Aktorė Gabija Jaraminaitė: „Mėgstu komplimentus, bet nebūtinai vyrų“

Gabija Jaraminaitė/Vaivos Abromaitytės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-03-29 18:40
Netikėta išgirsti vieną populiariausių Lietuvos aktorių Gabiją Jaraminaitę, sakančią, kad nedažnai pastebi susidomėjusius ir ją tyrinėjančius žvilgsnius. „Būna, kas nors užkalbina: „Esate man matyta – ar mes pažįstami?“ Galbūt taip yra todėl, kad ši talentinga ir išmintinga moteris susikūrė laimės formulę, kurioje nebuvo ir nėra dėmens „Žūtbūt turiu išsiskirti iš minios!“

Galima būti nelaimingai ir neturint nė vienos raukšlės

„Močiutė Gražina Kernagienė, aktorė, man buvo didelis autoritetas, nepaprastai žavėjo jaunatviškumu ir gyvybingumu. Galbūt todėl man visada buvo gražūs pagyvenę žmonės. Prieš akis stovi vaizdas, kurį pamačiau būdama visai jauna kažkokioje TV laidoje apie užsieniečius: jūros krantu eina senyvo amžiaus moteris ir vyras – fainai apsirengę, susikibę rankomis... Štai kaip stipriai įstrigo tas siužetas, kad net šiandien prisimenu. Tada pagalvojau: nėra jokių amžiaus ribų džiaugtis ir mėgautis gyvenimu ir savimi. Man gražios moterys asmenybės.

Gabija Jaraminaitė (2 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (2 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

Sau įdomios, save mylinčios, turinčios tikslų, pomėgių, savitą stilių. Jų akys, mimika, judesiai skleidžia energiją, jas supa savęs priėmimo aura... Labai graži legendinė aktorė Judi Dench, kuri jau atšventė 85 metų sukaktį. Taip pat – Meryl Streep, Jane Fonda. Jos – vienetinės. Noriu pasakyti, kad man gražios įvairaus amžiaus moterys. Kad jaunos gražios – tai savaime suprantama. Bet man gražios ir pagyvenusios. Beje, visiškai nesuprantu, kodėl moterys leidžiasi botuliną, didina lūpas? Tai prideda grožio? Laimės? Bet juk būti nelaimingai galima ir neturint nė vienos raukšlės. Nebent tai pakelia savivertę – ją kaip botulino injekcijų priežastį dar galėčiau suprasti.

Gabija Jaraminaitė (19 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (19 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

Pamenu studentę iš kito kurso – labai šviesaus gymio merginą. Savo baltas blakstienas ji maskuodavo tušu. Kartą pamačiau nepasidažiusią – buvo tokia graži! Pasakiau tai, o ji: „Noriu kuo greičiau pasiekti tualetą ir ko nors užsitepti.“ Ryškiai pasidažiusios moterys, jei joms tai tinka, man labai gražu. Bet labai gražu ir visai nepasidažiusios. Įstrigo kolegės žodžiai, pasakyti po vienos repeticijos.

Scenoje repetavome būriu – labai kasdienės, be grimo ir teatrinių drabužių.

„Žiūrėjau į jus ir stebėjausi, kokios visos skirtingos ir natūraliai gražios. O kai nusigrimuojame – suvienodėjame.“ Aš su grimu visada jaučiuosi kaip su kauke, norisi kuo greičiau jį nusivalyti. Net lūpas perbraukus blizgiu atsiranda kaukės pojūtis. Mano lūpos plonos ir joms visiškai netinka dažai, naudoju tik blizgį. Ne kasdien – kai einu į kokį nors oficialų renginį. Ir akis kontūrais ir šešėliais paprastai paryškinu tik tokiomis progomis.

Ar svarbu, ką žmonės galvoja apie mano išvaizdą? Jėzaumarija, net nežinau, ką atsakyti... Nesvarbu, nes labai daug energijos atimtų mintys apie tai. Kažkas man pasakė ir aš pritariu: „Tai, ką žmonės apie mus galvoja, – ne mūsų reikalas.“ Visiems neįtiksi. Svarbiausia – pačiai sau patikti ir įtikti, tik tada gali kam nors patikti. Tik toks kelias, o ne atvirkščiai.“

Gabija Jaraminaitė (26 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (26 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

Stebuklas spintoje

„Mama turėjo juodą pieštuką, kurį paseilinusi brėždavo juodus akių kontūrus. O vokus dažydavosi mėlynais šešėliais. Buvo taip gražu stebėti, kaip ji tai daro. Dar mama mėgo lakuotis nagus ir turėdavo daug lako buteliukų.

Spintos lentyna, kurioje laikė juos ir papuošalus, man, mažai mergaičiukei, buvo tikras stebuklas! Sunku buvo ją pasiekti, bet kažkaip įsigudrindavau užsiropšti. Bežiūrinėdama viską sujaukdavau, laką esu išliejusi... Mama labai pykdavo, bet stebuklo spintoje traukai atsispirti buvo neįmanoma.“

Nepatiko nosis

„Kai suėjo penkiolika, atrodžiau kaip dešimties. O klasiokės moteriškėjo. Galvojau: „Kada gi aš tokia būsiu?“ Buvo aišku, kad berniukams jos įdomesnės nei aš... Labiausiai tuo metu man nepatiko nosis: buvau smulkaus vaikiško veido, o ji atrodė baisiai didelė...“

Moterys pačios juos pasirinko

„Yra vyrų, kurie reikalauja, kad žmonos, draugės atrodytų taip, kaip jiems gražu. Bet moterys, kurių vyrai tokie, pačios juos pasirinko. Ačiū Dievui, savo aplinkoje su tokiais dalykais nesu susidūrusi.“

Nekaitalioju kosmetikos ir daug metų esu blondinė

„Močiutė sakydavo: „Jei perki daiktą, rinkis geriausią ir brangiausią.“ Ji visada stengėsi turėti kuo geresnius lūpų dažus (kiek tai buvo įmanoma sovietiniais laikais). Kai pradėjau pirktis kosmetiką, taip ir dariau: rinkausi nepigius žinomų kompanijų produktus.

Jei sau pirkdavau „Dior“ ar „Chanel“ blakstienų tušą, ir paauglei dukrai tokį pat pirkdavau.

Kartą pažįstama paklausė: „Kam vaikui tokie brangūs produktai?“ Bet jei pati renkuosi tai, kas geriausia, kodėl savo vaikui turėčiau imti prastesnį?! Tiesa, metams bėgant mano poreikiai keitėsi. Pasidarė svarbi grožio priemonių sudėtis, nes norisi daugiau natūralumo. Todėl kai atradau „Dr. Hauschka“ ir „Jane Iredale“, nebesiskiriu su šių kompanijų dekoratyvine kosmetika. O mėgstamiausiu tušu tapo Pietų Korėjoje gaminamas „Iaso“, kurį paklausiusi intuicijos pirmą kartą įsigijau grožio priemonių parodoje. Nekaitalioju kosmetikos, daug metų lankausi pas tą pačią kosmetologę ir esu blondinė. Beje, kartą buvau pakviesta vesti TV laidos ir ta proga man pasiūlė tapti ryžai. Nors esu konservatyvi, pagalvojau: „O kodėl neišbandžius? Tegu bus naujas įvaizdis.“ Taigi tapau ryža, bet ta spalva man laaabai netiko.“

Ačiū genams

„Aišku, mėgstu komplimentus, bet nebūtinai vyrų. Moterys juk taip pat juos sako. Šiuo metu labai malonu girdėti, kad atrodau jaunai. Ačiū genams: ir mamos, ir močiutės oda buvo labai gera. Manoji, nors nuolat gauna daug grimo, kažkaip laikosi... Vis dėlto stiprėja poreikis pirmiausia gerai jaustis, o ne atrodyti.“

Gabija Jaraminaitė (30 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (30 metų)/Asmeninio archyvo nuotr.

Apie plastines operacijas negalvoju, jų alternatyva – veido joga

„Mano supratimu, didžiausias grožio draugas – miegas. Jei jo trūksta, veidas aiškiai parodo. Kad gerai išsimiegočiau, man reikia devynių valandų. Apie plastines operacijas negalvoju, mano alternatyva – veido joga. Bazinius pratimus, kurių išmokau lankydamasi portale faceyogamethod.com, atlieku kasdien, jiems nereikia ypatingų sąlygų. Pavyzdžiui, padarau miške, kai vedžioju šunį. Veidas – mano darbo priemonė, negaliu neskirti jam dėmesio.

Gabija Jaraminaitė (44 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (44 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

Juolab šio metodo kūrėjos jogos trenerės Fumiko Takatsu istorija tokia įkvepianti. Automobilio avarijoje moteris patyrė sunkių kūno traumų. Veidas nebuvo sužalotas, bet tas įvykis paskatino nepageidaujamus pokyčius: pasak Fumiko, kuriai tuomet buvo trisdešimt šešeri, jos veidas po avarijos atrodė pasenęs ir liūdnas. Kai išbandžius brangius kremus ir procedūras norimo rezultato nebuvo, veido jogos kūrėjai šovė į galvą mintis: „Jei galime stiprinti kūno raumenis, didinti jų lankstumą, tą patį galime daryti ir su veido raumenimis.“ Dabar japonei apie penkiasdešimt ir ji atrodo fantastiškai. Kitas nuostabus portalas, kurį atradau ir labai tuo džiaugiuosi, – alomoves.com. Turėdama kompiuterį ar planšetę namie gali išsirinkti programą ir daryti pratimus, kuriuos sukūrė ir rodo garsiausi jogos ir kūno rengybos mokytojai. Taupai laiką, darai, kada nori... Ir patogu, ir naudinga.“

Maistą gaminuosi todėl, kad nerandu, ko noriu

„Ką valgai, toks ir esi. O apie žarnyną sakoma, kad jis – mūsų antros smegenys. Todėl stengiuosi stebėti, kaip žarnynas reaguoja į valgomą maistą. Vienu metu buvau visiškai atsisakiusi cukraus, pieno, produktų su glitimu; paskui sau leidau daugiau laisvės šiuo atžvilgiu ir pajutau didžiulį skirtumą.

Galiu tvirtai pasakyti, kad be cukraus, glitimo, pieno ir jo produktų jaučiuosi kur kas geriau.

Gabija Jaraminaitė (46 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.
Gabija Jaraminaitė (46 metai)/Asmeninio archyvo nuotr.

Ir atrodau geriau. Vis parausdavo oda palei paakius ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl. Kai nustojau valgyti minėtus dalykus, tas erzinantis raudonis išnyko. Maistą gaminuosi todėl, kad nerandu, ko noriu. Pavyzdžiui, išsikepu keksą, kad turėčiau kuo pasmaguriauti gerdama kavą ar arbatą. Naudoju miltus be glitimo, razinas, datulių sirupą, kokosų palmių žiedų cukrų. Tradicinio rafinuoto cukraus į tešlą nededu. Ir skonis geras, ir žinau, ką valgau, – man tai svarbu. Kepuosi duoną, pyragus, kurių receptuose įprastus miltus keičiu ryžių, grikių, avižų miltais, neturinčiais glitimo.“

Atrodžiau kaip iš šuns gerklės ištraukta

„Patogumas, natūralumas – mano kasdienybės kredo. Tačiau į iškilmingą renginį einu su aukštakulniais, nors su jais vaikščioti ir stovėti labai sunku... Neįsivaizduoju savęs tokia proga avinčios žemakulnius. Žinoma, ir aprangą renkuosi atitinkamą. Bet ne visada viskas sklandžiai vyksta. Yra man nutikę štai kas: filmo „Valentinas vienas“ premjerai nusipirkau labai gražią geros kompanijos suknelę – trumpomis rankovėmis, laisvai kirptą. Prieš renginį dar reikėjo pristatyti filmą televizijoje. Taigi aš – į mašiną, iš mašinos, vėl į mašiną... Kai atsiradau kino teatre, buvau nufotografuota ir nuotrauka atsidūrė žiniasklaidoje. Pamačius savo fotoatvaizdą mane ištiko šokas: suknelė buvo tokia susiglamžiusi... O dar kažkas parašė komentarą: „Gabija atėjo į premjerą užsivilkusi bulvių maišą.“ Kas man beliko? Juoktis... Tikrai atrodžiau kaip iš šuns gerklės ištraukta.“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai