Aktorė Eglė Jackaitė: „Neprojektuoju savo laimės per kitą žmogų“

Eglė Jackaitė su sūnumis / V.Vaišvilaitės-Skirutienės ir asmeninė nuotr.
Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
AA

„Nebeprojektuoju gyvenimo įvykių į priekį, neprašau nieko avansu, nes kasdien ir taip gaunu daugybę dovanų, už kurias esu be galo dėkinga“, – sako per pandemiją gyvenimą dar labiau branginti išmokusi aktorė Eglė Jackaitė.

Trumpa dosjė

  • GIMIMO VIETA. Pase užrašyta Telšiai, bet gimiau Klaipėdoje.
  • ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis.
  • RYTO RITUALAS. Visada išgeriu stiklinę vandens.
  • LABIAUSIAI VILIOJANTIS PASAULIO KAMPELIS. Ten, kur mano mylimi žmonės.
  • MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS. Priklauso nuo nuotaikos: kartais noriu gabalėlio saldaus naminio torto, o kartais silkės. Iš pasaulio virtuvių viena mėgstamiausių – japonų.
  • PAROS LAIKAS. Žinau tiek, kad ankstyvas rytas man – ne prie širdies (juokiasi). Labiau esu vakarinė – tokiu metu tikrai būnu darbingiausia.
  • ĮSPŪDĮ PADARĘS FILMAS. S. Fabickio filmas „Myliu“, taip pat – per karantiną peržiūrėtas serialas „Sostų karai“.
  • AUGALAS. Mano namuose nenustoja žydėti orchidėjos ir man tai taip patinka!
  • PASIDIDŽIAVIMAS. Mano sūnūs.
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Labai nemėgstu tvarkyti spintų.
  • AUTORITETAS. Mano dvasinė mokytoja – vienuolė Liucija. Ji ir pasaulietiška, ir giliai tikinti.
Eglė Jackaitė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

Šiuos metus sutikote Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ar daug svajonių paleidote į visatą laikrodžiui mušant dvylika?

Galiu pasidžiaugti, kad toji dvyliktos valandos akimirka buvo išties įspūdinga – šventiniai fejerverkai, fantastiški vaizdai aplinkui, šilta viduje ir lauke. Vis dėlto jau kuris laikas triukšmingas džiugesys man nebėra toks svarbus: ypatingą naujų metų akimirką norisi būti su savimi, su Dievu.

Labiausiai norėjau užsimerkti, atsisėsti ant jūros kranto ir pabūti tyloje, maldoje, už viską padėkoti. Tai man kur kas svarbiau už svajonių paleidimą į dangų. Jau nustojau projektuoti ateities įvykius. Koncentruojuosi į tai, ką turiu šiandien ir už ką galiu padėkoti.

Smalsu, kokių įspūdžių parsivežėte iš Dubajaus?

Ši kelionė man buvo absoliučiai nauja patirtis, nes skridau viena. Taip nutiko, kad mano draugė, su kuria planavome keliauti, nevyko. Man reikėjo apsispręsti – likti Lietuvoje ar skristi vienai. Pasirinkau pastarąjį variantą. Mano mamos brolis Gediminas ten gyvena jau 24 metus, taigi atsidūrusi svetur buvau rūpestingai globojama. Tie reti mūsų susitikimai man labai brangūs. Netikėtai sutikau ir bičiulius iš Lietuvos – su jais šventėme Naujuosius.

Ar spėjote aplankyti didelio populiarumo sulaukusią pasaulinę parodą „Expo 2020“?

Žinoma, negalėjau praleisti unikalios progos. Parodą lankiau keletą dienų, bet taip visko ir nepamačiau, nes paviljonų daugybė (prisistato net 192 pasaulio šalys!). Žavėjausi kiekvienu. Su didžiausiu malonumu stebėjau įspūdingus pasirodymus, mėgavausi muzikuojančiais vandens kriokliais, ragavau skirtingų šalių patiekalų.

O kokia buvo pati įsimintiniausia jūsų gyvenimo kelionė?

Esu aplankiusi daugybę pasaulio šalių, tačiau viena įspūdingiausių kelionių – su sūnumis į Izraelį. Prieš penkerius metus Jeruzalėje visi trys šventėme mano gimtadienį. Įspūdžiai – nenusakomi. Ten ypač pajutome akimirkos vertę ir artimo meilę.

Lankėmės Nazarete, Jeruzalėje, Šventojo kapo bažnyčioje, pabuvome prie Raudų sienos, Alyvų kalno, maudėmės Negyvojoje jūroje... Visi drauge keliavome per Šventąją Žemę. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai, dar labiau artėdami vienas link kito. Tai buvo mūsų bendras, nepamirštamas laikas.

Eglė Jackaitė su sūnumis Jokūbu ir Eliju atostogavo Izraelyje (35 nuotr.)
+29

Daug keliaujate. Akivaizdu, kad jūsų gyvenimas – labai sėkmingas, bet ar visada buvo lengvas?

Mano gyvenimas įvairus ir spalvingas. Ar lengvas? Žiūrint, su kuo lyginsi ir kaip matuosi. Trejus metus savanoriauju Pagalbos moterims linijoje, išgirstu pačių įvairiausių gyvenimo istorijų, o po sunkių pokalbių pagalvoju, kad esu tikrai laiminga. Tiesa, mano gyvenime irgi būta daug nelengvų etapų, bet dėkoju už viską – ir už sunkumus, ir už džiaugsmus, kurie mane suformavo tokią, kokia esu šiandien.

Turbūt ne tiek svarbu, kokie įvykiai vyksta mūsų gyvenime, kiek tai, kaip į juos reaguojame?

Pritariu. Aukštojoje mokykloje, kurioje dėstau scenos kalbą, vaidybą ir režisūros pagrindus, mano kurse mokosi visiškai nematanti studentė. Studijuoti jai yra sudėtinga, nuolat reikalinga kito žmogaus pagalba. Tačiau studentė – pasitikinti savimi, drąsi ir spinduliuojanti šviesa. Nors šios merginos kasdienis gyvenimas, atrodytų, toks sudėtingas, bet kiek ji turi vidinės stiprybės, užsispyrimo, pozityvumo, tikėjimo!

Iš jos verta pasimokyti, kaip mylėti gyvenimą. Taigi galime skųstis dėl kiekvieno menkniekio, o galime ir džiaugtis, vertinti visa, ką turime.

Kiekvieno kelias kitoks ir su sunkumais tvarkomės skirtingai. Kas jums labiausiai padeda, kai sunku?

Nuo vaikystės esu tikėjimo kelyje. Už tai esu labai dėkinga šviesaus atminimo močiutei, tėčio mamai. Jos dėka labai anksti supratau, kad niekada nesu ir nebūsiu viena. Tikėjimas Dievu man padeda visose gyvenimo situacijose. Jaučiu begalinę apsaugą. Kiekvieno kelias kitoks ir su sunkumais tvarkomės skirtingai. Kas jums labiausiai padeda, kai sunku?

Eglė Jackaitė / Viktorijos Vaišvilaitės nuotr.

O kokių didžiausių iššūkių patyrėte per pandemiją?

Per pandemiją išsigrynino vertybės. Dar aiškiau suvokiau gyvenimo trapumą. Viskas per vieną akimirką gali pasikeisti, o daugelis dalykų nuo mūsų tiesiog nepriklauso – esame Aukščiausiojo valioje. Per pastaruosius dvejus metus man tik pasitvirtino, kad šeima – didžiausia vertybė, galimybė gyventi ir būti sveikiems – dovana. Per karantiną buvimas su pačiais artimiausiais suartino mus dar labiau.

Žinoma, išbandymų irgi nestigo. Baisusis virusas pasiglemžė ir ne vieno artimo žmogaus gyvybę. Pandemija taip pat privertė patirti daug iššūkių profesinėje srityje. Mes, aktoriai, per karantiną negalėjome dirbti, teatrai buvo uždaryti. Išgyvenome sunkų laikotarpį. Kita vertus, atsirado galimybė veiklą plėtoti nuotoliniu būdu. Internetas tapo savotiška scena.

Nors esate savarankiška moteris, ar niekada nepasvajojate, kaip būtų gera šalia turėti stiprius pečius, į kuriuos galėtumėte atsiremti ir nereikėtų sukti galvos, ką ir kiek dirbti?

Toks jau yra žmogus – mus aplanko įvairios mintys. Vis dėlto visada buvau ir esu veikli, savarankiška, tad nelaukiu, kad manimi kas nors ims ir pasirūpins. Neprojektuoju savo laimės per kitą žmogų. Kad ir kas nutiktų, pati atsakau už savo gyvenimą. Jeigu aš nesusikursiu laimės, žinau, kad niekas man jos ir nesukurs.

Kokias didžiausias pamokas esate gavusi iš savo vaikų?

Mano sūnūs – mano gyvenimo mokytojai. Būti mama – didžiausias gyvenimo apdovanojimas. Mano vaikai – tos brandžios sielos, kurios mane pasirinko, stebina mane kasdien. Ir Jokūbas, ir Elijas – labai stiprios, ypatingos asmenybės. O gyvenimas, aišku, yra įvairus – su visais prieskoniais ir atspalviais.

Eglė Jackaitė su sūnumis Eliju ir Jokūbu atostogavo Dubajuje/ Asmeninio archyvo nuotr.

Ar su sūnumis turite kokių bendrų tradicijų?

Mano vyresnysis sūnus – jau labai retas svečias namuose, bet labai laukiamas. Žinoma, sugrįžta per didžiąsias metų šventes – šv. Kalėdas, Velykas. Aišku, ir vasarą pasisvečiuoja. Mūsų su vaikais didžiausia tradicija yra išvykti visiems trims į kelionę. Abu sūnūs ir šioms Kalėdoms gavo tokią dovaną – belieka suplanuoti, kur skrisime!

O geriausios mūsų tradicijos, kurias kuriame drauge, – pasitikėjimas, supratimas, atvirumas, pagarba ir meilė.

Esate graži, energinga, jaunatviška. Koks vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?

Manau, kad viskas vyksta natūraliai, niekam nieko nereikia užkariauti. Visi turime savo likimą. Atsitinka tai, kas turi atsitikti. O ar tikiu meile? Aišku, kad tikiu. Neturėti tikėjimo reiškia negyventi.

Eglė Jackaitė (4 nuotr.)
Don’s Jazz photography
+1
Skaitykite daugiau