Aktorė Eglė Jackaitė: „Dėstytojos darbas man – tikra šventė“

Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas / Ilja Sivakov nuotr.
Autorius: J. Bratikienė
Publikuota: 2018-09-14 08:00
Iššūkių nebijanti aktorė Eglė Jackaitė sako gyvenime dar norinti save išbandyti ne vienoje srityje: „Nemėgstu sąstingio. Be to, turiu tiek daug svajonių! Ruduo – tinkamas metas kurti naujus planus“, – teigia daugybe skirtingų talentų apdovanota moteris.

Rugsėjį Vilniuje vykstančiame renginyje „Comic Con Baltics“ pristatomas uostamiesčio kino kūrėjų filmas „Sistema“, kuriame vaidinate. Kuo jūsų vaidmuo ypatingas?

Vaidinu moksleivės Gabrielės mamą, kuri yra labai griežta, kategoriška. Mano personažas stipriai skiriasi nuo manęs. Savo vaikams esu milijoną kartų jautresnė, tolerantiškesnė ir švelnesnė. Šis vaidmuo labai aiškiai rodo, kad turime gerbti kiekvieno pasirinkimus ir nuomonę, net jei kalba eina apie vaikus. Jie – asmenybės. Su savo troškimais, savitu supratimu. Tėvams labai svarbu per stipriai nesikišti į atžalų gyvenimą, būti lankstiems, leisti jiems eiti savuoju keliu. Kad ir kiek vaikas mums brangus, nenugyvensime gyvenimo už jį. Žinoma, nėra lengva matyti savo vaikus klumpančius, darančius klaidas, tačiau tai yra jų klaidos, iš kurių jie turi pasimokyti. Tėvai vaikams tėra durys į gyvenimą. Turime juos nukreipti tinkama linkme, bet taip pat gebėti laiku paleisti.

Kaip vertinate šiuolaikinę švietimo sistemą?

Daug kas keičiasi, gal tik ne taip sparčiai, kaip norėtume. Dabar mokyklų pasiūla nemaža, daugelis suka galvą, rinktis tradicinę ar privačią. Bet juk vaiko savijauta mokykloje priklauso ir nuo jo charakterio, vidinių savybių. Mano jaunesnysis sūnus Elijas tikra asmenybė! Slaptu balsavimu pernai buvo išrinktas klasės seniūnu. Manau, patys vaikai skinasi sau kelią. Taip, mes turime su jais apie viską kalbėtis, įspėti apie pavojus, bet taip pat privalome nepamiršti, kad daugelis patirčių jiems reikalingos, nes brandina žmogų. Jei kaskart tiesiu čiužinuką ir bandysiu apsaugoti nuo galimų pavojų, nedaug tepadėsiu. Patirtys mokykloje taip pat labai reikalingos. Tiesa, dabar ten krūvis didžiulis. Mano trečiokas Elijas yra stropus ir atsakingas, turintis labai tvirtą nuomonę visais klausimais. O šalia esantys pedagogai tikrai nežlugdo jo asmenybės, bet padeda jai augti.

Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas / Ilja Sivakoff nuotr.
Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas / Ilja Sivakoff nuotr.

O kokių pati turite planų naujais mokslo metais?

Rudens pradžią iš tiesų sieju su naujais tikslais. Rugsėjis man asocijuojasi su griežtu ritmu. Nori nenori režimas jau tampa kitoks. Bet tai yra gerai. Taisyklės mums reikalingos, nes labiau sutelkia. Griežtesnis laiko planavimas, manau, naudingas kiekvienam. Rugsėjį tęsiasi ir mano kaip dėstytojos darbas Socialinių mokslų kolegijoje.

Ką jums reiškia dėstytojos darbas?

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad į mano spektaklius, kurių nemažai vyko vasarą, ateidavo ir mano studentai. Taip gera juos matyti šioje erdvėje. O dėstytojos darbas man tikra šventė! Myliu jį ir savo studentus, einu pas juos su šypsena. Tiesa, jei kasdien dirbčiau nuo ryto iki vakaro, džiugesio gal būtų mažiau. Bet mano krūvis nedidelis, tad spėju pasiilgti paskaitų ir studentų. Jauni žmonės tokie smalsūs. O kai matau, kiek jie per metus paauga, atsiskleidžia, tiesiog širdis dainuoja. Per paskaitas randame laiko padiskutuoti ir apie amžinąsias vertybes, žmogiškumo temomis. Visi vieni kitiems esame ir mokiniai, ir mokytojai.

Visgi didžioji jūsų meilė – vaidyba?

Tikrai taip. Niekada nesuabejojau, ar tai mano kelias. Nesakau, kad nebuvo skausmingų patirčių. Juk daugiau nei 20 metų dirbu teatre, o ši specialybė – specifinė. Būna, ilgai tenka laukti vaidmens, ne visada esi reikalinga. Kai sulauki įvertinimo, džiūgauji. Išties didžiulį džiaugsmą patyriau, kai prieš 2 metus buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui už vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“. Būti mylimai ir vertinamai – didelė laimė. Jei teatro sezonas būna sausas vaidmenų, liūdna, bet neleidžiu sau per daug nusiminti. Pati imuosi iniciatyvos ir įgyvendinu įdomius projektus, tokius, kaip poezijos ir muzikos vakaras „Jausmų džiazas“. Su bičiuliu, džiazo virtuozu Vytautu Labučiu esame sukūrę jautrią programą.

Eglė Jackaitė / Algirdo Kubaičio nuotr.
Eglė Jackaitė / Algirdo Kubaičio nuotr.

Jūsų optimizmas – prigimtinis?

Nuo mažens esu linkusi matyti daugiau šviesos nei tamsos. Nors vaikystė nebuvo lengva, juk augau be mamos, visada buvau mylima. Ypač daug meilės ir gerumo gavau iš šviesaus atminimo močiutės – tėčio mamos. Ji man buvo tikrosios šviesos, meilės ir pozityvumo pavyzdys. Jei užeidavo į namus koks vargdienis, visada jį pamaitindavo, pasakydavo gerą žodį. Mane jos elgesys visada labai įkvėpdavo. Vaikystėje išmokau ir nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turiu, ką gaunu. Ir šiandien žmonės, dovanodami man dovanas, sako, kad moku jas priimti. Bet gyvenimas spalvotas, pasitaiko įvairių akimirkų, tad ir aš būnu visokia. Tik svarbu įsisąmoninti, kad viskas kinta. Žinau – kokias emocijas pati skleisiu, tokias gausiu atgal.

O iššūkiai taip pat viliojo nuo vaikystės?

Taip. Žinau, kad nieko nėra blogiau už stovintį vandenį. Mėgstu išbandyti galimybių ribas. Neįprastos situacijos vilioja tuo, kad jose gali pamatyti save nauju žvilgsniu. Atrodo, eini dvasiniu keliu, dalyvauji rekolekcijose, atlieki dvasines praktikas, meldiesi, o kai gyvenimas pateikia egzaminą, imi ir neišlaikai jo. Tas pačias pamokas gauname, kol išmokstame.

Asmeniniame gyvenime taip pat patyrėte ir šilto, ir šalto. Nepraradote tikėjimo meile?

Tikrai nepraradau. Visai neseniai mane kvietė į televizijos pokalbių laidą, kurios tema – nusivylimas meile. Atsakiau, kad šia tema mažai ką galiu pasakyti, nes nesu nusivylusi meile. Esu laiminga, tikiu žmonėmis, meile, santykiais. Visos, ypač skausmingos, situacijos mane suformavo tokią, kokia esu šiandien. Už visas jas esu dėkinga. Žinau, kad Dievas neduoda daugiau, nei galime pakelti. Sunkiomis akimirkomis manęs nepaliko vienos, bet ištiesė ranką, suteikė jėgų išbandymams pakelti. Tikiu, kad viskas – tik į gera. Net negalėčiau pasakyti, kad kas nors mano gyvenime buvo klaida. Jokiu būdu! Jau seniai supratau, kad nėra klaidų, yra tik pamokos. Kad ir kokios skausmingos skyrybos buvo su mažojo sūnaus tėčiu, negalėčiau santykių pavadinti klaida, juk gimė pats nuostabiausias pasaulyje vaikas, didžiausia dovana. Todėl drąsiai sakau, kad verta buvo viską praeiti, patirti, išgyventi.

Eglė Jackaitė / Editos Nyork nuotr.
Eglė Jackaitė / Editos Nyork nuotr.

Nejaučiate kartėlio, kad likote viena su mažu vaiku?

Mes linkę teisti kitus, tačiau turėtume būti atsargesni. Neskirstau žmonių į blogus ir gerus. Aukščiausia meilės forma – suteikti kitam teisę klysti. Visi darome klaidų. Kitų vertinti negalime, nes tiksliai nežinome, kodėl žmogus taip pasielgė, koks vidinis skausmas jį privertė. Kiekvienas turi savo istoriją. Juk laimingas žmogus nesielgs sąmoningai taip, kad kitam skaudėtų.

Pakalbėkime apie keliones, kurias tiesiog dievinate. Iš kiekvienos sugrįžtate vis kitokia?

Jos mus praturtina. Didelį įspūdį paliko piligriminė kelionė į Lurdą Prancūzijoje, kur apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Praėjusį pavasarį ten sutikau savo gimtadienį. Tai buvo pati įsimintiniausia dovana. Kelionės, per kurias turi galimybę susitikti su savo siela, su Aukščiausiuoju, išties ypatingos. Mėgstu piligriminius žygius. Neišdildomi įspūdžiai liko ir iš praėjusių metų kelionės į Izraelį. Ten važiavau su abiem sūnumis. Daug esu turėjusi ir labai prabangių kelionių turtinguose kurortuose su išskirtiniu aptarnavimu, tačiau, kad ir kokios jos ypatingos, neprilygsta dvasinėms, kurios yra atgaiva ir kūnui, ir sielai.

Tiesa, kad turite nemažai draugų tolimiausiuose pasaulio kampeliuose?

Taip, turiu ir mielai juos aplankau, o jie atvyksta pas mane. Taip gera, kad esu laukiama Filipinuose, Kinijoje, Romoje, Londone, įvairiuose Lietuvos miestuose. Draugai – didžiausia gyvenimo dovana.

Ką šiame gyvenime dar būtų smalsu išbandyti, patirti?

Dar norėčiau labiau save realizuoti teatre ir kine. Taip pat turiu svajonę įgarsinti knygas, filmus. Norėčiau organizuoti ir vesti dvasinius mokymus. Šioje srityje turiu nemažai patirties, tad galėčiau pasidalyti su kitais. Gera būti reikalingai.      

Eglė Jackaitė / Tomasfoto.lt nuotr.
Eglė Jackaitė / Tomasfoto.lt nuotr.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1974 04 28.

ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis.

ATŽALOS. Jokūbas ir Elijas.

MĖGSTAMIAUSI FILMAI. S. Sabickio „Myliu“, L. Guadagnino „Aš esu meilė“, Larso von Triero „Melancholija“, François Ozono „Dvilypis meilužis“.

ĮSIMINTINIAUSIA KNYGA. Clarissos Pincolos Estes „Bėgančios su vilkais“. Šią knygą, kaip Šventąjį Raštą, galiu skaityti bet kada. Labai patinka ir rusų klasika.

KASDIENIS RITUALAS. Malda. Be jos nepraeina nė viena mano diena.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas ir langų valymas.

SVARBIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Vaikų gimimas.

MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Labai džiaugiuosi visais metų laikais, patinka kaita. Kiekviename jų įžvelgiu ypatingų akimirkų.

MAISTAS. Mėgstu lašišos, taip pat tuno tartarą, patiekalus su avokadais, sušius.

VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI ATSIPALAIDUOJATE. Visada puikiai jaučiuosi užsukusi į SPA centrus. Visgi idealiausia atsipalaidavimo vieta – namai.

GRAŽIAUSIOS GĖLĖS. Mėgstu įvairias gėles, bet šiuo laikotarpiu labiausiai džiugina orchidėjos. Mano namuose jos nesiliauja žydėjusios.

MĖGSTAMIAUSI POSAKIAI. „Grožio nepaslėpsi“, „Visi žmonės kaip žmonės – iš kur aš tokia puiki?“, „Gyvas į žemę nesulįsi“.

GROŽIO PROCEDŪRA. Masažas.

AUTORITETAS. Motina Teresė. Dažnoje gyvenimo situacijoje prisimenu jos patarimą, kad nebūtina daryti didelius darbus, galima daryti ir mažus, bet su didele meile.

Naujausi straipsniai