Keičiasi laikai ir kartos, ir tai, kas mamoms ir močiutėms buvo nesuvokiama, dabar – visiškai normalu. Pirmiausia išnyko nuomonė, kad maži vaikai – tik vargas, keturios namų sienos – kalėjimas, o šeiminis gyvenimas trukdo siekti karjeros, keliauti ir gyventi taip, kaip norisi.
Stalo teatro aktorė Edita Zizaitė, su vyru aktoriumi Jurgiu Damaševičiumi auginanti tris dukras, sako, kad požiūris tiek į daugiavaikes mamas, tiek į mažus vaikus Lietuvoje jau keičiasi. O kai prieš trylika metų ji į gastroles vežiodavosi kūdikį, sulaukdavo ir nuostabos, ir pašaipų.
– Kaip kažkada įsivaizdavote savo šeimą?
– Kaip ir dauguma merginų, buvau tikra – pirma karjera, o paskui šeima. Juk įstojau studijuoti aktorystės, taigi, žinojau: reikia patirties, įdirbio, o visa kita – paskui. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi... Savo vyrą sutikau studijuodama. Mokėmės, baliavodavome, organizuodavome renginius, o paskui susituokėme. Man buvo 23-eji – kai dabar pagalvoju: kur protas tokiai jaunai tekėt! Na, tada protas buvo kažkur šalia, bet nesigailiu, kad klausiausi širdies balso, o ne įsikaltų tiesų, užtat dabar šeimoje jaučiuosi labai laiminga, jauna, linksma ir nenukvakusi.
– Ne viena aktorė yra sakiusi, kad studijų metais jautė savotišką spaudimą: jokių šeimų ir vaikų, pirmiau teatras, menas, darbas...
– Taip, įtampos buvo. Bet tu gali jai pasiduoti, o gali ir atsispirti. Žinau ne vieną pavyzdį iš aktorių gyvenimo, kai buvo delsiama gimdyti, nes laukta tų išsvajotų vaidmenų. Vaidmenų būna ar nebūna, o laikas, per kurį buvo galima susilaukti kūdikio, deja, praeina. Ir ko paskui gailimasi? Ne to, kad negavai kokio vaidmens, o kad neturi vaikų. Ta neužpildyta tuštuma lieka, ir moterys ją vis labiau jaučia.
– Bet ir jūs nelabai skubėjote vaikų gimdyti?
– Būtent – dar šešerius metus po santuokos vis laukiau tų vaidmenų... Esą karjerą dariau. Ir tai buvo tikra kvailystė! Tada atrodė, kad elgiuosi teisingai, bet dabar iš perspektyvos tą laikotarpį vertinu kaip prarastą laiką. Galėjau ryžtis anksčiau gimdyti. O tada mąsčiau: jei ne aš, tai kitas! Tai ir taip aišku, kad jei ne tu, tai kitas – o tu būsi ten, kur tau reikės būti.
– Atrodė, kad vaikas – karjeros stabdys?
Prieš trylika metų, kai auginau pirmąją dukrytę, aplinkiniai durnindavo, kad man tikrai jau visai stogas nuvažiavo, nes žindomą kūdikį tampausi
– Taip. Bet tol, kol susilaukiau savo pirmagimės. Tada atsipalaidavau. Paaiškėjo, kad toji nuostata tuščia kaip muilo burbulas – buvo darbų ir teatre, ir televizijoje, įvairių renginių, vežiojausi savo mažylę į gastroles. Prieš trylika metų, kai auginau pirmąją dukrytę, aplinkiniai durnindavo, kad man tikrai jau visai stogas nuvažiavo, nes žindomą kūdikį tampausi.
Pamenu, kai važinėdavome su E. Nekrošiaus spektakliu „Otelas“, ne visada ramia širdimi eidavau į sceną, kai vaiką pažiūrėdavo kostiumininkė ar aprengėja: gerai, jei kūdikis ramus, pamaitintas, bet kartais girdėdavau jo verksmą...
Visi mano vaikai gimė, kai vaidinau šitame spektaklyje. Juokingiausia, kad tie patys kolegos, kurie labai įtariai į mane su mažylėmis žiūrėjo ir vis pasišaipydavo, po kelerių metų jau patys savo kūdikius visur vežiojosi ir jiems tai atrodė absoliučiai normalu.
– Normalu turbūt atrodė ir užsieniečiams?
– Taip – tik per gastroles Baltarusijoje ar Kroatijoje į mane žvelgdavo su nuostaba („Žiūrėk, aktorė su kūdikiu atvažiavo!!!“ ), o Vakarų šalyse, ypač Italijoje, vaikai tiesiog dievinami: mano mergaitės ten atrodė kaip stebuklas. Ir dabar, kai nuvažiuojame į Graikiją atostogauti su trimis dukromis, dėmesio tenka ne tik joms – vyras irgi jaučiasi pakylėtas: jį visi sveikina ir giria! Ir vis primena, kad senatvėje dukros jam paduos tris stiklines vandens... Ten pasijunti, kad tikrai gyvenime kažką gero nuveikei.
Lietuvoje irgi kai kas keičiasi. Anksčiau kavinėse į vaikus juk skersakiuodavo, o dabar Birštone aptikome net tokį ženkliuką ant vienos durų, kad ji yra draugiška šeimoms su mažais vaikais. Kita vertus, tai šiek tiek juokinga, kad deklaruojama tai, kas normalioje šalyje turėtų būti savaime suprantama, – turbūt sovietinis paveldas mumyse dar stiprokai įsišaknijęs. Neseniai skridome atostogauti ir mano mažoji keturmetė lėktuve čiauškėjo su kita trimete, tai, aišku, vienai moteriai trūko kantrybė ir ji pradėjo rėkti, kad „užčiauptume“ vaikus...
– Tarp aktorių trys vaikai – labai daug?
– Balta varna nesijaučiau, nes mano toks būdas: jei žinau, kad elgiuosi teisingai, kitų nuomonė man neįdomi. Kai susilauki vaikų, tiesiog supranti, kad nieko stipriau ir geriau už juos jau nebus, – kas tie vaidmenys, kas tos džuljetos ar dezdemonos, su jais palyginus? Bet tai pasirinkimas.
Jei nori, kad tave prisimintų kaip Džuljetą, siek to vaidmens, aukodama jam viską, o man svarbiau, kad kada nors vaikai pas mane sugrįžtų...
Jei nori, kad tave prisimintų kaip Džuljetą, siek to vaidmens, aukodama jam viską, o man svarbiau, kad kada nors vaikai pas mane sugrįžtų... Į chaotiškai menišką mūsų gyvenimą žvelgiu labai ramiai. „Mama, sisiot! Mama, valgyt! Mama, ateik! Mama, ką veikt?“ „Dirbu“ mama ir per atostogas, bet kai pavargstu, tiesiog sakau: „Žinot ką – užsiimkit savim!“ O dėl profesinių dalykų irgi nesijaučiu nuskriausta: vaidinu Emiliją „Giminėse“, su kolegėmis sukūrėme Stalo teatrą. Ir mums sekasi dar ir todėl, kad visos esame daugiavaikės, visos žinome, ko reikia vaikams ir jų tėvams. Tad ir kuriame spektaklius šeimai, kad visiems būtų įdomu, kad visi būtų KARTU, kad tą laiką, kai vaikai žiūri vaidinimą, tėvai ne bare prasėdėtų. Ir šeimos mus atranda!