Aktorė E.Gabrėnaitė – apie kino legendą A.Žebriūną: „Šypsotis jam buvo sunku“

Eglė Gabrėnaitė / Šarūno Mažeikos nuotr.
Autorius: Raminta Jonykaitė
Publikuota: 2020-10-19 17:04
Kino legenda režisierius Arūnas Žebriūnas nebuvo lengvas pašnekovas – gal tai viena iš priežasčių, kodėl parašyti knygą „Žebriūnas. Paradoksai ir nutylėjimai“ Rūtai Oginskaitei užtruko dešimtmetį. Tačiau, atrodo, kad laukti tiek buvo verta: iš pokalbių su pačiu režisieriumi, kolegomis, bendražygiais, artimaisiais, iš archyvų, dokumentų kino ir teatro kritikei pavyko sudėlioti intriguojantį pasakojimą.

Dalijamės knygos apie A.Žebriūną pristatyme dalyvavusių bičiulių, kolegų, bendražygių mintimis.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė apie pirmąją erotinę sceną Lietuvos kine

„Sauliaus Šaltenio scenarijus buvo labai geras ir ten buvo frazė „po meilės nakties“... Baigus studijas pas Vaišytę, buvau išmokyta: ką režisierius liepia, tą ir daryk. Taigi skambina režisieriaus asistentė ir praneša, kad rytoj bus filmuojama sekso scena. Ateinam, juodas kaip debesis stovi Latėnas ir žiūri pro langą. Sakau, Algi, labas, kaip tu laikaisi. Sako, šiandien sekso scena filmuojama. Grimuojamės, prieina Žerbriūnas sako, Egle, klausyk, dabar bus filmuojama sekso scena. Sakau, gerai, supratau. Einam į aikštelę, operatorius Gricius iš paskos eina nepatenkintas.

Didžiulis paviljonas, lova. Aš jau užmiršau Sauliaus tekstą, ką jis ten rašė. Paguldo mus su Algiu į tą lovą. Žebriūnas sako, einam, Jonai, parūkyt. Per garsiakalbį praneša, kad visi apleistų aikštelę, nes bus filmuojama sekso scena. Man jau gėda. Pakeliu akis aukštyn ir matau, kad viršuje pasislėpę du apšvietėjai. Mus palieka su Algiu dviese. Gerai, kad jis 3 metais jaunesnis, man ne vyras, pacanas koks tai. Ir gulim. Visiška tyla. Bandom pajuokaut. Sakau, Algi, nekišk savo plaukuotos kojos. Visai nejuokinga.

Eglė Gabrėnaitė / Irmanto Gelūno nuotr.
Eglė Gabrėnaitė / Irmanto Gelūno nuotr.

Grįžta Žebriūnas ir bando paaiškint, ko čia reikia: tu taip, Algi, atsigulk ant jos ir taip plaukais jai palinguok. Algis pabalęs, prisiglaudęs prie manęs, o širdis daužos taip, kad, atrodo, jį tuoj ištiks infarktas. Reikia bučiuotis, neišeina, nes abiejų lūpos sulipusios. Košmaras. Nieko neatsimenu, ką nufilmavom, dvi pertraukos buvo. Ir po to su Algiu jautėmės tokie nevykėliai ir nelaimingi. Aš iš nevilties po viso šito sekso filmavimo, galvoju, blecha, kokia baisi profesija, ir ėmiau raudoti. Ir girdžiu Žebriūną sakant Jonui, kad šis filmuotų. Buvo toks Andrzejaus Wajdos filmas „Viskas parduodama“, tai pagalvojau, kad čia apie tai.

Šiaip neatsimenu Arūno labai linksmo, besijuokiančio. Kai Zacharovas statė filmą „Tas pats Miunhauzenas“, Miunhauzeną vaidinti pasikvietė Jankovskį. Šis perskaitęs scenarijų buvo pasimetęs ir nežinojo, kaip suvaidinti tą Miunhauzeną. Zacharovas sako, aš tau papasakosiu vieną istoriją: eina žmogus per dykumą, labai karšta, vėjas pučia, nė vieno žmogaus aplinkui. Jis ilgai eina, prakaitas varva ir tolumoje pamato kryžių. Eina, eina ir priartėja prie to kryžiaus. Žiūri: didžiulis kryžius ir nukryžiuotas Jėzus Kristus. Prieina prie kryžiaus, žiūri labai ilgai ir klausia Kristaus, kaip tau ten. O Kristus atsako, kad nieko, tik šypsotis sunku. Ši istorija man apie Arūną. Apie jo nuostabiausius filmus, jo laikyseną. Tokia graudulingai šviesi paslaptis“, – pasakoja aktorė.

Režisierius Arūnas Žebriūnas su žmona sopranu Giedre Kaukaite / Šarūno Mažeikos nuotr.
Režisierius Arūnas Žebriūnas su žmona sopranu Giedre Kaukaite / Šarūno Mažeikos nuotr.

Rašytojas, scenaristas Saulius Šaltenis: „Žebriūnas kvepėjo tokiu geru“

Žebriūnas buvo dvasios aristokratas, kas reta, ypač šiais laikais. Ir sovietų laikais. Kvepėjo tokiu dar geru, prieškarinės Lietuvos... Kiti jau buvo tokie truputį Maskvos auklėtiniai, neminėsiu pavardžių, bet jis buvo kitoks. Man jis buvo labai savas. 

Gyvenime man apskritai sekėsi, neteko bendrauti su kokiais nors niekšais, kraugeriais, turėjau laimę bendrauti su labai įdomiais žmonėmis. Teatre toks buvo Nekrošius, kine – Žebriūnas. Didžiulė laimė, jei sutinki tokią sielų bendrystę. Žebriūnas man sakydavo, tu, Sauliau, esi apsigimęs kino dramaturgas. Abu su Nekrošiumi sakydavo, kad yra daug gerų literatų, bet kino ar teatro dramaturgija yra visai kitas pasaulis ir literatūrą reikia išversti į visai kitą – kino kalbą. Turiu tokį matymą, tad jis mane kartais kviesdavosi ir ne prie mano scenarijų, sakydavo, Sauliau, užmesk akį.

Pabendraudavom, nežinau, ar jis mane laikė draugu, nedrįstu sakyti. Man visam gyvenimui įstrigo paskutinis susitikimas su Arūnu. Jau prieš mirtį Vingio kino teatre. Kažkaip nejauku man ten buvo, stoviu kuklus, visi eina, šnekasi, paskui jis man sako, ateik, Sauliau. Ateinu, Arūnas paima man už rankos, na, Sauliau, sako, aš sakau, na, taip, Žebriūnai, taip, taip. Ir jis manęs nepaleidžia. Ir sėdim taip penkias minutes, matau, kad laukia kiti žmonės, noriu pakilti, o jis sako, dar pabūk, pabūk. Lyg norėtų mane nusivesti su savimi į aną pasaulį. 

Saulius Šaltenis / Irmanto Gelūno nuotr.
Saulius Šaltenis / Irmanto Gelūno nuotr.

Aktorė Vaiva Mainelytė: „Jis man sakydavo – na, suvaidink prancūziškai“

„Žebriūnas – visada mano širdyje. „Velnio nuotaika“ – labai svarbus filmas mano biografijoje, Jurga tikrai labai reikšmingas vaidmuo, po kurio pasipylė pasiūlymai vaidinti kituose filmuose. 

Arūnas nebuvo režisierius diktatorius ar tas, kuris duotų labai tikslias pastabas. Jo pastabos būdavo labai gražios, jis norėdavo tokio ypatingo subtilumo ir netgi tokio moteriško sekso. Jis man sakydavo: Vaiva, na, suvaidink prancūziškai. Tai aš jau žinodavau, ką tai reiškia, kad reikia labai labai subtiliai.

Aišku, filmavimasis labai sunkus darbas, tų linksmybių ne taip jau daug turbūt būna, gal ekranas paskui išduoda nuotaikas. Visko buvo ir tose gražiausiose „Velnio nuotakos“ scenose, kur plaukioju arba kur gaudo velniukas ir ant sparno sukuosi. Buvo didžiulė baimė, nes aš bijau aukščio. O antra, ežerai buvo neįšilę. Bet buvo kokia tai dvasia, mes visi buvom susikabinę“, – šypteli V. Mainelytė.

Vaiva Mainelytė / Vygaudo Juozaičio nuotr.
Vaiva Mainelytė / Vygaudo Juozaičio nuotr.

Filme „Paskutinė atostogų diena“ vaidinęs Andrius Žibikas: „Žebriūnas nebuvo dėdė“

„Kai filmavausi, man buvo 12, o Žebriūnui gal 33. Man jis atrodė beviltiškai senas ir piktas. Labai gera buvo jo antra režisierė Regina Vosyliūtė, ji daugiausiai bendravo su mumis, vaikais. Žebriūnas, atsimenu, sėdi susimąstęs, cigaretė, žvilgsnis Griciui, po to kažką pasako Vosyliūtei ir tada Vosyliūtė mums daugiau mažiau aiškindavo, ką daryti. Be abejo, Žebriūno įtaka buvo milžiniška, tik jis su mumis bendravo netiesiogiai.

Nors visa komanda mums buvo dėdė Jonas (operatorius Jonas Gricius), dėdė Petras (garso režisierius Petras Lipeika), teta Regina, teta Viktorija, Žebriūnas nebuvo dėdė. Jis buvo iš toliau. Bet vieną kartą jis pats sugriovė šį mitą. Būdavo tarp filmavimų pertraukos, kartą Lipeika paleido muziką, Benny Hill muzikėlę tirli pirli ir mes, vaikai, pradėjom šokti. Staiga įsijungė Žebriūnas ir pradėjo kartu su mumis šokti. Tai mes iškart pasižiūrėjom į jį draugiškiau, supratom, kad jis turi paslėptą humoro jausmą. Jis turbūt niekad gyvenime nekvatojo, bet širdyje juokėsi nuoširdžiai.

Tiesa, kitą dieną Žebriūnas vėl mus išsiuntė į muziejų ir draugystė pasibaigė. Turiu pasakyti, kad tas filmas „Paskutinė atostogų diena“ man buvo dovana: tris mėnesius praleidome Kryme, puikus maistas, saulė, į mokyklą nereikia. Kokia galėjo būti geresnė dovana.

Kai nereikėdavo filmuotis, Vosyliūtė sakydavo, kur man tuos vaikus dėti. Tai Žebriūnas sakydavo, vežk tu juos į muziejų! Ir kai persikėlėm į Koktebelį, galvoju, ačiū Dievui, viskas, miestelis mažas, pasibaigė muziejai, bus pliažas, saulė ir vanduo. Bet vis tiek ir ten surado rusų aristokrato Maksimiliano Vološino muziejų. Tai ir vėl muziejus.

Jau vėliau, kai pats pradėjau dirbti kine, vis matydavau Žebriūną, mes pasikalbėdavom, jis atsimindavo ne tik mane, bet ir kitus vaikus, turėjo labai gerą atmintį. Tada aš pagalvojau, kad vis dėl to mes jam buvom svarbūs. Nors tuo metu taip neatrodė“, – prisimena jis.

Andrius Žibikas / Redo Vilimo nuotr.
Andrius Žibikas / Redo Vilimo nuotr.

Režisierius Linas Ryškus: „Draugystė prasidėjo nuo pykčio dėl žvakių“

„Mudu patyrėme nesutarimų, kurie vėliau pavirto draugyste. O susiginčijom dėl paprasčiausių žvakių. Jam žvakė buvo labai svarbus simbolis, o aš tuo metu negalėjau pakęsti jokių žvakių. Jis sako, reikia paminkštinti tą sceną, pafilmuok žvakių. Jis atvirai ir pasakė, kad, jei nepataisysiu, nepraleis tokio mano scenarijaus.

Aš irgi buvau bekompromisio charakterio ir nusprendžiau, ir gerai, ir nereikia, ir tada rašiau visokius raštus komisijoms, Gricius ir Šablevičius leido filmuoti. Taip mes susipykom. Po to jis atėjo į premjerą ir mes atsipykom. Tai, ką tu laikai nelaime, pyksti, gyvenimas apverčia ir tai tampa didžiausia laime.

Ir vėliau mes daug bendravome, palaikėme vienas kitą. Aš niekaip neįstengdavau parašyti scenarijaus, kuris praeitų, negaudavau filmuoti, iš dalies nesisekdavo ir dėl mano charakterio. Žebriūnui jau vėliau irgi, manau, nepasisekdavo dėl charakterio.

Iš Žebriūno tikrai galima pasimokyti padorumo ir tiesmukiškumo, nes šiandien esam prisitaikėliai, šypsomės, bijom ką nors užkliudyti, viską apmuilinam, sėdim tame muilo burbule, o tiesa dažnai praeina pro šalį. Daug ko jis išmokė, jau nekalbant apie kino estetiką“, – tikina L.Ryškus.

Linas Ryškus / Irmanto Gelūno nuotr.
Linas Ryškus / Irmanto Gelūno nuotr.

Režisierė Inesa Kurklietytė: „Jutau jo begalinį liūdesį“

„Jis buvo aristokratas ir vis sakydavo, kad negaliu išmokyti kurti gero kino, bet aš jums įkalsiu, kad nekurtumėt blogo kino. Nežinau, ar pavyko, bet jis tikrai buvo labai griežtas. Ir liūdnas. Labai liūdnas.

Po veiklos Sąjūdyje jis buvo nusivylęs ir pasitraukęs. Buvo patrauktas nuo kino kūrimo, nors dar norėjo ir buvo pajėgus kurti. Nežinau tiksliai aplinkybių, ar jis teikė scenarijus, ar ne, bet jaučiau tą jo gilų gilų liūdesį. Jis dar labai norėjo kurti kiną, bet nebesukūrė“, – apgailestavo režisierė.

Inesa Kurklietytė / Andriaus Ufarto nuotr.
Inesa Kurklietytė / Andriaus Ufarto nuotr.

Naujausi straipsniai