Aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja, projekto „Mes, moterys“ kūrėja Beata Tiškevič-Hasanova rėžė iš peties: mums, moterims, laikas išsivaduoti iš menkavertiškumo komplekso ir nebeleisti ant savo pečių krauti kaltės už visas įmanomas negandas šiame pasaulyje.
Pateikiame moters monologą, kuriame atsispindi, kaip susigūžusi, savęs nevertinanti ir visas pasaulio kaltes prisiimanti Pelenė gali tapti karaliene, nė neketinanti nusimesti karūnos, kad vyras pasijustų geriau. Šiuo tapsmu ji pasidalino su moterų konferencijos „Veikli“ dalyvėmis.
Iš vadovėlio: jūsų sėkmė gali būti priežastis, kodėl nesiseka jūsų vyrui
Egzistuoja visuomenės spaudimas, kurio mes net nepastebime, nes daugybę dalykų jau darome automatiškai – taip, kaip „turi būti“, nors pačios jaučiamės kitaip. Pažvelgusios į žurnalų viršelius matome jaunas, lieknas moteris, ilgais plaukais, skaisčia oda... Ir priėjusios prie veidrodžio klausiame: kodėl aš neatrodau taip, kaip jos?
Skaitau istorijas moterų, kurios patyrė partnerio smurtą ar seksualinį priekabiavimą, ir stebiuosi, kad jos atranda, kaip pateisinti žmogų, kuris jas nuskriaudė.
Ant mūsų pečių kraunama didelė našta – mes turime būti idealios: geros darbuotojos, geros mamos, geros žmonos ir t. t. Jei šių lūkesčių nepatenkiname, kaltiname save. Skaitau istorijas moterų, kurios patyrė partnerio smurtą ar seksualinį priekabiavimą, ir stebiuosi, kad jos atranda, kaip pateisinti žmogų, kuris jas nuskriaudė. Jos gali atrasti šimtas vieną priežastį, kodėl buvo vertos šito. Ir tai bendra tendencija – tikrai mes visos linkusios save dėl visko kaltinti.
Skaitydama vieną moteriškumo vadovą atradau tokią frazę: jeigu jūs esate labai sėkminga, tai gali būti priežastis, kodėl nesiseka jūsų vyrui. Pavyzdžiui, jeigu uždirbate daugiau pinigų negu jūsų vyras, jums reikia juos slėpti, nes jis gali pasijusti nejaukiai...
Nebijokime pasaulyje užimti daugiau vietos – šalin aukštakulnius!
Pastebėjau, kiek daug gyvenime situacijų, kai mes save sumenkiname, sumažiname, kad tik šalia esantis žmogus, dažniausiai vyras, jaustųsi geriau. Tarsi parodžiusios visas stipriąsias savo puses, išsigąsdinsime jį, jis palūš ir nebegalės toliau gyventi...
Liūdniausia, kad mes uždirbame mažiau netgi būdamos tose pačiose pareigose kaip vyrai. Vien todėl, kad turime kitokius lytinius organus...
Kartą mane pakvietė vesti laidą, prieš kurią man paskambino ir paprašė nesirinkti labai aukštakulnių batų, kadangi mano partneris baiminasi, kad būsiu už jį aukštesnė... Argi tai normalu?
Esu klausiusi vienos moters paskaitos apie kūno kalbą. Ji atkreipė dėmesį, kaip dažniausiai mes sėdime. Iš tiesų, aš pati dažnai būnu susigūžusi, sukryžiavusi rankas ir kojas. Jei ateinu į naują aplinką, kurioje jaučiuosi nelabai jaukiai, visada stengiuosi užimti kuo mažiau vietos. Jei aplink yra vidutinio amžiaus vyrų, mano balsas dar labiau suplonėja, pasidaro tylesnis, aš bijau prieštarauti. Tai tos pačios pastangos save sumenkinti.
Pagaliau – kaip veikia moteriški aukštakulniai? Su jais juk užimame mažiau vietos ant žemės. Tačiau kai aš stoviu visa susigūžusi ir dar su aukštakulniais, iš tiesų jaučiuosi nestabili šiame pasaulyje.
O dar spaudimas dėl kūno svorio, vėlgi kad užimtume mažiau vietos erdvėje. Dar negalima girtis vyrui, kad šį mėnesį uždirbai gana daug, dar neatskleisk savo gerųjų pusių... Kas tada lieka? Vien tik lukštas. Taip ir gyvename, kol galiausiai pajaučiame, kad nenorime būti mažos. Norime būti tokios, kokios esame, ir tą patį leisti kitiems žmonėms.
Todėl verta stebėti savo kūno kalbą ir panaudoti tam tikras kūno pozas, kad pasijaustume geriau. Kartais tam užtenka vien tik išsitiesti. Kai aš labai jaudinuosi prieš renginį, atsistoju prieš veidrodį ir įsivaizduoju, kad šiame pasaulyje užimu labai daug vietos. Ir tikrai pasijuntu geriau.
Taip pat skaitykite: Mokymo trenerė Agnė Zinkevičiūtė: keli klausimai sau padės išvengti gyvenimo, kuris nepatinka
Kokią žinutę mums siunčia moteriškumo ir vyriškumo sąvokos
Istoriškai moterys visada turėjo mažiau galios. Mes įgijome teisę balsuoti tik 20-to amžiaus pradžioje. Iki tol vyrai netikėjo, kad mums gali rūpėti politika. Netgi dabar pagal statistiką moterų vadovių Lietuvoje turime tik 38,6 proc., o Seime moterų – tik ketvirtadalis. Mes uždirbame vidutiniškai 12,6 proc. mažiau nei vyrai. Todėl kai kavinėje už mane sumoka pažįstamas, aš manau, kad tai teisinga.
Žinau, kad Amerikoje yra kavinių, kuriose moterys tam tikromis valandomis gauna nuolaidą, kuri lygi vyrų ir moterų atlyginimų skirtumui. Liūdniausia, kad mes uždirbame mažiau netgi būdamos tose pačiose pareigose kaip vyrai. Vien todėl, kad turime kitokius lytinius organus...
Dar negalima girtis vyrui, kad šį mėnesį uždirbai gana daug, dar neatskleisk savo gerųjų pusių... Kas tada lieka? Vien tik lukštas.
Apskritai pagalvokime apie žodžių „moteriška“ ir „vyriška“ prasmę. Jų siunčiama žinutė skiriasi. Pavyzdžiui, draugei, kuri tvirtai laikosi po kokios nors nesėkmės, sakoma: „Kaip tu vyriškai laikaisi“. O kai žmogus silpnesnis, nelabai profesionalus, numojame ranka: „Pasielgė labai moteriškai“.
Moteriškumo sąvoka atsiranda tokiuose junginiuose, kaip moteriškos silpnybės, moteriški plepalai. Stereotipiškai moterims priskiriami tokie laisvalaikio praleidimo būdai, kaip vaikščiojimas po parduotuves, moteriškų žurnalų skaitymas ir pan. Toks laisvalaikio praleidimo būdas sumenkinamas.
Esu ne kartą girdėjusi, kaip mano draugai vyrai šaiposi: esą ko čia, kaip boba, po parduotuves šlaistaisi, galėtum ką nors geresnio nuveikti. Tačiau krepšinio ar futbolo žiūrėjimas arba alaus plempimas baruose yra šventa, visi tai turi suprasti ir pateisinti, nes tai vyriški hobiai.
Aš asmeniškai pastebėjau turinti daug savybių, kurios stereotipiškai priskiriamos moterims, bet jas turiu ne todėl, kad esu moteris, bet todėl, kad esu toks žmogus. Aš labai mėgstu kalbėti apie žmonių santykius, analizuoti žmonių psichologiją, vaikščioti po parduotuves, domėtis stiliumi, mada, man viską lengviau pagrįsti emociškai, metaforomis nei argumentais ar faktais. Anksčiau to labai gėdijausi, ir priimti save nebuvo lengva.
Tikros princesės taisyklės – būk paslaugi, mandagi ir visada… kalta
Kartą teko matyti elgesio taisykles, pakabintas mažos mergaitės kambaryje. „Tikra princesė tvarko savo kambarį, mandagi su draugais, dalinasi žaislais, sako „prašau“ ir „ačiū“, klauso tėvų, yra miela ir mylinti, meldžiasi, mato visur geriausius dalykus, visada pasiruošusi sakyti „atsiprašau“…
Tuo tarpu berniukų kambariuose kabo supermenai, betmenai, įvairiausi herojai. Įsivaizduokite, kaip sunku mergaitei, kai ji priversta sakyti „atsiprašau“, net kai nėra kalta, negali reikšti tokių emocijų, kaip pyktis, apmaudas ar liūdesys. Ji per dažnai girdi: mergaitės taip nedaro, mergaitė turi būti tvarkinga, mandagi, miela.
Užaugusi ji ir toliau negali šių emocijų išreikšti, gėdijasi pasakyti, kad supyko, nes dėl visko pati jaučiasi kalta. O štai berniukai užauga prisižaidę mašinėlėmis, prisišaudę, vaizduodami betmenus. Jie ir užaugę gerai jaučiasi konkurencinėje aplinkoje.
Kiekvieną kartą, kai noriu save išbandyti naujoje srityje, mintyse girdžiu mamos klausimą: „O kam tau čia to reikia, Beata?“ Ir jaučiu kaltės jausmą, kad vėl kažkur lendu.
Kuo labiau domiuosi vaikyste, tuo labiau atrandu, kad būtent joje glūdi labai daug mūsų elgesio ir savijautos detalių, nes būtent vaikystėje susiformavo dabartinis mūsų požiūris į save. Aš pati vaikystėje buvau labai aktyvi mergaitė, man viskas būdavo įdomu: lankyti karatė, skambinti pianinu, dainuoti, šokti. Aš norėjau ir net nesvarstydavau, ar sugebėsiu. Tačiau kiekvieną kartą, kai noriu save išbandyti naujoje srityje, mintyse girdžiu mamos klausimą: „O kam tau čia to reikia, Beata?“ Ir jaučiu kaltės jausmą, kad vėl kažkur lendu.
Esu kalbėjusi su moterimis, kurioms mama sakydavo: „Tu pati geriausia, tau viskas pavyks“. Ir jos tikrai jaučia, kad gali viską. Tai iš vaikystės ateinantys kodai. Kai kažkada paklausiau mamos, kodėl ji man taip sakydavo, ši tik gūžtelėjo pečiais: „Taip sakydavo mano mama“.
Taigi šie šifrai keliauja iš kartos į kartą, ir jeigu mes jų nesustabdome, perduosime toliau. Todėl pagalvokite, kokius kodus norite įdiegti savo vaikui, nes su jais jam teks gyventi visą gyvenimą.
Neišsiimkite brangenybių iš karūnos, kad vyrui lengviau būtų nešti!
Jeigu aš manau esanti nevykėlė, net nepastebiu, kai žmonės su manimi elgiasi blogai, nes jaučiuosi esanti verta visų šių blogų dalykų. Tuo metu, kai labai nepasitikėjau savimi, mano gyvenime buvo labai daug žmonių, kurie norėjo mane taisyti, kritikuodavo, nuolat nurodinėdavo, ką man daryti. Kai pradėjau galvoti, kodėl aplink mane tokie žmonės, supratau, kad man pačiai reikia keistis. Kartu ėmė keistis ir situacija aplink. Todėl noriu perskaityti žodžius, kuriuos radau vienoje knygoje. Jie paliko man didžiulį įspūdį:
„Brangi moterie, kartais tu būsi daugiau nei moteris. Pernelyg protinga, pernelyg šauni, pernelyg kupina dalykų, kurie verčia vyrą jaustis menkesniu. Ir tada pradėsi manyti, kad turi būti šiek tiek mažiau nei moteris. Didžiausia klaida, kurią gali padaryti, – išsiimti brangenybes iš savo karūnos, kad vyrui lengviau būtų ją nešti. Noriu, kad suprastum: tau nereikia mažesnės karūnos, tau reikia vyro su stipresnėmis rankomis“.
Niekada nemenkinte savęs dėl kitų, manydamos, kad tuomet žmogus šalia jūsų jausis geriau. Verčiau pritempkite jį už ausų prie savęs.
Kodėl priimti komplimentą – misija neįmanoma?
Pastebėkite save, kaip jūs reaguojate į komplimentus. Ar labai sunku, išgirdus, kad esate labai protinga, pagalvoti, kaip puiku, kad jis tai pastebėjo? Sudėtinga vien taip pagalvoti, o padėkoti – dar sudėtingiau. Aš pažengiau jau tiek, kad nebesakau: „Baik tu, ne“. Stengiuosi neprieštarauti, bet retai kada pagalvoju, kad esu verta šio komplimento.
Kai pradėjau galvoti, kodėl aplink mane tokie žmonės, supratau, kad man pačiai reikia keistis. Kartu ėmė keistis ir situacija aplink.
Deja, moterų savivertė menka. Ar įsivaizduojate vyrus, sėdinčius panašioje konferencijoje ir klausančius pranešimo, kaip suprasti moterį? Jiems to nereikia, o mes stengiamės: jeigu jis su manimi blogai elgiasi, aš stengsiuosi elgtis dar geriau… Mes norime įtikti ir patikti vyrams. Gal kalta statistika? Lietuvoje šimtui vyrų tenka 117 moterų. Todėl jeigu esate vieniša, tai normalu, tokia statistika.
Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai Mažuoliai pataria. Moters dilema: patikti vyrui ar įtikti?
Jeigu turite vyrą ir jis su jumis gražiai elgiasi, nemuša, negeria, jums labai pasisekė. Jeigu jūsų partnerė yra moteris – pasielgėte logiškai.
Su amžiumi darosi vis sunkiau juoktis, ypač iš savęs
Pastebėjau, kad su amžiumi darosi vis sunkiau juoktis, vis mažiau dalykų atrodo juokingi. O juokas toks svarbus. Ne veltui budistų vienuolių gyvenime juokas užima daug vietos.
Išvyniojęs vienuolis net aiktelėjo: ant jo eilių raudonomis raidėmis tris kartus buvo parašytas žodis „bezdalai“. Vienuolis įsiuto, sėdo į valtį, nuvyko į vienuolyną aiškintis, kodėl iš jo nuostabiausio kūrinio, iš jo nušvitimo, šitaip pasityčiota.
Žinau vieną pasakojimą. Vienas vienuolis nusprendė išvykti į negyvenamą salą, kurioje praleido trejus metus. Pajutęs, kad nušvito, paprašė vienuolyno pasiuntinio, kad atgabentų jam pačio brangiausio pergamento ir švelniausio rašalo. Ir užrašė tokias eiles: „Jauno, doro vienuolio, medituojančio trejus metus vienumoje, nebepajudins iš vietos keturi pasaulio vėjai“. Liepė eilėraštį nugabenti pagrindiniam vienuolyno vienuoliui. Šis su tuo pačiu lapu pasiuntė pasiuntinį atgal. Išvyniojęs vienuolis net aiktelėjo: ant jo eilių raudonomis raidėmis tris kartus buvo parašytas žodis „bezdalai“.
Vienuolis įsiuto, sėdo į valtį, nuvyko į vienuolyną aiškintis, kodėl iš jo nuostabiausio kūrinio, iš jo nušvitimo, šitaip pasityčiota. O pagrindinis vienuolis atsakė: „Sakei, kad nepajudins iš vietos keturi pasaulio vėjai, o trys mažyčiai bezdaliukai visą ežerą privertė perplaukti“...
Manau, kad juoktis yra labai svarbu, ir labai svarbu juoktis iš savęs. Šiuo juoku mes tarsi pasakome: taip, aš netobulas, aš tai žinau, tačiau nesigėdiju, nes netobuli esame mes visi.
Kaip baimė materializavosi į grėsmingą vyrą prie namų
Pastebėjau, kad dalykai, kurie kartojasi gyvenime, dažnai yra atsakymas į svarbius klausimus. Vienu metu prie mano namų atsirado grėsmingai atrodantis vyras, kuris mane sekdavo iki laiptinės. Vos jį pamačiusi, pradėdavau spinduliuoti didžiulę baimę. Buvau policijoje, bet ten išgirdau, kad kol jis nieko nepadarė, man niekuo negali padėti.
Mes bijome to, kas nėra mūsų komforto zona, o stebuklai kaip tik prasideda už jos. Jeigu aš nebūčiau išdrįsusi, nebūčiau nuveikusi daugybės darbų.
Tuomet pradėjau galvoti, kodėl šis vyras seka būtent mane, ir supratau, kad tai susiję su mano baime, kurią dažnai gyvenime jaučiu, beviltiškumo jausmu, kai nieko negaliu pakeisti.
Tuomet pradėjau galvoti, kad atėjo laikas pačiai perimti atsakomybę į savo rankas ir atsistoti ant žemės abiem kojomis... Ir vyras prie mano namų dingo.
Beje, ko moterys labiausiai bijo? Padarėme apklausą socialiniame tinkle. Jos bijo pasenti, būti paliktos, nepatikti, būti atstumtos, susirgti, kalbėti viešai. Tačiau aš pastebėjau, kad baimė – labai geras rodiklis. Kai jūs pagalvojate apie kokią nors svajonę ir staiga pasidaro labai baisu, tai ženklas, kad tai reikia daryti.
Mes bijome to, kas nėra mūsų komforto zona, o stebuklai prasideda būtent už jos. Jeigu aš nebūčiau išdrįsusi, nebūčiau nuveikusi daugybės darbų. Todėl ir jus skatinu išdrįsti, nes noriu gyventi visuomenėje, kurioje moterys yra drąsios, bando, klysta, pripažįsta suklydusios, keliasi ir eina toliau.