprašė populiarios radijo laidų vedėjos nuotraukos kino bandymams, o kitą vakarą pakvietė į restoraną. Jauna mergina neatsispyrė pasiūlymui, nors kavalierius pirmą vakarą nepadarė ypatingo įspūdžio. Vis dėlto jau po poros savaičių jie paskelbė apie sužadėtuves ir Fellini iškart persikėlė į Giuliettos tetos Giulios butą Liutecijos gatvėje. 

Keistoka meilė iš pirmo žvilgsnio nesužavėjo nuotakos tėvų, jie svajojo apie kitokį žentą

Keistoka meilė iš pirmo žvilgsnio nesužavėjo nuotakos tėvų, jie svajojo apie kitokį žentą. Pora net tuokėsi pusiau slapta namuose: tebesislapstydamas nuo šaukimo Federico nedrįso pasirodyti bažnyčioje, o „Ave Maria“ jauniesiems sugiedojo jo draugas. Po ceremonijos jaunikis nusivedė nuotaką į mėgstamą kino teatrą, o ten konferansjė paprašė publikos pasveikinti jaunavedžius plojimais – tai buvo Federico dovana priblokštai žmonai. 

Po kelių savaičių jauną šeimą ištiko nelaimė – nukritusi nuo kopėčių Giulietta prarado pirmagimį... Gydytojai ir teta ramino į neviltį puolusią moterį – girdi, bus dar vaikų, tačiau likimas lėmė kitaip: 1945 metais gimęs silpnutis berniukas išgyveno vos mėnesį. Giulietta jautėsi nepaguodžiama: medikai perspėjo, kad daugiau vaikų ji neturės. O Federico, pagaliau prasimušęs į kino studiją – režisierius Roberto Rossellini pakvietė jį kartu rašyti dramos „Roma – atviras miestas“ scenarijų, – tegalėjo kalbėti apie naująją savo aistrą ir vyriškai raminti žmoną – juk vis dar turinti jį. Žinoma, jei šie biografų žodžiai – ne dar viena mistifikacija.

Fellini visada mėgo apsimesti esąs paprastesnis, nei iš tikrųjų buvo, didžiavosi neva neskaitęs nieko rimtesnio už „Tris muškietininkus“

Fellini visada mėgo apsimesti esąs paprastesnis, nei iš tikrųjų buvo, didžiavosi neva neskaitęs nieko rimtesnio už „Tris muškietininkus“ ir dėjosi mirtinai bijąs intelektualų (viename jo filmų nuoboda kritikas atsiduria kartuvėse). Freudo knygos priminė jam gimnazijos direktoriaus pamokslus, o kultūra prilygo milžiniškoms kapinėms, kuriose nerasi nieko gyvo. Kam nors užėjus į kambarį net slėpdavo knygą, kad tik neaptiktų jo skaitančio ne Dumas, o Hegelį. Štai tokia buvo baimė pasirodyti rimtam, nors režisierius puikiai išmanė psichologiją bei psichoanalizę ir Jungo darbai įkvėpė bent kelis jo filmus. 

 

Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.
Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.

Genijus ir mūza

O dėl kūrybos – bakalėjininko iš Riminio sūnus visada tikėjo savo genialumu ir ypatinga lemtimi. Lengvai kritikavo visuotinai priimtus autoritetus ir nė neketino jų pripažinti, be to, visiškai nesugebėjo prisitaikyti prie kliūčių arba jas aplenkti. Už diplomatiją ir konkretumą šeimoje buvo atsakinga Masina, ji rengė vakarėlius reikalingiems žmonėms, galintiems praversti vyro karjerai. Ir net jei jis pats juose nepasirodydavo, sugebėdavo sukurti tokią atmosferą, kad apie Fellini talentą visi sužinodavo daugiau nei iš jo paties, jei būtų sėdėjęs prie stalo. Federico atžarumą ir keistybes švelnino jos elegancija ir geros manieros. 

Net kai Fellini žingsnis po žingsnio tapo tuo Fellini (jau už „Romos – atviro miesto“ scenarijų buvo nominuotas „Oskarui“), šlovės ir reputacijos nelydėjo pinigai.

Giulietta prisiminė vienintelį kartą mačiusi savo vyrą su pluoštu grynųjų – tai buvo pirmasis jų pasimatymas prabangiame restorane

Giulietta prisiminė vienintelį kartą mačiusi savo vyrą su pluoštu grynųjų – tai buvo pirmasis jų pasimatymas prabangiame restorane. Ji pati buvo praktiška, kaip tikra šiaurietė, ir jos dėka Fellini nemirė iš bado – šiam į rankas patekę pinigai tarsi sudegdavo. Vizitinė kūrėjo kortelė – prabangūs raudoni šalikai – būdavo užsakomi brangiausiose Romos ateljė, jis nesusimąstydamas rengdavo spaudos konferencijas ištaigingoje „Hassler“ viešbučio salėje – vien dėl to, kad jame buvo apsistojęs Charlie Chaplinas ar Audrey Hepburn. Ir ne kartą griežtai atsisakė Holivudo vilionių – vienu metu amerikiečių prodiuserius buvo apsėdusi mintis prisikviesti Fellini ekranizuoti Dante „Dieviškąją komediją“. Buvo siūlomos puikiausios sąlygos, geriausi aktoriai ir honorarai, bet režisierius vis išsisukdavo, nors kartą sutiko pakeliauti po Ameriką, neva ieškodamas filmuoti tinkamo gamtovaizdžio. Jungtinės Valstijos jam buvo svetimos ir apskritai gerai jis jautėsi tik penktajame „Cincecittà“ studijos paviljone (kuo mažiau žmonių ir šviesų – tuo daugiau erdvės vaizduotei), kur dabar įrengtas Fellini muziejus. 

Sąskaitomis rūpinosi Giulietta – juokais save vadino finansininke. Ji neturėjo nei kailinių, nei briliantų, kaip būtų priklausę kino deivei. Pora taip ir nepersikėlė iš triukšmingo Romos centro į priemiesčio vilą – neįsigijo nei namų, nei jachtų, nei automobilių. Ir net ilsėtis važiuodavo į Fellini gimtinę, o bilietus ir keliones iš savo piniginės apmokėdavo Masina. 

Sakoma, kad režisierius tardavosi su žmona visais klausimais, skambindavo iš filmavimo aikštelės ir atsisakydavo dirbti, jei ji negalėdavo būti šalia (taip nutiko sukant „Satyrikoną“: filmavimo grupė lengviau atsiduso, kai atsipalaidavusi Giulietta užėmė savo vietą kampe ir išsitraukė iš rankinės mezginį; tądien buvo nufilmuotas sudėtingiausias juostos epizodas – Insula Feličės miesto žūtis). 

Vis dėlto šios pačių italų dievinamos poros santykiai anaiptol nebuvo paprasti

Vis dėlto šios pačių italų dievinamos poros santykiai anaiptol nebuvo paprasti. Subtiliai jaučiantis grožį ir neabejingas tradiciniam Viduržemio jūros moterų tipažui à la Claudia Cardinale, Fellini turėjo aibę romanų. Ir tiesiog negalėjo apie juos nutylėti, o pirmoji jo patikėtinė buvo žavi, nuoširdi ir protinga sutuoktinė. Bet ne gražuolė.   

Savo ruožtu Masina irgi nebuvo nuolanki žmonelė. Nuo smulkmenų – rūkė tabako dūmų negalinčio pakęsti Fellini akivaizdoje – iki nuožmių ginčų esminiais klausimais. Tada ji retai nusileisdavo. Tačiau nekreipdavo dėmesio į vaikišką vyro melą. Ir net jo vadinama mažute moterimi pasimetusio šuniuko akimis neįsižeisdavo, tiesiog šypsodavosi. Tokias mintis Fellini žadino jos sutrikimas, švelnumas, liūdesys, sumišęs su viltimi ir neviltimi. „Galima sakyti, kad esu dėkingas jai už viską. Ir niekada nepavargsiu kartoti, kokia ji gera, kantri ir protinga, nuostabi mažutė moteris ir aktorė“, – tai irgi jo žodžiai.   

Skaudžiausias jų tandemo paradoksas – Fellini atskleidė Masinos kaip didžios aktorės potencialą

Skaudžiausias jų tandemo paradoksas – Fellini atskleidė Masinos kaip didžios aktorės potencialą, tačiau to nenorėdamas pats užkirto jai tolesnę karjerą. Talentingoji Masina galėjo filmuotis kur kas daugiau – jos vaidyba žavėjosi pats Chaplinas ir tvirtino, kad ji vienintelė įstengė jį pravirkdyti. Šiek tiek aritmetikos: per visą gyvenimą vaidino 32 filmuose. Septyni, nufilmuoti paties Fellini, – rinktinė kino istorijos dalis. Du iš jų – „Kelias“, 1957-aisiais apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausia anglakalbė juosta ir tapęs Italijos simboliu (iš to Fellini mėgo pasišaipyti – ko jau ko, bet būti šalies simboliais nei jis, nei žmona netroško), ir „Kabirijos naktys“ – šedevrai. Kai kurie kritikai, išskiriantys Fellini ir Masinos ketvertuką,  įtraukia dar „Džuljetą ir dvasias“ bei vieną iš paskutinių režisieriaus darbų „Džindžer ir Fredas“. Tačiau po „Kelio“ ir „Kabirijos naktų“ nė vienas pasiūlymas negalėjo pasiekti Federico Fellini iki pat dangaus iškeltos kartelės. Antra vertus, iki Fellini niekas neįžvelgė negražios, neįspūdingos, neįdomios aktorės talento. Bepigu buvo panūsti filmuoti Masiną po to, kai Fellini privertė ją nusišypsoti nepakartojama Kabirijos šypsena pro ašaras. 

Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.
Giulietta Masina ir Federico Fellini/Vida Press nuotr.

Neverk, Giulietta

Ir ne, vis dėlto mažasis alavinis kareivėlis nebuvo savo vyro šešėlyje. Mėgstantys gretinti kūrybos ištakas ir asmeninį kūrėjo gyvenimą kritikai spėjo, kad filme „Džuljeta ir dvasios“ Masina įkūnijo save – silpną, priklausomą, bijančią vienatvės. Išgirdusi tokią interpretaciją įniršusi Giulietta pareiškė, kad jos personažas – paties Fellini moteriška versija, tai jo baimės, įkalintos moters kūne, ne jos. Antra vertus, ji pripažino ir tai, kad vyras – sudėtingas žmogus, nepaisantis jos nuomonės ir užimantis per daug erdvės. Bet žurnalisto paklausta, ar sunku gyventi su genijumi, atkirto, kad su genijumi geriau nei su kvailiu.

Visas pasaulis buvo tik jų gyvenimo dramos dekoracijos ir statistai

Žinoma, jų sąjungoje pirmasis buvo Fellini (kitaip ir negalėjo būti – tokie žmonės ateina į pasaulį kartą per šimtmetį). Režisierius, siųstas Dievo, ne šiaip filmavo talentingą savo žmoną (iš 27 Fellini filmų Masina pasirodė tik septyniuose), bet buvo jai be galo reiklus darbe – reiklesnis nei kitiems. Romeo, tai yra Federico, išties sutiko savo Džuljetą ir niekada nesiskyrė. Visas pasaulis buvo tik jų gyvenimo dramos dekoracijos ir statistai. Net jų kūnai funkcionavo kaip vienas – Fellini susirgus, į gretimą palatą atgulė ir Masina. Moteris jau seniai sirgo plaučiu vėžiu, tačiau nenorėdama jaudinti vyro ilgai gydėsi namuose. Gydytojai buvo perspėję, kad jai liko pusantrų metų – jei saugosis ir spirsis ligai.  

Iš ligoninės jie išėjo kartu – 1993 metų spalio pabaigoje. Legenda byloja, kad persirengę paspruko per tvorą: artėjo auksinės vestuvių metinės ir Fellini jas norėjo atšvęsti ne palatoje, o tame pačiame restorane, kuriame įvyko pirmasis jųdviejų pasimatymas. Vieną dovaną jis jau buvo įteikęs Giuliettai – kovo 29-ąją Los Andžele režisierius atsiėmė paskutinį savo „Oskarą“ už indėlį į kino meną. Gavęs statulėlę iš savo mylimo aktoriaus Marcello Mastroianni ir Sophie Loren rankų, maestro pro akinius apžvelgė salę ir parteryje sėdinčiai žmonai šūktelėjo, kad liautųsi verkti, – negalėjo tverti jos ašarų. Visi objektyvai kaipmat nukrypo į Masiną. 

Jis visada kliovėsi nuojauta ir atsitiktinumu

Jis visada kliovėsi nuojauta ir atsitiktinumu. Pamatęs ledų reklamą su jo aktoriaus vardu galėjo iškart patvirtinti jį vaidmeniui. Laikraštyje perskaitęs antraštę „Lemtinga klaida“ atsisakydavo sukti filmą, duoti interviu, skirti susitikimą. Bet 1993 metų spalio 31 dieną ir intuicija, ir balsai tylėjo, pora išėjo švęsti.  

Restorane Giulietta staiga pravirko. Fellini jos ašaros visada pykdė, ir tąkart jis švelniai paprašė: „Neverk, Dželsomina“, pavadindamas žmoną „Kelio“ herojės vardu. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai: režisierių ištiko širdies priepuolis. Nei greitoji pagalba, veždama jį į tą pačią ligoninę, iš kurios prieš kelias dienas pabėgo, nei gydytojai nieko nebegalėjo padaryti – mirtis ištiko dar restorane.  

Priimdama užuojautas ir matydama, kaip visa Italija atsisveikina su jos vyru, Giulietta laikėsi jo priesako – neverkė, tik nedrąsiai šypsojosi. Gydytojų prigrasymas spirtis ligai nebeteko prasmės ir jokių pusantrų metų ji nebeturėjo. 

Garsioji frazė prašant neverkti iškalta ant atminimo plokštės

Garsioji frazė prašant neverkti iškalta ant atminimo plokštės, 1994-ųjų pavasarį įrengtos Petrella Guidi kaimelyje Giuliettai ir Federico prisiminti. Atminimo vieta pasirūpino poros bičiuliai – poetas ir scenaristas Tonino Guerra, režisieriai Michelangelo Antonioni ir Wimas Wendersas, Fellini kompozitorius Nino Rota. Būtent čia, tylioje ir ramioje viduramžių kaimelio vietoje, pora mėgo sėdėti ir grožėtis nuostabiu Emilijos-Romanijos vaizdu. Sakoma, kad Fellini norėjo čia ir ilsėtis. Bet kas gi sielai toks atstumas?

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai