Televizijos ir teatro aktorė Emilija Latėnaitė realiame gyvenime dažniausiai visai kitokia, nei matome ją ekrane ar scenoje. Moteris atvira: „Stengiuosi pasaulį formuoti tokį, kokio norėčiau.“ Su Emilija kalbamės apie šeimynines vertybes, santykį su gamta ir tai, kas labiausiai šokiruoja vaikiškų daiktų parduotuvėse.
Ne viename interviu esate pasakojusi, kad gamta jums labai artima nuo pat mažens. Kokie su ja susiję prisiminimai niekada neišblės?
Pirmas iškylantis vaizdas – vasaros naktys kaime prie laužo. Naktys, pilnos krintančių žvaigždžių, tamsumos garsų, žmonių glaudumo. Arba per dieną įkaitęs naktinio ežero vanduo, kai plūduriuoji jame, išplėtęs akis žiūri į dangų ir visa savo esybe jauti, kad esi mažulytė kosmoso begalybės smiltelė. Man gamta svarbi, nes padeda išlįsti iš vidinio pasaulio, primena, kad esu visatos dalis, o ne visata manyje.
Didelę jūsų gyvenimo dalį užima psichodrama. Papasakokite, kas tai yra, kam ir kodėl naudinga.
Psichodrama – tai grupinės psichoterapijos metodas per veiksmą, simbolį, žaidimą, apsikeitimą vaidmenimis, kitų ir savęs pažinimą pabandant jais pabūti. Psichodramos studijos atnešė daug svarbių pokyčių į mano gyvenimą: tiek pažįstant ir priimant save, tiek stengiantis suvokti kitą žmogų. Labai džiaugiuosi, kad psichodramos metodas buvo mano raktas darbe su raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Tie metai ir ryšys su jais man labai brangūs. Galiausiai visa įgyta patirtis yra mano, kaip aktorės, turtas ir įrankis.
Ar esate baigusi psichologijos studijas?
Psichologijos studijas Vilniaus universitete sustabdžiau po pirmo pusmečio dėl prasto studijų lygio ir kai kurių dėstytojų visiškos nekompetencijos. Manęs nemotyvavo vyresnių studentų padrąsinimai, kad „nuo trečio kurso bus geriau“.
Akivaizdu, kad nesate abejinga kitiems žmonėms, jų skausmui. Ar jūs esate socialiai aktyvi? Ar savanoriaujate?
Nesu aktyvi aktyvistė, labiau save pavadinčiau neabejinga man svarbiems dalykams. Man rūpi žmogaus ir gyvūnų teisės, todėl dažnai prisidedu prie vykdomų veiklų, kuriose negaliu nedalyvauti. Matydama visuomenės pokyčius, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad ėjau pirmose Lietuvoje eitynėse už žmogaus teises (Baltic Pride), prisidėjau prie smurto prieš vaikus uždraudimo įstatymu. Pati stengiuosi formuoti tokį pasaulį, kokio norėčiau, todėl mano kasdienoje netrūksta aktyvizmo.
Emilija, turite sūnų. Kokį požiūrį į pasaulį ir į žmones stengiatės jam įdiegti, kokias vertybes skiepijate?
Mano norai labai paprasti – kad užaugtų laisvas, save ir kitus gerbiantis ir jaučiantis žmogus. Manau, kad stereotipai yra vienas iš žmonių susikurtų kalėjimų. Vertinu vaiko klausimus ir atsakymų ieškojimus, gyvenimo tyrinėjimą. Atrodo, svarbu, kad turėtų savo nuomonę ir unikalumą, o ne baimę „ką žmonės pasakys“.
Su tėčiu aktoriumi, režisieriumi Algirdu Latėnu išoriškai esate labai panašūs. O kaip judviejų charakteris: ar paprastai kovojate, ar dažniau sutariate?
Tikrai gerai sutariame, nes esam palikę vienas kitam daug erdvės. Gal daugiausia keblumų kelia skirtingi bendravimo būdai. Tėtis nėra pernelyg atviraujantis, o aš neįsivaizduoju santykių be jų analizės, atviro pokalbio, visų vienas kito priėmimo. Man tai svarbu tvirtam ir saugiam ryšiui.
Ar su pussesere aktore Elžbieta Latėnaite esate konkurentės ar kolegės? Kaip sekasi sutilpti prieš vieną kamerą ar vienoje scenoje?
Elžbieta – vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime, draugė, kolegė, bendramintė, palaikytoja, bendrakeleivė. Konkurencijos tarp mūsų yra tik tiek, kad pakutentume viena kitos ambicijas ir toliau profesiškai tobulėtume. Didelis malonumas dirbti kartu su Elžbieta. Nuostabu, kai partneris taip jautriai tave jaučia, girdi, tu juo 100 procentų pasitiki. Labai tikiuosi ir laukiu mūsų darbų kartu.
Kuris per visą jūsų karjerą atliktas vaidmuo paliko didžiausią įspūdį arba pareikalavo daugiausia jėgų stengiantis jį įgyvendinti?
Tikrai visi vaidmenys turi savo iššūkių – tai ir darbinės ar asmeninės situacijos, ir vaidinama medžiaga, ir fizinės, ir psichinės jėgos, lankstumas bei pokyčiai. Sunku ką nors konkretaus išskirti. Apskritai realiame gyvenime dažnai esu labai priešinga savo personažams.
Padiskutuokime apie moteriškumą ir vyriškumą. Ar matote takoskyrą tarp šių dviejų sąvokų? Kas apskritai jums yra moteriškumas, o kas – vyriškumas?
Man tai tušti žodžiai, kurie dabar tapę labai madingi ir pavojingi. Tikiu kiekvieno žmogaus unikalumu ir individualumu. Biologinė lytis nenusprendžia asmenybės. Kaskart sutrinku, kai žaislų parduotuvėje pardavėjai paklausia „berniukui ar mergaitei“, o ne kas vaikui patinka, įdomu, gražu.
Emilija, kas būtumėte, jeigu jūsų gyvenimas nesisietų su aktoryste?
Keliautoja!!! Kelionės puikiausias būdas pažinti pasaulį, žmones, gamtą ir save. Iš bet kokios kelionės grįžtu įgijusi svarbių suvokimų, patyrimų, pakeitusi ar papildžiusi nuomonę.
Neslepiate, kad vieną dieną ėmėte ir nusprendėte nesidažyti. Kodėl priėmėte tokį sprendimą: pasidavėte paplitusiai natūralumo madai, bandote sau ar kitiems ką nors įrodyti ar pastūmėjo kitos priežastys?
Tikriausiai turite omeny mano sprendimą būti be makiažo nuotraukose ar viešumoje, kai nevaidinu. Į žurnalistų klausimus atsakinėju taip, kaip aš galvoju. Tad kodėl nuotraukose turėčiau atrodyti ne kaip aš? Niekada nemėgau dažytis, nemoku ir nenoriu to daryti. Labai retai pasidažę žmonės man tampa gražesni.
Ką darytumėte, jeigu rastumėte burtų lazdelę ir galėtumėte sugalvoti vieną norą?
Išsiburčiau lazdelę, kuri galėtų išpildyti daugiau norų.