Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Kai buvau jauna, norėjosi dažniau girdėti, jog esu ne tik gabi“

Eglė Gabrėnaitė / Asmeninio archyvo ir Vaivos Abromaitytės („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-10-25 18:06
Ją ilgai vadino mergaite išsigandusiomis karpio akimis. Bet aktorė Eglė Gabrėnaitė sako, kad šiandien jaučiasi visiškai kitaip nei anksčiau. „Nekenčiau laukti, keliauti, dirbti kolektyve, bet visa tai turėjau daug metų. O dabar kažkoks pasitenkinimas gyvenimu, ramybė atsirado... Kada, jei ne dabar, sulaukus septyniasdešimties, pradėti gyventi asmeninį gyvenimą, kurio iš esmės neturėjau? Pats laikas!“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Nelaikiau savęs gražia

„Kai šiandien kas nors ką nors pasako apie mano grožį, prisimenu nuostabaus žmogaus, genialaus aktoriaus Henriko Kurausko reakciją, kurios liudininkė buvau. Su juo vaidinome spektaklyje „Antigonė“: jis – karalių, aš – Antigonę. Per gastroles Kaune išėjome drauge pavalgyti. Staiga girdžiu: „Henrikai, Henrikai!“ Atsisukusi matau iš paskos bėgančią pagyvenusią moterį. Bet Henrikas eina toliau ir tik mano prašomas pagaliau sustoja. Mus prisivijusi moteris išpyškina: „Dieve, kokia aš laiminga, kad pamačiau jus! Kaip jūs vaidinote Hamletą! Aš taip jus mylėjau!“ O Henrikas jai: „Tada reikėjo sakyti.“

Aš niekada nemokėjau priimti komplimentų

Aš niekada nemokėjau priimti komplimentų. Net pykdavau dėl jų, nes man atrodė, kad žmonės į akis meluoja. Nelaikiau savęs gražia... O gal mane labai stipriai veikė tėvų auklėjimas – „Būk kukli!“? Vis dėlto, kai buvau jauna, širdies gilumoje norėjosi dažniau girdėti, jog esu ne tik gabi. Reikėjo tokio palaikymo. Bet girdėjau tai ne tada – girdžiu dabar: „Kokia jūs buvote graži jaunystėje!“ Turbūt taip yra visiems, o ypač aktoriams.“

„Aš ir mama vilkime tėčio dovanas – triušių kailinius. Mūsų trijulę kažkas įamžino prie teatro, kuris anuomet buvo vadinamas Kauno valstybiniu muzikiniu dramos teatru. Jame tėvai įsidarbino grįžę į Lietuvą po mokslų Teatro meno institute Maskvoje. Tėtis pasodindavo mane ložėje – iš ten žiūrėdavau operas ir operetes. Viskas, kas vyko, kėlė man didžiulį jaudulį: štai orkestrantai derina instrumentus, tuoj pakils uždanga... Ir prasidės stebuklas.“ (6 m.)
„Aš ir mama vilkime tėčio dovanas – triušių kailinius. Mūsų trijulę kažkas įamžino prie teatro, kuris anuomet buvo vadinamas Kauno valstybiniu muzikiniu dramos teatru. Jame tėvai įsidarbino grįžę į Lietuvą po mokslų Teatro meno institute Maskvoje. Tėtis pasodindavo mane ložėje – iš ten žiūrėdavau operas ir operetes. Viskas, kas vyko, kėlė man didžiulį jaudulį: štai orkestrantai derina instrumentus, tuoj pakils uždanga... Ir prasidės stebuklas.“ (6 m.)

Toks komplimentas aktorei – pats vertingiausias

Lenkijoje vaidinome „Vyšnių sodą“. Mane pasigavo garsus lenkų teatro kritikas ir sako: „Kai jūs įėjote į sceną, aš amo netekau, nors dar nė žodžio nepasakėte. Pagalvojau: „Ką ji toliau darys? Juk jau viską pasakė tuo, kaip įėjo.“ Šitas komplimentas man įstrigo visam gyvenimui. Aktorei būtent toks komplimentas – pats vertingiausias. O kad graži... Kažkaip žmonės, man atrodo, manęs bijodavo. Gal ir todėl komplimentai apie išvaizdą buvo reti.“

Net ašaros iš nuoskaudos pabiro

„Dabar aš puikiai suprantu, kodėl tėtis taip keistai reagavo į man skirtus Juozo Baltušio žodžius. Buvau kokių dvylikos, kažkur ėjau su tėčiu. „Kokią gražią dukrą turi“, – pagyrė mane tada sutiktas rašytojas, o tėtis atšovė: „Na, taip – kaip karvė.“ Manau, jis tiesiog labai bijojo, kad neišaugčiau tuščia ir įsivaizdinanti. Mano tėvai visai kitaip nei dabartiniai suvokė, kaip reikia auginti ir auklėti vaikus.

Tokie laikai buvo, toks supratimas, kaip merginai dera elgtis ir atrodyti

Tėtis rengdavo poezijos šventes Kaune, į jas suvažiuodavo žymiausi Lietuvos eilių kūrėjai. Man, pirmo kurso studentei, jis patikėjo pranešėjos vaidmenį. Aš ta proga truputėlį pasigražinau – pasisukau plaukelius, pasidažiau blakstienas, gal ir lūpas... Poetams girdint tėtis rėžė: „Tu ką, išprotėjai? Kaip čia išsimaliavojai?! Nusivalyk kuo greičiau!“ Man net ašaros iš nuoskaudos pabiro... Bet suprantu, kad ne iš piktumo jis taip su manimi, – iš meilės. Tokie laikai buvo, toks supratimas, kaip merginai dera elgtis ir atrodyti. Šiandien sunku patikėti ir mano tėvų, profesionalių aktorių, reakcija į erotišką filmo „Kelionė į rojų“ sceną, kurioje mes su Algiu Latėnu maudomės kubile. Suprask – nuogi, nors ten nieko tokio nesimato. Būta stipresnių scenų, bet jos į filmą nepateko. Kai jis buvo parodytas, paskambinau tėvams. Atsiliepė mama kažkokiu keistu balsu. Paprašiau pakviesti prie telefono tėtį, o mama man sako: „Jis su tavimi nekalbės. Jis be žado – kaip tu leidai sau būti nuoga kubile?“ Apie tą filmavimą galima romaną parašyti, nes aikštelėje vyko tikra komedija – visi jautėsi susinepatoginę ir pasimetę. 1979-aisiais tokios scenos mūsų filmuose nebuvo įprastos.“

 

„Pagimdžiau Roką dar studijuodama vaidybą. O po dviejų mėnesių jau filmavausi Arūno Žebriūno juostoje „Naktibalda“. Gyvenimo tempas buvo didžiulis. Ne tas žodis, kaip sudėtinga buvo viską derinti! Tėvai padėjo – prižiūrėjo sūnų.“ (22 m.)
„Pagimdžiau Roką dar studijuodama vaidybą. O po dviejų mėnesių jau filmavausi Arūno Žebriūno juostoje „Naktibalda“. Gyvenimo tempas buvo didžiulis. Ne tas žodis, kaip sudėtinga buvo viską derinti! Tėvai padėjo – prižiūrėjo sūnų.“ (22 m.)

Jau geriau būsiu su savo nosimi, akimis ir raukšlėmis

„Mama sakydavo: „Vidinis grožis – svarbiausia.“ Kažkada pykdavau: „Nieko, mama, tu nesupranti – ne vidinis!“ Dabar, aišku, kitaip galvoju. Tas stebuklas, kurį moteris turi viduje... Kas gali būti gražiau už šviesų žilagalvės veidą? Pabandyk išlyginti jos raukšles, nudažyti raudonai plaukus – kaip atrodys? Prisižiūrėjau smarkiai pagyvenusių ir panašiai pasijauninusių amerikonių, kanadiečių, bet man toks jauninimasis arti graudumo... O aš nenorėčiau atrodyti graudžiai ir kad manęs gailėtųsi – nuo vaikystės labai to nemėgau.

O aš nenorėčiau atrodyti graudžiai ir kad manęs gailėtųsi

Jau geriau būsiu su savo nosimi, akimis ir raukšlėmis, bet tai būsiu aš. Kaip nereikia gražintis, mokiausi ir iš rusių aktorių. Iš milijono mačiau tik vieną kitą, pasijauninusią nuosaikiai, subtiliai... Labai seniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Édith Piaf. Netrukus po to filmavimo dainininkė mirė. Juostoje gerai matyti, kokia buvo jos būklė: į sceną, vedama dvidešimt metų jaunesnio vyro, išeina visiška griuvena su penkiais plaukais ant galvos...

„Čia aš įamžinta operos solistės Aleksandros Staškevičiūtės ir fotografo Algimanto Žižiūno, nuostabių menininkų, draugijoje. Man patiko megzti visokius žmogeliukus. Kitoje nuotraukoje, kurią 1992-aisiais norvegai pasidarė ruošdamiesi Vilniaus mažojo teatro gastrolėms po Šiaurės šalis, ant kailinių esu užsimetusi šaliką su žmogeliukais. Kolega Sigitas Račkys pyko: „Kai matau tavo žmogeliukus, kaskart pradedu juos skaičiuoti: „Gersiu – negersiu, gersiu – negersiu...“ Ir vis išeina, kad gersiu.“  (32 m.)
„Čia aš įamžinta operos solistės Aleksandros Staškevičiūtės ir fotografo Algimanto Žižiūno, nuostabių menininkų, draugijoje. Man patiko megzti visokius žmogeliukus. Kitoje nuotraukoje, kurią 1992-aisiais norvegai pasidarė ruošdamiesi Vilniaus mažojo teatro gastrolėms po Šiaurės šalis, ant kailinių esu užsimetusi šaliką su žmogeliukais. Kolega Sigitas Račkys pyko: „Kai matau tavo žmogeliukus, kaskart pradedu juos skaičiuoti: „Gersiu – negersiu, gersiu – negersiu...“ Ir vis išeina, kad gersiu.“ (32 m.)

Žvelgiau į tą moterį, kuria taip žavėjausi, su siaubu. Bet ji uždainavo... ir ji buvo tokia graži! Labai stiprus mano įspūdis susijęs ir su nuostabia italų aktore Monica Vitti. Televizija parodė reportažą iš Kanų, kuriame matosi, kaip fotografai gaudo išsipusčiusias gražuoles Sophią Loren, Claudią Cardinale ir kitas garsenybes. Bet štai privažiavo limuzinas ir iš jo išlipo Monica Vitti – balti marškinukai, džinsiukai, minimalus makiažas... Didžiulis kontrastas tarp jos bei kitų žvaigždžių ir didžiulis likęs įspūdis. Kažkada mėgau sidabrinius žiedus. Iš draugų gruzinų ir azerbaidžaniečių buvau gavusi dovanų fantastiškų žiedų. Tačiau po netikėto susitikimo su Ingmaro Bergmano aktorėmis, kurios atvažiavo į Vilnių su spektakliu, lioviausi juos mūvėti. Švedės, mačiusios mane „Vyšnių sode“, kai Vilniaus mažasis teatras buvo nuvykęs į Švediją, apipylė komplimentais. O man krito į akis jų išvaizda. Viena buvo apsirengusi pilku megztuku, pilku sijonėliu ir teturėjo mažą deimantuką ausyje, kainuojantį gal penkis butus. Pakišau po stalu savo rankas su žiedais, nusimoviau juos ir po šiai dienai nebenešioju. Grožis – ne gausa, grožis – tai paprastumas. Bet ne prastumas.“

„Su Regimantu Adomaičiu daug kartų buvome partneriai Valstybinio akademinio dramos teatro scenoje. Spektaklį „Akis į akį su visais“ vaidindavome dviese 4,5 valandos. Jo metu ir daužydavomės, ir mylėdavomės, ir mušdavome vienas kitą... Labai sunkus spektaklis. Bet buvo rodomas daug metų ir žiūrovai jį labai mėgo.“ (34 m.)
„Su Regimantu Adomaičiu daug kartų buvome partneriai Valstybinio akademinio dramos teatro scenoje. Spektaklį „Akis į akį su visais“ vaidindavome dviese 4,5 valandos. Jo metu ir daužydavomės, ir mylėdavomės, ir mušdavome vienas kitą... Labai sunkus spektaklis. Bet buvo rodomas daug metų ir žiūrovai jį labai mėgo.“ (34 m.)

Pasigendu gylio

„Studijų metais mums, būsimoms aktorėms, rūpėjo, kaip atrodome. Su Vaiva Mainelyte pačios kai ką pasisiūdavome, nusimegzdavome... Dabartinių studenčių požiūris kitoks. Viskas labai pasikeitė – poreikiai, gyvenimas, teatras... Suprantu, neturiu nieko prieš, tačiau dalyvauti tame nenoriu. Jau ne vieno serialo atsisakiau, nes man tai neįdomu. Pasigendu vidinių dalykų, kurie anksčiau buvo labai svarbūs, pasigendu gylio... Bet koks gylis, kai yra internetai ir guglai? Aš apsieinu be jų. Pasakykite man, ką ten žiūrėt, ką ten klausyt?! Kad avarija, kriminalai, išprievartavo? Kiek mano studentų iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos yra nukentėję nuo internetinių žaidimų, sukuriančių priklausomybę! Šiandieniniai jauni žmonės labai drąsūs, tačiau autoritetų jiems beveik nėra, pagarbos vyresniam – kruopos, apie apsiskaitymą, norą daugiau sužinoti, geriau suprasti nė nekalbu... Visas gyvenimas – telefone ar planšetėje. 

„Aš – savo bute. Ant sienų – Dalios Kasčiūnaitės, Romo Dalinkevičiaus dovanoti paveikslai, du kambariai prigrūsti knygų... Anais laikais manėme, kad didesnio turto kaip knygos nėra. Dalis knygų, kurias turiu, – iš Kauno parsivežta tėčio biblioteka. Dabar mažiau skaitau, bet labai ilgai knygų skaitymas buvo pagrindinis mano užsiėmimas.“ (42 m.)
„Aš – savo bute. Ant sienų – Dalios Kasčiūnaitės, Romo Dalinkevičiaus dovanoti paveikslai, du kambariai prigrūsti knygų... Anais laikais manėme, kad didesnio turto kaip knygos nėra. Dalis knygų, kurias turiu, – iš Kauno parsivežta tėčio biblioteka. Dabar mažiau skaitau, bet labai ilgai knygų skaitymas buvo pagrindinis mano užsiėmimas.“ (42 m.)

Turbūt mano lūpomis byloja amžius ir jaunystės nostalgija, tačiau galvodama apie tuos laikus aš turiu ką prisiminti ir man tai labai svarbu. Kadangi svarbu, apie praeitį labai daug galvoju. Ko man trūksta jaunimėlyje, vidurinėje kartoje? Pacituosiu fantastišką lenkų režisierių Krystianą Lupą, su kuriuo turėjau laimę dirbti.

Turbūt mano lūpomis byloja amžius ir jaunystės nostalgija

Kartą jo paklausiau, ko gyvenime svarbu turėti ne tik menininkui – žmogui apskritai? Krystianas atsakė: „Pamišimo ir noro.“ Jis visiškai teisus. Prisimenu savo pamišimą, kai būdama studentė keturias su puse valandos kabarojausi namo siena į antrą aukštą – kad patekčiau į butą, kuriame nuomojau kambarį. Suplėšiau odinį sijoną, kelius nutryniau iki kraujo, bet užlipau į balkoną. Neturėjau kur dingti – senukai šeimininkai užmigo, spalis, vėlus vakaras, šalia alaus baras, aš plonai apsirengusi ir negaliu niekam paskambinti, nes mobiliųjų tais laikais nebuvo. Niekas – nei buto šeimininkai, nei kolegos vyrai – negalėjo patikėti, kad sugebėjau ta siena užlipti. Po to karto visada sau pasakau, kai kas nors nepavyksta: „Mažai norėjai!“

„Fotografas pagavo besijuokiančią, tačiau nepasakyčiau, kad labai dažnai juokiuosi... Ši nuotrauka man primena Vytautą Kernagį. Ji padaryta praėjus maždaug metams po Vyto mirties. Mes abu – artistų vaikai ir mūsų santykiai visą gyvenimą buvo labai gražūs. Nebendravome daug, bet Vytas buvo kaip brolis. Labai jį mylėjau.“ (58 m.)
„Fotografas pagavo besijuokiančią, tačiau nepasakyčiau, kad labai dažnai juokiuosi... Ši nuotrauka man primena Vytautą Kernagį. Ji padaryta praėjus maždaug metams po Vyto mirties. Mes abu – artistų vaikai ir mūsų santykiai visą gyvenimą buvo labai gražūs. Nebendravome daug, bet Vytas buvo kaip brolis. Labai jį mylėjau.“ (58 m.)

Nebijosi būti kreivas šleivas

„Kartą, matydama, kad nerandu bendros kalbos su pirmakursiais, pasodinau juos scenoje, pridegiojau žvakių ir pasiūliau pasikalbėti vieniems su kitais. Buvau apstulbusi, kad iškilo ne meilių ir draugysčių, bet šeimos tema: tėtis geria, mama labai serga, tėvai nesutaria arba jau daug metų toli, užsieniuose, ir t. t. Tu gali būti kreivas šleivas, bet jei nuo mažų dienų turi gerą ryšį su artimaisiais, jei yra nuolatinis jų palaikymas ir dėmesys tau – ne pinigais, o dūšia, – jausiesi visavertis ir nebijosi būti kreivas šleivas. Tačiau išlikti savimi šiais laikais labai sunku. Todėl itin svarbu aiškus supratimas, ko gyvenime nori, ir nuolatinis darbas su savimi. Mano galva, moterys, kurių pastangos būti gražiomis totaliai matosi, taip išsiduoda, kad viduje nesijaučia saugios, nepripažįsta savęs. Bet tai – bėgimas į niekur. Anksčiau ar vėliau tavęs, taip bėgančios nuo savęs, žmonės pradeda gailėtis. Pasikartosiu – man tai nepriimtina. Tačiau aš taip pat suvokiu, kad dabar gyventi vidiniais dalykais be galo sunku. Turi labai labai to norėti.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai