Aktorė Daiva Rudokaitė – apie psichodramą, kelią svajonės link ir lemtingus mamos žodžius

Daiva Rudokaitė / R.Kijakauskienės ir T.Biliūno nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2021-05-11 19:32
Tarp aktorystės ir psichoterapijos – taip savo gyvenimo keliu žingsniuoja puikiai teatro ir televizijos žiūrovams pažįstama Daiva Rudokaitė (52). Kalbantis su menininke tampa akivaizdu – jos žvaigždė ne menkiau nei scenoje spindi ir psichologijos mokslo pasaulyje. Visgi apie savo pasiekimus Daivai sunku kalbėti.

„Veikloms, kurios man yra svarbios, aš galiu atiduoti visą save, tik man sudėtinga apie tai pasakoti. Va, ir šiandien man nelengva. Bet to reikia išmokti – gal bent vieną žmogų, kuris sunkiai siekia svajonės, tai įkvėps“, – šypsosi psichologė.

Teatre svetimą gyvenimą išgyvenanti aktorė kitus moko pasinerti į savojo pasaulio gelmes. Kai kam vis dar mistiškai skambantį psichodramos pasaulį atvėrusi D.Rudokaitė portalui Žmonės.lt pasakoja apie savo kelią į šią profesiją, neišblėstantį norą mokytis ir amžiną atilsį mamos žodžius, paskatinusius eiti svajonės link.

Daiva, gyvename neeiliniu laikotarpiu, tad norisi klausti – kokie jums buvo šie metai?

Pandemija man viską apvertė aukštyn kojomis, bet ne blogąją prasme. Visų pirma, tai buvo laikas, kai buvau priversta sustoti, o aš tai padaryti bandžiau išmokti visą gyvenimą. Kartais juokauju, kad kai pats nepadarai, tai kažkas iš aukščiau paima ir sustabdo.

Prisipažįstu, nors pirmosios pandemijos metu aš rijau gyvenimą saujomis, tačiau kai prasidėjo antroji – man kilo egzistencinis klausimas: kas apskritai vyksta su mano gyvenimu – KAS AŠ ESU?  Buvo momentų, kai jaučiau stiprų nerimą dėl neapibrėžtumo, dėl ateities, prasmės dalykų, kuriuos darau.

Tačiau pandemijoje įžvelgiu ir daug teigiamų aspektų – ji perdėliojo mano prioritetus, požiūrį į žmones, į santykius. Pasijutau paaugusi, lyg būčiau užsidariusi tylos stovykloje ir išbuvusi ten pusę metų.

Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Karantinas dažną pastūmėjo atrasti naujų hobių. Ar jūsų gyvenime šiais metais atsirado naujų veiklų?

Anksčiau septynerius metus esu savanoriavusi „Vaikų linijoje“, tai prisiminiau savanorystę. Prisijungiau prie Medo.lt, kur savanoriai psichologai, psichoterapeutai nemokamai teikia psichologinę pagalbą medikams, jų artimiesiems bei vaikams. Turėjau ne vieną konsultaciją, emocinę pagalbą medikams  ir  tai mane  augino. Kai girdi, kas vyksta pirmose kovos su koronavirusu gretose, negali likti abejingas, tu nori ar nenori – giliau pažįsti susidariusią situaciją: ne tik viruso keliantį siaubą, bet  fiziškai ir psichologiškai alinantį mediko darbą. Manau, kad aš atlikau ne kažkokią savanorystę, bet pati augau tos pandemijos akivaizdoje.

Esate ne tik aktorė, bet ir psichodramos specialistė. Karantinas sustingdė aktorystę, o kaip psichodramos terapija?

Psichodramos grupiniai užsiėmimai karantino metu taip pat sustingo. Liūdna, bet būsiu atvira, man buvo sunku įsivaizduoti, kaip tokią veiklą vykdyti nuotoliniu būdu – čia beveik tas pats, kas ragauti tortą online. Tu jį matai, įsivaizduoji, bet juk nepajausi to skonio. Tačiau karantino metu turėjau galimybę tobulinti savo įgūdžius konsultuojant nuotoliniu būdu. Praktikavau individualią psichoterapiją online. Šiuo metu po truputį grįžtu į gyvą konsultavimą.

Labai įdomus faktas, jog atsiranda klientų, kuriems online konsultavimas pasirodė labiau priimtinas, o buvo ir tokių, kurie nutraukė terapiją dėl karantino ir žadėjo tęsti gyvai. Aš prisitaikau prie kliento norų – šiuo metu konsultuoju ir gyvai ir nuotoliniu būdu. Labai laukiu laiko, kai bus galima rinkti grupes gyvai – tai bus man atgaiva sielai tęsti psichodramos grupines terapijas.

Daiva Rudokaitė / KNDT nuotr.
Daiva Rudokaitė / KNDT nuotr.

Papasakokite apie psichodramą. Sakote, kad tai – terapija per veiksmą. Kaip tai atrodo?

Psichodrama – tai grupinė psichoterapija, padedanti geriau atskleisti vidines žmogaus problemas per veiksmą. Dar šio metodo pradininkas Jacobas Levy Moreno teigė, kad veiksmas svarbesnis už žodį. Viena legenda teigia, kad jaunasis Moreno, sutikęs jau vyresnio amžiaus sulaukusį Froidą, jam rėžė, kad eisiąs toliau už jį: „Jūs leidote žmogui tik kalbėti, o aš leisiu jam veikti.“

Kalbą kiekvienas žmogus, ypač suaugęs, gali kontroliuoti. Kūno kalba nemeluoja, todėl ši terapija  efektyvi.  Jis rėmėsi mintimi, kad žmogus yra sociali būtybė, ir dauguma jo problemų kyla dėl tarpusavio santykių, tad tokias problemas ir reikia spręsti kartu su kitais žmonėmis.

Veiksmas vyksta grupės dalyviams keičiantis vaidmenimis, taip kiekvienas gali spontaniškai išsakyti savo jausmus. Per veiksmą problemos, gyvenimo situacijos yra „išveikiamos“, arba suvaidinamos. Toks terapijos būdas padeda ne tik ištyrinėti vidinį žmogaus pasaulį, kartu su juo pajusti jo bėdas, bet ir atskleisti problemų turinčio žmogaus kūrybinį potencialą, sužinoti, kokius dar gyvenimo vaidmenis, be pasirinkto, jis gali atlikti.

Psichodramos dalyviai, atkūrę savo patirtus išgyvenimus, juos išvaidinę, pasijunta geriau. Dar kartą patekę į tą pačią skaudžią situaciją, atkartoję istoriją ir pamatę ją iš šalies tarsi filmą, grupės nariai iš jos išeina jau kitaip. Didysis psichodramos efektas ir yra perdirbti, „išveikti“ tai, kas buvo vakar, ir toliau gyventi šia diena. Tai keičia požiūrį į situaciją ar problemą, valosi siela, dingsta pyktis. Psichodrama efektyvi dar ir dėl to, kad taikant šį terapijos metodą pasiekiamos pasąmonės gelmės, kuriose slypi kiekvieno mūsų problemos, atsineštos iš vaikystės.



Daiva Rudokaitė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Daiva Rudokaitė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Kada psichodrama atsirado jūsų gyvenime?

Psichodrama mano gyvenime atsirado prieš 17 metų. Šiandien aš esu ne tik psichoterapeutė, bet ir podiplominių studijų vadovė, supervizorė, o tai reiškia, kad ne tik  konsultuoju, bet ir mokau būsimus psichodramistus, teikiu profesinę priežiūra kolegoms. Taip pat esu lektorė, studentų praktikos supervizorė Dramaterapijos magistrų programoje  (VU ir LMTA jungtinė menų terapijos programa).

O jūs atradote psichodramą ar ji jus?

Kuo toliau, tuo drąsiau galiu sakyti, kad gyvenime nėra atsitiktinumų – žmogų kažkas vedžioja. Kai kurie pasakys, kad vedžioja Dievo ranka, kai kurie – jog pasąmonė. Juk kartais vaikystėje nesąmoningai  pasakydamas, kad būsi dainininku, tampi didžiule žvaigžde.

Iš tiesų, visuomet domėjausi populiariąja psichologija, net kai ėjau į aktorinį. Besimokydama VDU psichologijos bakalauro trečiame kurse pamačiau mažą raštelį skelbimų lentoje: „Renkamas psichodramos kursas“. Gerai neprisimenu, kas dar  buvo parašyta, gal tik telefonas ir data. Ilgai nesvarsčius, sakyčiau, spontaniškai atsidūriau Vilniuje – tai buvo mano pirmas susitikimas su psichodrama.

Per šią įvadinę keturių dienų sesiją protu negalėjau perprasti, kas tai per metodas – viskas vyko visai kitaip, nei žinojau apie psichologinį konsultavimą studijose. Supratau tik vieną – mane smarkiai paveikė emociškai gerąja prasme. Jausmas buvo toks stiprus, tarsi to būčiau laukusi visą savo gyvenimą.

Psichodrama mane suvystė ir aš nesigailiu nė vienos dienos, praleistos ten. Nė vieno išleisto pinigo.

Iki šiol puikiai prisimenu pokalbį su savo amžiną atilsį mama. Važiuodama namo aš jai paskambinau ir iš susijaudinimo verkdama sakiau: „Mama, tu nepatikėsi, aš atradau tai, ko gyvenime norėjau,  tai yra mano“. Ji manęs paklausė, kas tai yra, o aš nesugebėjau to paaiškinti žodžiais.

Kaip ir visos podiplominės studijos, šie mokymai buvo brangūs, o tuo metu mano gyvenime buvo krizė – tiek asmeninė, tiek finansinė. Mano mama tąkart man pasakė: „Daiva, eik ir daryk. Mes tau pinigų sukrapštysime. Jeigu tu pajutai, kad tai tavo – tik eik“.  Tas mamos palaikymas man buvo labai svarbus.

Psichodrama mane suvystė ir aš nesigailiu nė vienos dienos, praleistos ten. Nė vieno išleisto pinigo.

Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno nuotr.
Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno nuotr.

Pirmasis jūsų susidūrimas su psichodrama buvo labai emocionalus. Ką ji padėjo jums atrasti?

Aš šios terapijos dėka susidraugavau su savo traumomis, prisijaukinau ir pamilau save tokią, kokia esu, darė didelę įtaką tarpasmeniniams santykiams.  Dabar, kai pati vedu užsiėmimus, pastebiu, kaip mano klientai eina tuo pačiu keliu.

Minėjote, kad psichodrama padėjo perkopti vidines traumas. Bet sakoma, kad kuo daugiau giliniesi į save, tuo labiau pastebi, kiek dar visko yra užslėpta. Tokia saviterapija tampa begalinė. Kaip jūs su tuo kovojate?

Tas gilinimasis į save priklauso nuo požiūrio taško ir aplinkybių. Puiku, jeigu save stebi ir moki tikslingai dirbti su tuo, bet visai kita yra per didelė savistaba, kartais atvedanti į nerimą ar depresiją.  Jei per daug užsisuku nerime ir savyje įžvelgiu tik blogas savęs dalis, pasakau sau „stop“ ir bėgu ieškoti kitos kalbos su savimi – meilės kalbos. Stengiuosi save pagirti.

Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno nuotr.
Daiva Rudokaitė / Teodoro Biliūno nuotr.

Šiandien vedate psichodramos užsiėmimus. Galbūt klystu, bet dažnas lietuvis nėra labai aktyviai dalyvaujantis veiksme, labiau mėgstantis viską stebėti iš šono. Ar nesunku išdrąsinti žmones išgyventi sudėtingas situacijas darkart?

Nei vienoje psichoterapijoje nėra prievartos, psichodramoje taip pat. Suprantama, ne visiems žmonėms lengva prieš grupę atsiskleisti, apsinuoginti su savo vidiniais skauduliais, vaikystės traumomis, o ir ne visiems tinka toks veiksmo metodas. Esu turėjusi klientų, kurie per užsiėmimus tiesiog sėdėjo ir „aktyviai“ stebėjo. Būna, kad jie išbuvę tam tikrą laiką, pasako: „Ačiū, aš gavau viską, ko man reikėjo. Aš išdirbau savyje“. Jie stebėdami kitų situacijas, gydosi save. Tai vadinama – autodrama.

Yra normalu, kad kiekvienas ieškome savo terapijos: vieniems tinka verbalinė terapija, kitems ekspresinė, veiksmo, dar kitiems tinka tik individuali arba grupinė. Pasirinkimas terapijų yra didelis Lietuvoje. Būna ir taip, kad ne iš pirmo karto atrandi, kas tau tinka – kartais reikia pabandyti keletą metodų, kad rastum savo.

Iš tiesų, dirbti grupėje yra daug pliusų, nes ji visuomet palaiko ir suteikia atgalinį ryšį. Grupė tarsi aprengia ir sušildo, priima ir sako: „Ačiū, tu savas. Ačiū, kad atskleidei problemas. Ačiū, kad tai padarei, nes tai liečia ir mane“. Tai suteikia bendrystės jausmą, svarbu turėti žmones, kuriais pasitiki ir  į kuriuos gali atsiremti. Tai ir yra grupės privalumas.

Daiva Rudokaitė su vyru Vytautu / Asmeninio albumo nuotr.
Daiva Rudokaitė su vyru Vytautu / Asmeninio albumo nuotr.

O ar nepasitaiko atvejų, kai žmonės bijo atkurti savo gyvenimo situacijas, nes juos stebi televizijoje ar teatro scenoje matytas veidas?

Buvo viena linksma istorija. Kai važinėjau į tarptautinius psichodramos seminarus, ten mane žinodavo tik kaip psichodramos terapeutę, Lietuvos psichodramos draugijos prezidentę. Prieš keletą metų vienas užsienietis kolega pasakė: „Daiva, kaip aš norėčiau tave pamatyti spektaklyje“. Aš tik išpūčiau akis, o jis tęsė: „Taip, taip. Aš viską apie tave pasigooglinau. Pasirodo, tu dar ir aktorė“. Aš sakiau: „Taip, čia mano pirmoji specialybė. Aš jau 100 metų esu aktorė, o psichodramoje – naujokė“ .  

„Ar tu esi įžymi Lietuvoje?“ – jis nustebęs klausinėjo toliau. Aš tik sudvejojau, o mano lietuvė kolegė tada pradėjo žerti, kad esu žymi, kad mane per televiziją rodo, kad ant žurnalų viršelių esu buvusi…  

Visi labai nustebo, tad pradėjo klausinėti, ar man, kaip psichologei, netrukdo žinomumas. Tik tuomet susivokiau, kad čia – labai geras klausimas.  Niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai – visuomet mokėjau atskirti aktorystę ir psichodramą, lengvai pereidavau iš terapeutės į aktorės vaidmenį.

Daiva Rudokaitė su dukra Akvile /  Audriaus Dzimidavičiaus nuotr.
Daiva Rudokaitė su dukra Akvile / Audriaus Dzimidavičiaus nuotr.

Kaip tik tuomet mano psichodramos grupės sesijos ėjo į pabaigą  ir per paskutinę sesiją aš paklausiau klientų, kodėl jie pasirinko būtent šią grupę, mane, ar jiems netrukdė tai, kad aš esu aktorė. Nudžiugau, kad net ne visi apie tai žinojo.

Todėl atsakymas į šį klausimą būtų vienas – aktorystė tikrai netrukdo ir nereikia čia labai susireikšminti. Ne visi žiūri televizorių, ne visi į teatrus vaikšto, o kai kurie mane pažįsta tik kaip psichoterapeutę.

Mes gyvenime kiekvienas atliekame labai daug vaidmenų: tu esi  mama, žmona, duktė, anūkė, vairuotoja, lektorė, aktorė, draugė, kolegė, kaimynė, bosė, auklė ir t.t. – juk šie vaidmenys netrukdo vieni kitiems egzistuoti ir gerai atlikti savo pareigas. Esmė ta, ar mes mokame persijungti iš vieno vaidmens į kitą – apie tai irgi kalbama psichodramoje (vaidmenų teorija).

Daiva Rudokaitė / D.Stankevičiaus nuotr.
Daiva Rudokaitė / D.Stankevičiaus nuotr.

Gyvenime nemėgstate monotonijos, kai vaidybos tapo per mažai, nėrėte į psichologijos studijas. Ar neturite planų dar ką nors studijuoti? 

Yra toks terminas, kuris mane persekioja ir kartais jis turi neskanų prieskonį: „amžinas studentas“.  Mano pusėn jis vis nuskamba. Bet aš nieko negaliu padaryti – mane žavi žmonės, kurie visą gyvenimą kažkuo domisi, nuolat kelia profesinę kompetenciją, dalyvauja mokslinėj srity.

Aš dienines magistro studijas baigiau 2018-aisiais, būdama brandaus amžiaus studentė. Man tikrai patinka mokytis. Bet ar norėčiau tai daryti darkart?  Ne, gana.

Paskutinės studijos buvo sudėtingos – tiesiog nepamatavau savo galimybių tiek fizinių, tiek psichologinių. Galiu sakyti, kad perėjau tikrą košmarą, nes studijuodama medicinos psichologiją dieniniame skyriuje LSMU negalėjau praleisti paskaitų, kurios vykdavo nuo 9 valandos ryto, o aš  intensyviai dirbau: iki vėlyvo vakaro vaidindavau teatre, daug filmavimų Vilniuje, namie slaugiau sergantį tėtį. Buvo beprotiškai sunku viską suderinti. 100 kartų norėjau studijas mesti. 

Daiva Rudokaitė su vyru Vytautu
Daiva Rudokaitė su vyru Vytautu

Kas tuo metu padėjo psichologiškai nepalūžti?

Daug kartų buvau palūžusi. Kartą net atsidūriau ligoninėje dėl organizmo išsekimo ir perdegimo. Daug kartų norėjau imti akademines atostogas, bet žinojau, kad išgyvenus tokį emocinį palūžimą, po poilsio tikrai negrįšiu į tą patį. Sukandau dantis ir pasakiau: kentėk, Jadze (juokiasi). Nors tai kainavo ir finansiškai, ir emociškai, bet džiaugiuosi, kad turėjau žmonių, kurie mane palaikė.

Negana to, kad buvo sunku mokytis, magistriniam darbui taip pat pasirinkau sudėtingą kelią (juokiasi) – atlikau mokslinį kiekybinį tyrimą su 224 respondentais keliose Kauno mokyklose, taikant intervenciją (psichodramą). Tyrinėjau psichodramos veiksmingumą mažinant mokinių mokyklines baimes. Viena docentė sakė: „Daiva, tavo magistrinis prilygsta doktorantūros disertacijai,  tik skirtumas tas, kad magistrinį per metus sugebėjai parašyti, o disertacijai skiriami keturi metai. Aš tikrai moku save išvarginti (šypsosi).

Daiva Rudokaitė tarptautinėje konferencijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Daiva Rudokaitė tarptautinėje konferencijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Bet tos pastangos atsipirko su kaupu – šiandien dirbate širdžiai mielą darbą, o apie didelius pasiekimus jame ne dažnas žino.

Taip, tas darbas man atvėrė nemažai galimybių mokslo srity, kur buvau įvertinta. Kad ir vien magistrinis. Iškart po studijų sudalyvavau Lietuvos Psichologų konferencijoje „Dialogai 2019“, kur pristačiau savo tyrimą. Vėliau su baigiamojo darbo vadove iš magistro darbo parašėme mokslinį straipsnį, kurį priėmė, įvertino ir išspausdino vienas svariausių ir reikšmingiausių psichodramos mokslinių žurnalų pasaulyje: Zeitschrift für Psychodrama und Soziometrie (ZPS).

Ko gero, didžiausias įvertinimas ir garbė buvo pristatyti savo tyrimą pasauliniame Grupinės psichoterapijos (IAGP – International Association for Group Psychotherapy) mokslinių tyrimų kongrese Salonikuose (Graikija).

Daiva Rudokaitė tarptautinėje konferencijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Daiva Rudokaitė tarptautinėje konferencijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Vieną  dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš FEPTO (The Federation of European Psychodrama Training Organisations) viceprezidento, kuris pakvietė mane  kartu su kitais FEPTO  nariais dalyvauti IAGP, suburiančiame mokslininkus, grupės terapeutus ir ekspertus, atstovaujančius daugiau nei 30 pasaulio šalių ir 45 organizacijas ir universitetus. Šio kongreso tema buvo „Trauma ir krizė“.

Atsakomybė buvo didžiulė: atstovauju pirmą kartą Lietuvą tokiame kongrese, taip pat ir Europos Psichodramos federaciją (Fepto). Bet, kaip sakoma, nerizikuosi, nieko nepasieksi, – mano supratimu, prezentacija pavyko (gavau pozityvų ir teigiamą atgalinį ryšį iš klausytojų), susidomėjimas mano tyrimu taip pat buvo – nemažai klausimų, ar žadu tęsti tyrimą, ar galiu leisti viešinti jį kitų šalių svetainėse,  gavau siūlymą iš Fepto mokslinių tyrimų prezidento publikuotis  Fepto psichodramos tyrimų žurnale.

Tikriausiai tai yra didžiausias mano įvertinimas. Turėjau galimybę pažinti naujus kolegas, užmegzti su jais ryšį ir tuo pačiu su jais lygiavertiškai pristatyti savo mokslinį darbą, kuris buvo įvertintas. Ir viskas prasidėjo nuo to gana mažo žingsnelio – magistrinio darbo.

Iš tiesų, aš veikloms, kurios man yra svarbios, galiu atiduoti visą save. Tik, kaip ir sakiau, man sudėtinga apie tai kalbėti. Galbūt ir atradau save psichodramoje, nes labiau mėgstu veiksmą (juokiasi).

Naujausi straipsniai